Sergejaus Jurjevičiaus Beliakovo iš „Naša Raša“ gyvenimas gana nuobodus. Jis savo gyvenimo kaip ir neturi. Tiksliau pasakius, Sergejus Jurjevičius Beliakovas stengiasi savo gyvenimo negyventi. Jis pernelyg skausmingas ir beviltiškas. Todėl Sergejus Jurjevičius Beliakovas stengiasi nuo savo gyvenimo pabėgti. Kadangi jis visuomet renkasi tik lengviausią, patogiausią išeitį, tai visas jo gyvenimas – tai televizijos ekranas.

 

Čia Sergejus Jurjevičius Beliakovas atgyja. Ekranas – jo stichija. Žiūrėdamas į ekraną Sergejus Jurjevičius Beliakovas kaipmat pasipildo išminties, drąsos ir užtikrintumo. Jis tikras žiūrėjimo ekspertas. Apie tai, ką rodo, visuomet turi savo tvirtą nuomonę, visada gali „patarti“ televizijos personažams, ką jie daro ne taip. Televizorius jam – tai magiška piliulė į iliuzinį pasaulį.

 

Panagrinėkime, kaip taip atsitiko. Pirmiausia, mūsų minimas personažas – tai komfortiškos būsenos narkomanas. Beliakovo sąmonė nekenčia pastangų. Ji tironiškai reikalauja pasitenkinimo. Sergejus Jurjevičius Beliakovas

turi jaustis patogiai čia ir dabar, nesvarbu, ar jis to nusipelnė, ar ne. Kūno reikalavimai tvirtai užgožia dvasios reikalavimus. O kūnas visuomet reikalauja kuo didesnio pasitenkinimo, ir kuo mažiau pastangų. Jis verčia savo savininką nuolaidžiauti sau pačiam (tačiau, kaip puikiai matome, jokiu būdu ne kitiems). Visa, kas reikalauja pasitempti, siekti, kovoti, ieškoti, yra kaipmat užgožiama tironiškų komforto reikalavimų. Todėl jis sėdi ir mėgaujasi pačiais primityviausiais malonumais.

 

Neįsisąmoninta Sergejus Jurjevičius Beliakovo svajonė – būti kaip kūdikis. Kad niekur dėl nieko nereikėtų stengtis, nieko nereikėtų siekti. Kad jį kas nors kaip mama apglostytų, aprūpintų ir lepintų. Visos paauglystės svajonės sudužo į šipulius, nes Sergejus Jurjevičius Beliakovas pristigo valios dėti pastangas.

 

Sergejaus Jurjevičiaus Beliakovo žmona – tai kotas, kuris atitinka kirvį. Šios moters savigarba taip pat žemiau žemiausio, todėl ji gyvena su mūsų herojumi tam, kad turėtų į ką nukreipti savo skausmą. Kadangi Beliakovas yra šlykšti asmenybė, ji gali gana pagrįstai išsikrauti ant mūsų herojaus. Kadangi Sergejus Jurjevičius Beliakovas bijo atsiverti iššūkiui likti vienam, jis tikrai kentės savo nelaimingosios žmonos pykčio priepolius. Taip šis vaikinas gauna priešingą rezultatą, kurio tikėjosi – norėjo lepinimo, gauna žeminimo priepuolius.

 

Taigi Sergejus Jurjevičius Beliakovas savo asmeninę neviltį išlieja teisdamas suvaidintus televizijos veikėjų poelgius, o jo žmona savo skausmą nuleidžia uidama savo beviltišką vyrą. Abu jie vienodi ta prasme, kad bėga nuo savo iššūkių ir vengia pažvelgti į savo gyvenimus taip, kaip derėtų suaugusiam žmogui. Jie nesprendžia savo gyvenimo problemų, nes tam reikia stengtis, ieškoti išeičių. Kur kas patogiau tiesiog nukreipti savo dėmesį kitur. Taip šie asmenys vis grimzta į problemų liūną, nes ieško išeities ten, kur suaugęs neturi teisės ieškoti. Nors jų problemos sudėtingos net suaugusiojo galvai, jie priiminėja sprendimus  kaip vaikai.

 

Šioje šeimoje susiformavo sadomazochistinis ryšys. Sergejus Jurjevičius Beliakovas nuolat vaidina auką, nes tai leidžia jam jaustis teisiam, kai visa ko aplinkoje rėkte rėkia, kad jis visiškai neteisus.. O jaustis teisiam yra esminis kiekvieno žmogaus psichologinis poreikis. Pamėginkite padaryti bet kokį veiksmą, tikėdamas, kad jis mums kenksmingas. Įsitikinsite, kad mes negalime nė piršto pakrutinti, prieš tai savęs neįtikinę, kad tai yra teisingas sprendimas.

 

S. J. Beliakovo aukos vaidmuo – tai eilinis mėginimas grįžti į dvasios komfortą. Jis siekia gerai jaustis nedėdamas prasmingų pastangų. O kai jis „teisus“, tuomet nėra savigraužos, kad nesiima veiksmų. O būtent to jis ir siekia, nes, kaip jau minėjome, jo sąmonę kaip narkotikas valdo komforto troškimas. Taip šis troškimas nuveda Beliakovą iki to, kad jis stengiasi pasijausti bejėgiu. Tada sąžinės priekaištai aprimsta, nes kaip gali save kaltinti dėl nesėkmių, jei esi visiškai bejėgis? Taip mazochistas grįžta į kūdikystę ir stengiasi vėl pajusti švelnų mamos globos saugumą.

 

Jo žmona renkasi papildantį mechanizmą. Kadangi Sergejus Jurjevičius Beliakovas yra pasibjaurėtina asmenybė, ji garsiai juo bjaurisi, kad nereikėtų bjaurėtis savimi pačia. Taip, kol rėki, draskai ir plieki kitą, gali pats pasijausti geras ir teisus. Kaip matote, abu šie asmenys labai reikalingi vienas kitam, nes padeda nuo savęs ant partnerio permesti savo susikaupusį skausmą. Jie abu vienas kitam yra piliulė, leidžianti pabėgti nuo savęs.

 

Kodėl Sergejus Jurjevičius Beliakovas toks griežtas televizijos personažams? Dėl lygiai tos paties priežasties, dėl kurios mūsų pliumpenas toks griežtas „Delfi“ komentaruose. Šie žmogystos teisia kitus, kad patys pasijustų geriau. Štai ir viskas. Psichologai tai vadina savo trūkumų projektavimu – kol smerkiu kitą, tol galiu pats jaustis teisus. Tai viso labo laikinas mazochisto perėjimas į sadisto vaidmenį. Kadangi visą laiką būti kūdikio vaidmenyje suaugusiam žmogui negali būti patrauklu, jis imasi kitos piliulės. Abi šios pozicijos – tiek sadizmas, tiek mazochizmas - įtvirtina nekritiškumą savo paties atžvilgiu.

 

O tai yra esminis tokios asmenybės siekis, nes sveika savigrauža atskleistų jam tikrą padėtį – kad jis priklausomas nuo komforto, kad komfortas neišpildė savo pažadų, o priešingai - jį tik apgavo ir sužlugdė. Sergejus Jurjevičius Beliakovas besiekdamas komforto, besiekdamas nesivarginti, nesiekti, netarnauti, nesiaukoti gauna priešingą rezultatą nei tą, kurį jam žadėjo jo vidinis pagundos balsas. Sergejus Jurjevičius Beliakovas bėga nuo tiesos: komforto siekimas žlugdo. Pasirink siekti komforto - ir jo niekad nematysi. Saldūs patogaus gyvenimo, laimės kiurksant be pastangų pažadai – tai tik iliuzija. Ne nekalta, o žiauri, griaunanti, tironiška iliuzija. Tai dvasios kalėjimas.

 

Sergejus Jurjevičius Beliakovas neša sunkiausią nuodėmę prie Apvaizdą – saviapgaulę. Jis vengia tikrojo gyvenimo. Jis turėtų būti kūrėjas, o yra dykinėtojas. Jis žiauriai apsigavo patikėdamas, kad nedėdamas pastangų gali būti laimingas.

 

Saviapgaulė, kad ir toliau išliktų ir dar labiau kankintų Beliakovą, evoliucionuoja į baisiausią nuodėmę iš visų – piktą kalbą. Iš tiesų kalba yra instrumentas, išskiriantis žmogų iš gyvūnų. Jei žmogus naudoja kalbą piktam, tai tas pats, kas bombarduoti dvasinį pasaulį pačiomis galingiausiomis raketomis, kokios tik yra arsenale.

 

Niekas taip neišskiria draugų, partnerių, sutuoktinių, kaip pikta kalba. Prieš įvykstant bet kokiai masinei tragedijai, tokiai kaip karas, prieš tai nevaržomai siautėja apkalbų, šmeižto, pagiežos kalba. Mūsų kultūroje yra manoma, kad apkalbos yra palyginti nekalta nuodėmė, tačiau judaizme tai laikoma vienu didžiausių nusižengimų. Todėl ten teigiama, kad žmogus, skleidžiantis piktas kalba, yra pasmerktas pragarui. Todėl jei norite save laikyti dvasingu žmogumi, turite išmanyti kalbos dėsnius (paieškokite lashon hara)

 

Ko mus moko Sergejus Jurjevičius Beliakovas? Jis mums yra neigiama pamoka, kas nutinka, kai žmogus bėga nuo tikro gyvenimo. Žmogus gali būti laimingas lygiai tiek, kiek jis deda prasmingas pastangas. Tos pastangos, atsivėrimas diskomfortui kaip tik ir yra tas vienintelis kelias, kuriuo žengdami mes galime tapti laimingi. Negali būti laimingas, jei tavo tikslas tiesiog patogus, lengvas gyvenimas be rūpesčių. Jei sieksi komforto, tai šis komfortas tave pražudys.  

 

Visa mūsų dabartinė kultūra, reklamos, pramogų industrija masiškai propaguoja komfortą. Būkite budrūs – jei kas nors jums žada laimę be pastangų, bėkite neatsigręždami. Komforto siekimas jus įsuks į pačias įvairiausias priklausomybes. A.J. Beliakovas priklausomas nuo televizoriaus. Tačiau yra puokštė kitokių priklausomybių, ir visų jų pamatinis bendravardiklis – siekis patogiai gyventi.

 

Jei nori pastatyti šimtaaukštį namą, tai reikia tai pradėti kasant giliai į žemę. Sergejus Jurjevičius Beliakovas – tai žmogus be šaknų. Šaknys – tai dvasinis pasaulis. Jis nematomas, tačiau be jo žmogaus gyvenimas nestovi. Todėl visų bėdų priežasčių reikia ieškoti būtent tenai. Kai sekantį kartą žiūrėsite Sergejų Jurjevičių Beliakovą, prisiminkite, kad grubus juokas, kuriuo palydime šio skausme paskendusio žmogaus beviltiškas laimės paieškas – tai dūmų uždanga, kad S.J. Beliakovo neatpažintumėme savyje ir jokiu būdu iš jo nelaimės nepasimokytumėme.