Ši tema tikriausiai bus įdomi daugeliui, nes apie slaptuosius žydų finansininkus sklando gausybė įaudrintų nuomonių, tačiau mes nelabai galime atsirinkti kur faktai, kur tiesa. Tai, ką pateiksiu, paėmiau iš rimto britų istoriko Paul Johnson knygos „A History of the Jews“.

Pradėsime nuo IV amžiaus pabaigos, kai krikščionys užvaldo Romos imperiją ir deda paskutiniuosius taškus ant i savo doktrinai. Bažnyčia turi apsispręsti koks bus teisingas požiūris į žydus. NT pateikia prieštaringus signalus. Rom 11 ragina žydus besąlygiškai gerbti, nes tai krikščionybės kamienas, tačiau Mt 27 tvirtina, kad patys žydai neva šaukė „Tegu Jo kraujas krinta ant mūsų ir mūsų vaikų“ ragindami pasiųsti Kristų myriop. Lemiamą žodį taria šv. Augustinas (354 – 430), kuris pasiūlo žydus laikyti amžinai pažemintoje padėtyje, kad visi krikščionys matytų, kaip negerai atmesti Kristų. Žydai išvaromi iš patraukliausių verslų ir amatų, o pagrindinis jiems paliekamas užsiėmimas – palūkininkavimas. Kadangi palūkininkų visi ir visur nekenčia, tegu žydai bus palūkininkai.

Bėgo šimtmečiai ir, kaip to galima tikėtis iš žydų, jie puikiai įvaldė skolinimo amatą. Tai tapo ypač aktualu Europos monarchams 17 amžiuje, kai prasidėjo ilgalaikiai religiniai karai. Ypač paminėtinas alinantis 30 metų karas (1618 – 1648), kuriame santykius aiškinosi katalikai su protestantais. Tuo metu monarchams ne vienerius metus tekdavo mūšio sąlygomis išlaikyti kariuomenę, aprūpinti ją ginklais ir maitinti.

Čia Europos valdovams neliko nieko kita, kaip tik kreiptis į žydus (šv. Bažnyčia tokių dalykų niekuomet nefinansuoja). Tuo metu žydai jau turėjo išvystę platų palūkininkavimo tinklą. Jie galėjo surinkti lokalias pinigų sumas, perskolinti stambesniam tarpininkui, tas perduoda dar toliau. Taip, kaip upės subėga į jūrą, žydai kanalais buvo pajėgūs surinkti ypač stambias pinigų sumas. Antra sritis, kur žydai tapo nepakeičiami – jie savo kanalais pradėjo organizuoti grūdų tiekimą, čia pagrindinis šaltinis buvo Abiejų Tautų Respublika, kur ponai nuomodavo žydams ištisus dvarus su visais baudžiauninkais.

Tas ir paaiškina, kaip Europoje, tokiame aršiai prieš žydus nusistačiusiame krašte, už valdovų nugarų atsirado po žydą magnatą. Pavyzdžiui, per 1673 – 1679 metų Austrijos ir Prancūzijos karą austrų armijos aprūpinimu rūpinosi Samuelis Oppenheimeris, o priešingoje pusėje – Samsonas Wertheimeris. Beje, to paties Oppenheimerio sūnėnas.

Trisdešimties metų karas buvo laikas, kai netikėtai, pirmą kartą Europos istorijoje, su žydais pradėta elgtis netgi geriau nei su pagrindine gyventojų dalimi. Tačiau karams pasibaigus krikščionys ir vėl grįždavo prie savo tradicinių instinktų. Taip, pavyzdžiui, 1698 0 1702 metais, kai S.Oppenheimerio paslaugų monarchui laikinai nereikėjo, miniai buvo leista apiplėsti jo namus Vienoje. Galų gale, Austrijos karalius jam taip ir nesiteikė grąžinti skolų, ir į gyvenimo pabaigą jis bankrutavo.

Na ir žinoma garsiausias vardas žydų magnatų plejadoje yra Rotšildų dinastija. Ją į aukštumas pakėlė Nathanas Mayeris Rotšildas, kuris padėjo Anglijai finansuoti karą prieš Napoleoną. Šį kartą monarchai elgėsi kaip dera karaliams, savo skolas grąžino, ir Rotšildas įsitvirtino kaip kertinis Londono finansų sistemos ramstis. N.M. Rotšildas pasižymėjo ne tik puikiais finansiniais gebėjimais, bet ir ekstravagantišku stiliumi teikiama dosnia labdara. Dėl šios savo savybės jis taip užbūrė anglus, kad iki šiol tai ypač menku antisemitizmo lygiu pasižyminti šalis. Kaip sakė W.Churchillis, „Mes nesame antisemitai, nes nelaikome savęs prastesniais už žydus“.

Dažnai žydų finansininkai, ypač Rotšildai, vaizduojami kaip karų iniciatoriai. Paul Johnson neigia šį požiūrį. Jis rašo, kad Rotšildai visuomet mieliau būtų rinkęsi taiką, tačiau jie visuomet aklai palaikydavo valdžioje esančius politikus. Pavyzdžiui, 19 amžiaus pabaigoje, kai abejodavo kaip valdžia norėtų, kad jie pasielgtų, jie eidavo ir paklausdavo (pavyzdžiui, taip jie pasielgė per 1884 m. Egipto krizę). Tas juos darė ypač patikimais valdančiųjų sąjungininkais, ir tai leido jiems taip sustiprinti savo finansinę padėtį. Pavyzdžiui, I pasaulinio karo išvakarėse, kai britų premjeras išsikvietė Lordą Rotšildą ir jam pasakė, kad jų šalis turi tam tikrų nemalonumų, jo atsakymas buvo toks:

- Jūsų malonybe, dabar ne laikas apie tai kalbėti. Sakykite, kuo galėčiau pasitarnauti savo šaliai?

Taigi žydų finansininkai tapo nepakeičiami, ir čia glūdi jų iškilimo priežastis. O nepakeičiami jie tapo dėl to, kad tapo skolintojų tauta ir įgijo toje srityje neprilygstamų gebėjimų. Magnatai pasižymėdavo visiška ištikimybei valdovui ir aptarnaudavo jų poreikius geriau nei tai galėtų padaryti kas nors kitas. Ne kartą šie žydų finansininkai suvaidindavo lemiamą vaidmenį šalies istorijoje. Taip, pavyzdžiui, S.Oppenheimeris ėmėsi organizuoti Vienos gynybos logistiką kai miestą apsupo Turkijos kariuomenė ir Austrijos imperatorius jau buvo palikęs miestą. Na ir, kaip ne kaip, nuo to laiko karus paprastai laimi tos pusės, kurios maloniau elgiasi su žydais. Tačiau tai jau galbūt ne tiek magnatų nuopelnas, o amžinas biblinis dėsnis, kad tautoms sekasi taip, kaip jos elgiasi su žydais.