Pateiksiu jums receptą, kuris tikriausiai vainikuoja mano kaip idėjų generatoriaus 10 metų veiklą. Receptų receptą, kaip mažomis pajėgomis galite pasiekti lemiamų socialinių pokyčių. Tam nereikės burti žmones į mitingus, nereikės kaulyti vyriausybės malonės – visi pokyčiai bus jums prieinami ir įkandami.

 

Atskleisiu jums disidento galią. Disidentas iš pažiūros atrodo bejėgis. Jis eina vienas prieš visus, atrodytų, yra iškritęs ir tvarkingai sustyguoto gyvenimo. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Jei disidento pusėje tiesa, jei disidentas tvirtai laikosi tiesos, jo pozicija anksčiau ar vėliau laimi.  

Atrodo neįtikėtina, tačiau Sovietų Sąjungos ateitį nulėmė tokie žmonės kaip A.Sacharovas, S.Kovaliovas ir t.t. Jei tai jums atrodo per drąsu, palyginkite, kur šalį kreipė disidentai, ir kur ją vairavo sovietinių žmonių draugas Leonidas Brežnevas ir „visagalė“ kompartija.

 

Iš tiesų kai avanscenoje pasirodė disidentas, valdžia vis labiau pradeda nebevaldyti šalies. Jie nebevaldo visuomeninių procesų, viskas einasi ne ten, kur kreipia valdžia su savo armija valdininkų ir milijardiniais biudžetais, o ten... kur parodė disidentas.

 

Disidentas, galima sakyti, valdo šalį ... stebuklo pagalba.

 

Jei pastudijuosite judaizmą, Pradžios knygoje kalbama apie Icchako sūnus Jakovą ir Isavą. Talmudas komentuoja, kad Isavas atspindi pasaulietinio gyvenimo nugalėtoją. Jam priklauso valdžia ir turtai. Iš pažiūros, jo valdžia užtikrinta ir nepajudinama. Tačiau Jakovo ir Isavo tėvas suteikia jiems palaiminimą, kad Isavui priklauso šis pasaulis, o Jakovui – ateities. Jakovas atrodo bejėgis, jis nevaldo dabarties, tačiau jis valdo ateitį. O Isavas, priešingai – valdo dabartį, tačiau ateitis ne jo galioje.

 

Tad, kaip aiškina Talmudo knyga „Pirkei Avos“ (Protėvių etika), jei rinksitės tiesos ir sąžinės kelią, jūsų rankose yra ateitis.

 

Yra keli disidentinės veiklos etapai. Pirmasis – kai visuomenėje ar atskirame klane (pvz. tarp žurnalistų, teisininkų) pasirodo balta varna, kuri pareiškia, kad karalius nuogas.

 

Antras etapas – idėjos konsolidacija. Markas Tvenas yra pasakęs: „Visada elkitės teisingai. Tai patiks kai kuriems ir priblokš likusius“. Iš tiesų – čia jis kalba apie disidentą – ateities valdovą. Tikra tiesa, savo kailiu patyriau, kad disidento nuomonė patinka keletui ir glumina likusius. Likusieji, aišku, su šiuo suglumimu kovoja arba gūždamiesi savyje, arba užsipuldami disidentą.

 

Antruoju etapu aplink disidentą pamažu, vangiai, tačiau neišvengiamai susiburia būrelis bendraminčių. Padedant vienas kitam, jų alternatyvus įsitikinimas vis tvirtėja. Pamažu disidentų būrelis tiek įtiki savo teisumu, kad dėl savo įsitikinimų pasiryžta didžiausioms aukoms. Kadangi šie taip įsitikinę savo teisumu, tie visi likusieji pradeda vis labiau abejoti savo įsitikinimais.

 

Trečia etapas – jau išties bjaurus isavams, t.y. valdžiai. Disidentų pradeda atsirasti ir tarp savųjų. Pavyzdžiui, Sakmaidiko pokalbį įrašo Š.Skučas, kuriam sistema yra paskyrusi mero kontrolieriaus– škurliaus vaidmenį. Iki tol „garbinga“ buvusi valdžia tampa visuotinių pajuokų objektu, visi kas tik nori ir kaip tik nori tyčiojasi iš savo vadų. Valdantieji mėgina kažkaip taisyti padėtį, tačiau visa, ką jie daro, duoda tik priešingų rezultatų.

 

Šiuo metu disidentystė pradeda ateiti į madą. Tuoj tuoj pradės dygti disidentų visose svarbiausiose srityse – valdžioje, tarp teisininkų, tarp žurnalistų ir t.t. Mėginimas sudoroti vieną atves į jo vietą keturis. 

 

Prisitaikėliškumo klimatas dažnai tampa nebepakeliamas, ir kažkuris svarbus valdžios asmuo pereina į teisybės pusę. Kartą žiūrėjau filmą apie popiežių. Ten buvo pasakyta, kad asmuo, labiausiai pakenkęs komunizmui, buvo kažkuris vienas svarbiausių komunistinės Lenkijos generolų.

 

Mes kaip tik esame šioje fazėje, kai kažkas iš svarbiausių valdančiųjų tuoj tuoj pereis į visuomenės pusę.

 

Isavų sukurta prisitaikėliška sistema atsigręžia prieš juos. Pasirodo, kad privilegijuotieji valdžioje gali prisitaikyti ne tik prie savo viršininkų, bet ir prie bet ko, kas pasiūlys dar geresnes sąlygas. Štai kad ir straipsnis apie tai, kad Sovietų vadovybėje buvo pilna amerikiečių šnipų.

 

Na ir ketvirtas, paskutinis etapas – tai valdžios agonija. Ko jie besigriebtų, niekas nepadeda, viskas suveikia tik priešingai. Valdantieji jau nieko nebevaldo. Tą mes matėme Sąjūdžio triumfo dienomis. Visuomeninis gyvenimas siūbuojasi, o valdžia tam nebeturi jokios įtakos. Nebent mėgindama nuraminti aistras dar labiau jas įsiūbuoja. Visi kas tik nori tyčiojasi iš svarbiausių valdžios asmenų, o šie priversti tylomis visa tai nuryti. Valdžia tampa farsu ir parodija. Iš tiesų šiuo etapu jie yra kas tik nori, tik ne faktinė valdžia.

 

Po to, aišku, į valdžią ateina naujos jėgos, kurios paprastai taip pat pereina du svarbiausius vystimosi etapus: iliuzijos diktato ir prisitaikėliškumo prie realijų.

 

Iliuzijų etapas – tai nepakankamas naujų valdančiųjų dėmesys dvasinei tikrovei. Jie ateina į valdžią su kokia nors savo iliuzinę teoriją, kuri, aišku,  prieštarauja Torai. Pavyzdžiui, komunizmas. Komunistai imasi kurti komunizmo rojų žemėje, tačiau viskas nesiklijuoja taip, kaip jie norėtų. Jų teorijos įgyvendinimas užstringa, tenka rinktis – arba nusileidžiame tikrovei, arba imamės savo utopiją diegti naudodami daugiau prievartos. Tas veda prie vis daugiau ir daugiau aukų.

 

Arba mūsų atkurta nepriklausomybė. Mūsų iliuzija buvo ta, kad galėsime gyventi laisvoje šalyje, mėgausimės vakarietiškomis teisėmis ir gyvenimo būdu, tačiau išvengsime vakarietiškų pilietinių pareigų, o ir apkritai iš vidaus netapsime vakariečiai.

 

Anksčiau ar vėliau iliuzijos žlunga, ateina prisitaikėliškumo etapas. Visi pradeda gyventi suvoktame mele. Kai ši būsena subręsta, vėl atsiranda naujas disidentas, ir viskas vėl užsisuka nuo pradžių.

 

Kaip matote, visuomenė su savo valdžia praeina saldaus ir kartaus melo etapus. Dėl melo valdžia neišvengiamai žlunga, tada ją vėl keičia naujas saldus melas. Štai, pažvelkite į palaimos apimtus veidus ir pasimėgaukite, kokia graži iš pradžių atrodo iliuzija.