Rambamas: religija ima į žmonas filosofiją

XII amžius. Krikščioniškoji Europa daugmaž baigė susidoroti su pagonimis ir rengiasi atsigręžti prieš žydus. Amžiaus pabaigoje gims legenda apie Kristaus prakeiktą ir amžinai besibastantį žydą, dėl ko juos jau pradeda guiti iš visur, kur tik jie pasirodo. Kryžiuočiai, vykdami atvaduoti Kristaus kapą Jeruzalėje, pakeliui surenginėja žydų skerdynes. O kaip žinome, tie, kas engia žydus, nebūna civilizacijos centras, o kaip tik priešingai. Ir iš tiesų, labiausiai civilizuota vieta tuo metu Europoje – maurų valdoma Kordobos karalystė. Šie taikiai priima žydus ir paveda jiems svarbias pareigas, tad klesti ir žydai, ir jų karalystė. Kordoba visame pasaulyje pagarsėja savo mokslais: algebra, literatūra, botanika, filosofija, ir ypač medicina.

O mes persikelsime į kitą Viduržemio jūros pusę, kur patyliukais vyksta lemiami dalykai žydų, o gal ir viso pasaulio ateičiai. Egipte, Fustato mieste netoli Kairo, gyvena vienas įtakingiausių visų laikų rabių Mošė Meimonidas  (dar vadinamas Rambamu, 1135 -1204). Musulmonams jis pažįstamas kaip geriausias savo laiko gydytojas. Mošė Meimonidas gydo sultoną ir jo vyriausiąjį vizirį, yra gydęs Saladino vizirį; Jeruzalėje sėdintis „Frankų karalius“ (veikiausiai kalbama apie Ričardą Liūtaširdį) kvietėsi jį tapti jo rūmų gydytojų, tačiau Meimonidas atsisakė. Žodžiu, karališkasis gydytojas ir neprilygstama medicinos žvaigždė.

Tačiau mes apie Rambamą čia nekalbėtume, jei jis būtų buvęs tik puikus gydytojas. Svarbiausi M.Meimonido darbai, žinoma, judaizmo srityje, ir čia jis sukelia intelektinį perversmą, kuris savo ruožtu sukėlė civilizacinį perversmą Europos gyvenime. Pirmiausia reikia paminėti, kad šis išskirtinis mokslininkas ėmėsi kodifikuoti visą Talmudą – jo dėka šis buvo išdėstytas temomis, o atskirose temose pagal vieningą šabloną. Tas ateities kartoms leido geriau susigaudyti milžiniškame medžiagos klode (visą Talmudą sudaro apie 100 vidutinės apimties knygų).

Be to, Mošė Meimonidas buvo ir Egipto žydų bendruomenės pirmininkas. Tad ir kaip garsus mokslininkas, ir kaip bendruomenės vadovas jis gaudavo gausybę laiškų iš žydų visame pasaulyje. Taip jis puikiai žinojo apie žydų persekiojimus įvairiose arabų kraštuose, ką jau bekalbėti apie tai, ko jam papasakodavo žydų pirkliai iš krikščioniškosios Europos.

XII amžiaus Mošė Meimonidas buvo kiek supratingesnis už XXI a. lietuvį - jis anaiptol nemanė, kad jei žydai yra nuolatos pjaunami tikėjimo vardan, tai pati religija čia niekuo dėta. Rambamas suvokė, kad dėl to kalti prietarai, kuriuos kaip šventą tiesą skleidžia su protu susipykusi religija. Tas M.Meimonidą vertė į nelogišką galvoseną pažvelgti kaip į Pandoros skrynią, kurią atidarius žmoniją apsėda nesibaigiančios nelaimės.  

Matydamas, kokias dideles nelaimes žmonijai neša atsisakymas mąstyti, Rambamas nutarė racionalizuoti religiją. Jei jau į ką nors tikime, tai turime turėti objektyvius šio tikėjimo patvirtinimus. Be to, tai mūsų tikėjimą padarys nepalyginamai tvirtesnį. Pavyzdžiui, krikščionims ilgą laiką buvo neaišku, kodėl reikalinga susilaikyti nuo kiaulienos, kol pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai suvedė kiaulienos valgymą su didele infarkto ar insulto rizika. Arba, kaip žinote, Kristus paniekino rabius dėl to, kad jie prieš valgį plaunasi rankas (Lk 11:37, Mk 7:2) – tačiau dabar mes jau daugiau kaip šimtmetį žinome kodėl judėjai tai daro. Ir patys, paniekinę Kristaus mokymą, ėmėme sekti antikinių rabių pavyzdžiu...

Tad Mošė Meimonidas ėmėsi racionalizuoti judaizmą – pateikti logiškas priežastis kodėl derėtų tikėti į D-vą, kodėl būtent judaizmas atspindi D-vo valią, kodėl Toroje išdėstyti tokie priesakai ir kodėl heriaujau jų laikytis. Beje, po kiek laiko Rambamo pavyzdžiu Avicena mėgino racionalizuoti islamą, o Tomas Akvinietis – krikščionybę. Tačiau Mošė Meimonidas neabejotinai buvo didžiausias racionalizatorius, o pastarieji iš esmės tik perkėlinėjo jo argumentus į savo teologijos sistemas.

Taigi Meimonidas pirmiausia siekė išvalyti tikėjimą nuo prietarų. Iš kitos pusės, nors ir radęs nemažai argumentų religijai pagrįsti, jis susidūrė su tam tikru šventųjų tekstų klodu, kurių verčiau nė nemėginti racionalizuoti. Visų pirma tai būtų pranašystės – Rambamas nė negalėjo įsivaizduoti, kokiu būdu žydai galėtų neišnykti išskaidyti tremtyje ir vėliau sugrįžti į Izraelį, ir kokiu būdu žydams sugrįžus jų žemė ir vėl sužaliuos (pastaroji pranašystė taip pat išsipildė). Tad Mošė Meimonidas suformulavo svarbų principą, kuris nubrėžė santykį tarp tikėjimo ir mėginimo jį suprasti protu: protas turi liautis darbuotis ten, kur prasideda pranašystės. Čia, galima sakyti, ir išryškėja pagrindinis skirtumas tarp religijos ir filosofijos.

Vienas Rambamo pastebėjimas būtų gana skaudus šiuolaikiniams krikščionių ganytojams. Kiek klausau kunigų paskaitų, krikščionių dvasininkai mėgsta propaguoti kuo stipresnį religinį entuziazmą. Pavyzdžiui, vienas kunigas sako, kad krikščionybė jį tarsi pavertė girtu – tokią girtumo rūšį jis aukština ir rekomenduoja kitiems. Tuo tarpu M.Meimonidas pastebi, kad pavojingas iracionalumas paprastai ir slypi už perdėto entuziazmo – tokie, kaip pas mus sakoma, pirma padaro, po to pagalvoja. Tad racionalizuoti savo pažiūras neišvengiamai reiškia ir pažaboti savo perteklinį entuziazmą. Vietoj to verčiau paabejoti savo pažiūromis ir pasitikrinti kiek jos objektyviai teisingos.

Bet kokiu atveju, M.Meimonido indėlis į judaizmą buvo tas, kad jis įvilko religiją į filosofijos rūbą. Arba, kaip sako šio straipsnio pavadinimas, įtaisė ją religijai į žmonas.

Nusipelno mūsų dėmesio ir jo mintys apie Mesijo karalystę ir apskritai idealią tvarką pasaulyje. Kaip ir galime tikėtis iš judėjo, jis į pagrindinę vietą stato įstatymą. Pasaulis taptų nuostabi vieta, jei: 1)žmonės daugiau žinotų apie pasaulio tvarką, t.y. kokių veiksmų iš žmogaus pageidauja tikrovė; 2) Pasaulis būtų tiesiog nuostabi vieta, jei visi darytų tai, kas reikia, t.y. tai, ko iš jų reikalauja dvasinė tikrovė.

Pavyzdžiui, kadangi žmogus pasijaučia laimingas tuomet, kai pasitarnauja savo artimui, tai mums būtų ne pro šalį tai įsisąmoninti ir kuo dažniau taip elgtis. Įsivaizduokite visuomenę, kur visi vienas per kitą stengiasi kuo labiau pasitarnauti savo artimui. Argi ne puikus išbrėkštų gyvenimėlis? Juk tuomet visi būtų ir laimingi (nes daro tai, kas gerai artimam), ir aprūpinti (nes visi norėtų laimės ir dėl to siektų pasitarnauti).

Kas tam trukdo? – Nesąmoningumas. Neišmanančių žmonių galvose pilna įvairių kreivų įsitikinimų  - žalingų prietarų - kurie stiprina jų egoizmą ir neleidžia suvokti/įgyvendinti dvasinius priesakus. Ką daryti? – Pradėti rimtai studijuoti dvasinius priesakus, kol perprasime jų esmę tiek, kad panorėsime jais vadovautis. Pavyzdžiui, eilinio žydo amatininko dieną, bazinius mokslus Mošė Meimonidas įsivaizduoja taip – trys valandos padirbėti dėl pragyvenimo savo dirbtuvėse, o devynias skirti Toros studijoms. Gal ir gerai, kad nežinau, kokį mokymosi režimą jis būtų paskyręs rabiui...

Norite tikėkite norite ne, tačiau jau XII amžiuje Meimonidas pasisako ir už moterų švietimą. Jis sako, kad moterims nėra būtina studijuoti dvasingumo, tačiau jei jos tai darys, įgis nuopelnų.

M.Meimonidas ateitį įsivaizdavo kaip nepaliaujamą racionalaus mąstymo pasaulyje gausėjimą. Kol vieną dieną bus pasiektas lūžio taškas ir neblaivus mąstymas taps anomalija – netrukus po to žmonija užsitarnaus Mesijo karalystės, šis ateis ir užbaigs visus reikiamus darbus, kad pasaulyje įsiviešpatautų taika ir laimė.

Įstatymas ir intelektas – svarbiausi, jei ne vieninteliai žydo ginklai. Šiais ginklais M.Meimonidas tikisi, kad žydai įveiks antisemitizmą ir išpildys savo egzistencinę tautos misiją – tapti šviesa pasaulio tautoms.

O mums belieka pažvelgti kokia buvo Mošė Meimonido idėjų įtaka Vakarams. Po jo matome vis labiau bręstantį racionalumą, kuris galiausiai tapo išskirtiniu Vakarų civilizaciniu bruožu. M.Meimonido idėjos davė impulsą Kabalos raidai, po to sekė B.Spinozos beasmenis dievas (apie tai papasakosiu artimiausiu metu), o dar po to – emancipacija, nuvedusi į tarnystę tautų nacionalinėms idėjoms, komunizmą, sionizmą ir kitokius pasaulietinius stabus.

Paulas Johnonas knygoje „Žydų istorija“ daro išvadą, kad Rambamas su savo religiniu racionalizmu padėjo kiaušinius, kurie išsirito vėliau, ir ne visuomet jaunikiai buvo labai gražūs. Tačiau kiek gi čia jo kaltės, o kiek vėlesnių novatorių? – Prisiminkime, kad Meimonidas nebuvo sukilėlis prieš D-vą. Jis aiškiai sakė, kad D-vo įstatymas yra žmonijos išganymas, ir kad ši turi savo intelektines jėgas naudoti Jam suprasti bei paklusti. Be to, M.Meimonidas įspėjo, kad protas, jei atitrūks nuo tikėjimo, taps pats sau šeimininkas ir kėliaus ten, kur pats panorės – nebus kas jį sustabdo (beje, šį teiginį patvirtino ir mano draugas, baigęs universitete filosofijos studijas). Iš tiesų, prisiminę XX a. žiaurumus turime pripažinti, kad jo perspėjimas nuskambėjo kaip pranašystė.

Rambamas tikrai nebūtų ginčijęsis su Karaliumi Saliamonu, kuris „Patarlėse“ sako: „Išminties pradžia yra D-vo baimė“ (Pat 1:7). Tai reiškia, kad mes pirma turime paklusti D-vo valiai, vykdyti jo priesakus, ir tik po to juos racionalizuoti. Po to, kai filosofija galiausiai išsivadavo iš religijos rėmų ir Nyčės vardu 1883 m. paskelbė, kad D-vas mirė, žmonės išgyveno kruviniausią amžių per visą pasaulio istoriją. Todėl ir šiandien Mošės Meimonido idėjos man atrodo anaiptol nepasenusios.