Propagandinis žydų karas

2014 kovo 29 d.

Mus dažnai gąsdina, kad Rusija turi pernelyg daug resursų, todėl mes esame kone pasmerkti pralaimėti kovą dėl žmonių nuomonės. Ar tikrai viską čia lemia tik pinigai ir žiniasklaidos pasiekiamumo apimtis?

Papasakosiu, kaip su krikščioniška propaganda ar apskritai su žalingais iš išorės ateinančiais įsitikinimais tvarkosi žydai. Jie taip pat yra nykštukai palyginti su krikščionių ir musulmonų pasauliu, tačiau sėkmingai išlaiko savo įsitikinimus. Bendra raidos kryptis yra ne kad žydai periminėja pasaulio įsitikinimus, o pasaulis žydiškus. Žinoma, visais laikais buvo nemažai žydų, kurie pereidavo į pasaulio nuomonės pusę, tačiau ne mažiau pasitaikydavo ir atsivertimų į žydų nuomonę. Beje, tikrosios apimties, kiek tariamų krikščionių iš tiesų mano, kad žydai yra teisūs, jūs net neįsivaizduojate!..

Tad ką daro žydai, kas padeda jiems išlaikyti savo įsitikinimus, kuriems nuolatos meta iššūkį, visa kaip mėgina pakeisti jų ideologiniai priešininkai?

1. Minčių kalvės.

Anksčiau istorijoje minčių kalvių atitikmuo buvo Talmudo mokyklos – ješyvos. Ten kiekviena šeima stengdavosi pasiųsti bent po vieną sūnų. Šis apsimokydavo koks pasaulis yra iš tikrųjų ir galėdavo patarti šeimai, kai kuris nors linkdavo pasiduoti žalingai įtakai. Arba žydai bet kada bet kokiu klausimu galėjo kreiptis į savo rabį, kuris pateikdavo kvalifikuotą patarimą.

Be to, jie, žinoma, visais laikais jie puikiai žinojo kas vyksta aplink juos gyvenančių gojų galvose ir kodėl šiems taip nesiseka.

Žydų bendruomenėje yra specialios institucijos, kuriose jūs be vargo gautumėte bet kokį svetimos propagandos teiginio paneigimą. Jei norėtumėte pažiūrėti, kaip tai veikia praktiškai, siūlyčiau susirasti kurį nors iš rabio Michael Scobac (Jews for Judaism.ca) įrašų, kuriuose jis detaliai ir elegantiškai sutriuškina bet kurį iš argumentų, kurį krikščionių misijonieriai gali potencialiai mestelėti žydui, kad įtikintų jį atsisakyti judaizmo.

2. Nuoširdus rūpestis vienas kitu.

Bendruomenė yra bendruomene tuomet, kai atskiri jos nariai daugiau ar mažiau nusiteikę pasirūpinti vienas kitu. Jei visi gyvena tik kas sau (kaip tai būdinga mums), tuomet žydai tvirtina, kad tai ne bendruomenė, o banda. Arba, dar tiksliau būtų pasakyti – banda, kurią vaiko gauja. Kai visuomenėje vyrauja neatsakingumas pilietinėje erdvėje, kai visi rūpinasi tik savo asmeniniu kailiu, kai į valstybę žiūri kaip į prievartinį kolūkį, iš kurio reikia pasistengti kuo daugiau „išsinešti“, tuomet neišvengiamai valdžioje įsitvirtina gauja, kuri piktnaudžiauja teisingumu ir per prievartą įveda savo „tvarką“.

Jei jau taip pagalvosime, tai kitaip ir negali būti. Įsivaizduokite mažą bendruomenę, kokį nors, tarkime, muzikos klubą (diskoteką). Kas būtų, jei visi lankytojai už dalyvavimą nemokėtų, nepaisytų elgesio taisyklių, kabinėtųsi prie kitų lankytojų ir vis mėgintų ką nors „išsinešti“? Juk ilgai netrukus tokia įstaiga arba užsidarytų, arba turėtų judėti link diktato. Todėl esant pilietiškumo deficitui valdžios uzurpavimas ir savivaliavimas yra neišvengiami padariniai.

3. Tikroji kovos esmė, žvelgiant iš judėjiškos perspektyvos

Tikroji, dvasinė pastarojo pasaulio konflikto su Rusija esmė ir yra dėl pilietinio atsakingumo ar neatsakingumo. Rusijoje iš seno tikima, kad paprastas žmogus pilietinėje erdvėje nieko nereiškia, kad viską nuspręs ir savaip padarys nepalyginamai galingesnės valdžios jėgos, o paprastam žmogeliui telieka pamėginti prie jų prisitaikyti ir kaip nors išgyventi (o jei pavyktų –už patirtą savivalę atsigriebti ką nors „išsinešus“).

Rusijos piliečiams neturint jokios pilietinės savigarbos, įsitvirtina, kaip aprašyta aukščiau, diktatas. Savivaliaujanti valdžia juos kaip pageidaujanti išnaudoja, apvaginėja ir niekina. O atsigriebti už patirtus pažeminimus paprastam rusui pasiūloma grobiant svetimas žemes – tai vadinama Rusijos kėlimųsi nuo kelių ir privertimu užsieniečius juos gerbti.

Tuo tarpu kita konflikto pusė, Vakarai, tiki, kad kiekvienas pilietis turi dalį visuomeniniuose reikaluose ir kiekvienas prisideda (privalo prisidėti) prie bendros gerovės. Žinoma, Lietuvos realybė dažnai pasirodo kitokia, tačiau tas tik rodo, kokia apimtime mes vis dar esame ruskiai lietuvių kailyje.

4. Puolamųjų veiksmų propagandiniuose karuose žydai neatlieka, apsiriboja tik gynybiniais. Todėl niekuomet iš tikrų žydų neišgirsite raginimų pasidomėti, kaip krikščionys jus mausto įkišę apgaulingą mitologiją; kaip įtikėjęs į šią mitologiją atiduodate savo gyvenimo galias apsišaukėliams, kaip melas tarp jūsų ausų suteikia jiems valdžią ir prabangą jūsų sąskaita, o jūsų gyvenimas dėl to, neišvengiamai sumenksta.

Vietoj to žydai įrodinėja savo teisybę asmeniniais pasiekimais. Ar teisūs Kristaus pasekėjai, ar judėjai, geriausia įsitikinti pažiūrėjus kas ir vieniems, ir kitiems gaunasi praktiškai. Lygiai taip pat ir mes po kiek laiko, pažvelgę kaip pastarieji įvykiai pasaulyje pakeitė visuomenes, galėsime aiškiai matyti kurie teisūs, o kurie pasimovė ant mito.

5.  Judaizmas tvirtina, kad „D-vas slypi detalėse“.

Tai reiškia štai ką. Visi tiki, kad yra už gėrį, visi mušasi sau į krūtinę, kad jų įsitikinimai sukurs jiems geresnę ateitį nei vadovaujantis kitais, atmetamais įsitikinimais. Tad kai visi taip vienareikšmiškai už gėrį, kuris teisus, kurio įsitikimai iš tiesų išpildys lūkesčius, o kurie nuvarys gyvenimą į griovį, pamatysime iš įsitikinimų niuansų. Pavyzdžiui, per tūkstančius metų galėjome įsitikinti, jog žydų įsitikinimas, kad D-vas yra tik vienas, o ne su sūnum, kuris atšaukia daugumą D-vo įstatymų, yra veiksmingesnė įsitikinimų sistema.

Lygiai taip pat savo teisumą prieš rusus turėsime įrodyti ir mes. Tam mums reikės galutinai suvakarėti, t.y. įgyti pilietinės savigarbos ir prisidėti prie visuomenės ateities kūrimo, o taip pat savo sąžiningu ir nuoširdžiu kasdieniu darbu įrodyti rusams, jog įsitikinimas, jog grobdamas svetimas žemes susikursi didingą visuomenę, yra didžiai kenksmingas mitas taip manantiems.

Galiausiai kviečiu pastebėti, kad krikščionybės – judaizmo priešpriešos atveju mes esame kaip šiandien Putiną garbinantys rusai: įsikandę savo melą ir besitikintys, kad kada nors jis mums išpildys suteiktus lūkesčius.