Priklausomybė nuo prezidento

2012 kovo 19 d.

 

Šeštadienis buvo puiki diena Lietuvos visuomenei. Į Nepriklausomybės aikštę susirinko apie 10 000 žmonių, o tai valdžiai pasiuntė aiškią žinią – jei nebus pokyčių, jūsų laukia liūdnas galas.

 

Mitinge buvo išsakyta daug puikių kalbų. Iš jų norėčiau išskirti pačią trumpiausią – Antano Terlecko. Šis žmogus ypatingas tuo, kad tariamai painioms situacijoms parodo paprasčiausius sprendimus. Parodyti trumpiausią išeitį yra disidentų privilegija. Jie viską mato daug aiškiau nei bailesni žmonės (nes teisiesiems D-vas prideda proto).

 

Terleckas padėtį mato paprastai: į valdžią sulindo knibždėlynas bailių ir niekšų. Tereikia juos truputėlį paspausti, ir jie išsilakstys kaip išrūkyti kurmiai.

 

Štai toks pigus bilietas į išsilaisvinimą nuo beviltiškos ateities. Tikiuosi, Lietuva jau įgijo pakankamai išminties, kad paklausytų savo disidentų.

 

Jono Varkalos per mitingą pasakyta mintis: „Labai linkiu pilietinės drąsos, antraip liksime be Lietuvos!

 

Mitingo reikalavimai valdžiai (Dariaus Kuolio kalba): http://www.youtube.com/watch?v=D2BXks2jF9U&feature=related

 

Atkreipkite dėmesį į D. Kuolio mintį, kad šiandienis Lietuvos saugumas prieš mūsų visuomenę naudoja tokias taktikas, kurias saugumo agentūros paprastai naudoja prieš priešiškų valstybių visuomenes. Tai iš tiesų gali daryti tik bailiai ir niekšai.

 

Tuo tarpu keletas mano minčių. Kadangi gaunu „Karštą komentarą“, kuris aklai palaiko prezidentę ir pila purvus ant D.Kuolio bei kitų pilietinės visuomenės organizatorių, galiu aiškiau pamatyti kaip valdžia organizuojasi gynybą. Iš to laikraščio gali susidaryti įspūdį, kad visas šis pilietinis sąjūdis yra skirtas tik tam, kad sutrukdytų prezidentei galutinai sutriuškinti korumpantus. Ji jau pateikė keletą šaunių įstatymo pataisų. Korumpantai mirtinai išsigando, tad pasikvietė į talką D.Kuolį, R.Ozolą, A.Medalinską, J.Varkalą, N.Sadūnaitę, A.Naką, G.Storpirštį  ir t.t. kad sukompromituotų mūsų begalinei gerą prezidentę.

 

Kaip jau anksčiau rašiau: mums yra aiškinama, kad prezidentūroje sėdi Kristus, kuris iš paskutiniųjų kovoja su fariziejiečiais. Jei mes norime, kad gėris nugalėtų, turime stiprinti savo tikėjimą prezidente, nes tik ji mūsų viltis ir išsilaisvinimas.

 

Besidarbuojant NTAKK, dar anksčiau rašant knygą „Priklausomybė nuo pinigų“ teko įsigilinti į priklausomybių mechanizmą. Jis paprastas: iš pradžių asmuo nenori daryti tai, kas reikalinga ir teisinga, nes tai atrodo sunku. Jis ieško lengvesnio kelio ir brenda į nuodėmę. Pirmuoju etapu degradacija visuomet maloni, tad nelaimėliui užsifiksuoja apgaulingos sąsajos tarp žalingo veiksmo ir gaunamo malonumo. Kai šios sąsajos įsitvirtina, stabas pradeda griauti žmogų. Kai pasirodo griovimo požymiai, asmuo ieško išeities mėgindamas grįžti į pirminį nuopolio etapą, kai savigriova jam dar teikė malonumą. Trumpam tai pavyksta, tačiau po to seka dar stipresnis ir ilgesnis griovimo etapas. Nelaimėlis, žinoma, vėl gelbėjasi tuo, nuo ko susirgo (kaip kad mūsų liaudies patarlė taip ir pataria). Pamažu malonumo pliūpsniai tampa vis trumpesni, o žala – vis didesnė.

 

Tad priklausomybę galima būtų apibrėžti taip – išganymo ieškoma iš to, kas tave iš tiesų lėtai žudo. Tai gali būti alkoholis, gali būti apgaudinėjantis „draugas“ (o iš tiesų aferistas), o gali būti net ir prezidentė. Įsivaizduokite UAB. Jūs akcininkas, pasisamdėte direktorių. Įmonė neša didžiulius nuostolius, tačiau jūs klausote savo pasamdyto vadovo, kad kalti pavaduotojai, „nepakeičiami“  specialistai, kalti konkurentai ir dar kas tik nori. Jūsų direktorius prisiekinėja naktimis nemiegantis, vis mėginantis su tais blogiečiais susidoroti. Tuo pat metu dar gaunate žinių, kad direktorius atleidinėja įmonės darbuotojus, kurie nori jums pranešti apie tai, kas iš tiesų vyksta įmonėje.

 

Pasinaršote apie savo direktoriaus praeitį ir atrandate, kad jis priklauso garsiai aferistų grupei: http://balsuotojas.balsas.lt/prezidento-rinkimai/straipsnis/394/1/Zigmas-Vaisvila-Dalia-Grybauskaite-begediskai-meluoja

 

Dabar jau turite priimti sunkų sprendimą: arba prisipažinsite, kad įmonės direktorius yra jūsų bėda, imsitės šluotą ir šluosite įmonę, arba toliau skendėsite priklausomybėje nuo direktoriaus: nesvarbu, kad žalinga, svarbu, kad malonu.

 

Mūsų aklas tikėjimas į bet kurį prezidentą ateina iš tinginystės ir žemos savivartės. Manėme, kad patys piliečiai nieko negalime padaryti, kad gerovę mums turi atnešti kažkoks didvyris. Nuolatos pasimauname ant vis didesnių populistų, o populistai mus kaskart apvagia. Tokiu būdu pasikliovimas didvyriu mums nuolatos baigiasi neviltimi. Kas dar blogiau – mūsų jėgos po kiekvieno populisto siautėjimo vis labiau senka.

 

Priklausomybė, kad ir kokia ji būtų, yra beprotystės forma. Kodėl nenutraukiame? Pripažinti tiesą reikštų atsiverti pastangoms, ko priklausomybės atbukintas protas įnirtingai vengia. Priklausomybės nuo gerojo prezidento atveju turėtume pradėti vykdyti pilietines pareigas – skirti laiko susigaudyti kas vyksta, eiti protestuoti, skųsti neteisėtus viršininkų veiksmus. Iš pažiūros atrodo, kad tai darbai visai ne tavo jėgoms, todėl dažnai pilietis nusprendžia rinktis trečiąją alternatyvą – visiškai nusigręžti nuo pilietinių reikalų ir užsidaryti savyje.

 

Šis variantas valdžiai antras geriausias. Liaudis nebeliaupsina vagių, tačiau palieka galimybę vagystes toliau vykdyti. Visa tai tęsis tol , kol visuomenė nesukils ir jų nesutramdys. Ir, kaip teisingai pastebėjo A.Terleckas, būdami valdžioje jie tampa bailiais ir niekšais, tad su jais susitvarkyti nėra taip jau sunku kaip iš pradžių atrodo.

 

Taigi fiksuosime naują priklausomybės rūšį: šalis gali tapti priklausoma nuo savo prezidento. Valdantieji viešųjų ryšių pagalba pateikia prezidentą kaip didžiausią (netgi vienintelę) nelaimėlių viltį. Šie, valdantiesiems apvaginėjant šalį, savo viltis kreipia į gelbėtoją prezidentą, kuris griaudėja audringas kalbas ir imituoja kovą su valdančiaisiais.

 

Kaip matote, visos priklausomybės apraiškos yra: visi meldžiasi tam, kas juos iš tiesų lėtai žudo. Kuo labiau reikalai valstybėje krypsta prastyn, tuo labiau nelaimėliai tiesia rankas į savo „gelbėtoją“ prezidentą.