Priešintis neteisingumui yra saugiau nei su juo susitaikyti

2012 vasario 9 d.

 

Pagaliau radau kanalą, kur galiu publikuoti savo mintis. Tai disidentinis interneto portalas www.komentaras.lt. Ten daugiausia publikuojama apie valdžios nusikaltimus. Laisva erdvė sąžinei reikšti, savotiškas šiuolaikinis „Amerikos balsas“, kur sąžinė nekastruojama ir iš jos nesityčiojama.

 

Todėl siūlau visiems kiekvieną rytą pradėti nuo www.komentaras.lt. Žinoma, į jus dvelgtelės slogių naujienų gūsis, tačiau netrukus priprasite. Tiesa – stiprus narkotikas. Žmogui, kartą išlipusiam iš melo kloakos, gali kirsti galvą – jis ten nė už ką nebegrįš. Tačiau svarbiausia yra tai, kad tiesa anksčiau ar vėliau laimi. Tad pasirinkę tiesą neišvengiamai laimėsite. O be to, gyvenančiojo su tiesa laukia ypatinga premija – jam už pastangas atlyginama ne tiek šiame pasaulyje, kiek po mirties. Judaizmas kalba, kad yra dviejų lygių užmokestis – iš žmogaus ir iš betarpiškai iš paties D-vo.

 

Užmokestis, kurį gaunate šiame pasaulyje, gaunamas per žmones. Tačiau šis užmokestis turi bjaurią savybę pasibaigti. Kaip ir su pinigais – gavote sumą, o ji, bjaurybė, po kiek laiko ėmė ir pasibaigė. Užmokestis iš D-vo – visai kas kita. Šis užmokestis suteikiamas tik gyvenime po mirties, tačiau jis amžinas. Tai, ką gaunate betarpiškai iš D-vo – jūsų per amžių amžius.

 

Disidentui už jo darbą, kaip už ypatingos reikšmės dvasinę veiklą, bus sumokėta po mirties. Gal disidento kelias ir atrodo varganas, tačiau iš tiesų jis nuostabus. Disidentą grumdo nusikaltėliai valdžioje ir taip kaupia sau sunkiausias bausmes po mirties.

 

Kad tai neatrodytų tuščia šneka apie neapčiuopiamus dalykus - įrodysime. Judaizmas pastebi, kad teisuolis laimi į šio gyvenimo pabaigą ir laimi Ateinantį pasaulį. Todėl disidentai į gyvenimo pabaigą paprastai laimi. O jei ir nesulaukia tos akimirkos (būna ir taip), tuomet disidento vardas yra visų garbinamas po mirties ir taip visi faktiškai patvirtina, jog teisuolis laimi dar ir šiame pasaulyje.

 

Komentaras.lt publikuoja mano straipsnį apie tai, kad apmaudžiai apsigauname galvodami, jog nestodami valdžiai skersai kelia tampame saugesni. Atsitinka kaip tik priešingai. Besipriešinančius valdžios pakalikai visaip gąsdina, o padaryti jiems praktiškai nieko negali. O tuos, kurie išsigąsta ir jiems pasiduoda, iščiulpia ir išmeta. Tai vyksta labai paprastai: valstybė išvagiama – prasideda krizė. Prasidėjo krizė – reikia kelti mokesčius. Taip jūs už jų vagystes ir susimokate. Inkščiate, tačiau vagystės mokestį mokate.

 

Dar siūlau paskaityti apie rašytojos, nepriklausomybės akto signatarės Vidmantės Jasukaitytės disidentinį kelią. Straipsnis labai įtaigus, rašytoja mane labai žavi. Bet dėl vieno su gerbiama rašytoja nesutinku. Kai ji sako, kad disidento kelias pilnas kančios, esu kardinaliai priešingos nuomonės. Tai persekiotojų kelias pilnas kančios. Ji aprašo, kaip po  jos straipsnio publikacijos dalis prokuratūros iš nevilties prisigėrė. Va čia tai jau tikras bejėgiškumas! O tas, kuris savo persekiotoją gali taip pakankinti – nejau tokį galima vadinti kenčiančiu? Taigi disidentams laikas savo kelią vertinti kaip dovaną ir juo džiaugtis. Šis kelias leidžia atvirai šaipytis, netgi tyčiotis ir vadinamųjų galingųjų ir varyti juos į neviltį.

 

Taigi patys matote, kad ir represinėje visuomenėje puikiausiai galima būti laisvam. Kiekvienas priima savo asmeninį sprendimą.