Priešas viduje

2012 birželio 20 d.

 

Kai pradėjau Sėkmingos tautos idėją, maniau, jog rimtai rizikuoju, kad mane užkapos katalikai ir antisemitai (pastarieji paprastai save vadina tautiniais patriotais). Tačiau šiandien galiu pasakyti, kad šios jėgos, nors ir ne visuomet su manim sutinka, mane gerbia ir retkarčiais palaiko. Manau, antisemitai gerbia kaip stiprų oponentą, o katalikai dėl to, kad jie taip pat domisi teologija ir Išrinktąja tauta. Kaip ten bebūtų, tačiau su šiomis grupėmis susišneku.

 

Vakarykštę žinutę (apie valdžios krachą) nusiunčiau ir seimo nariams. Atrodytų, niekas nepriims tokios žinutės priešiškiau už valdančiuosius politikus. Iš tiesų gavau du atsakymus. Vienas pritaria, dėkoja už įžvalgą, kitas tiesiog nori pasidomėti, ką prognozuočiau ir visai Lietuvai (kas netiesiogiai taip pat pripažinimas). Tad ir vėl stebime keistą fenomeną, kai natūralus priešininkas santūriai palaiko. Kas tuomet trukdo pasiekti lengvą pergalę?

 

Pasirodo, nepalyginamai pavojingesnis yra vidinis priešas. Niekur nesusilaukiu tiek pasipriešinimo kaip iš pilietininkų. Čia esu nevaržomai įžeidinėjamas, daroma viskas, kad mane užčiaupti ir suniekinti. Kai pasakau, kad žydai turi atsakymus į visas mums aktualiausias problemas, vietoj to, kad pasidomėtų ir apsvarstytų, mane išvadina „nesveikai garbinančiu žydus“. Atrodytų, tarsi jiems sužinoti galimus atsakymus ir savo problemas yra kažkas nepakeliamo.

 

Pilietininkų forumuose galiu iki užkimimo rėkti prieš valdžią, tačiau nė už ką negaliu pasvarstyti, kaip čia nutinka, kad vargšė nelaiminga liaudis pati amžinai išsirenka sau ant galvos tokius nenaudėlius – iškart būsi atkaltintas nukrypimu nuo temos arba Lietuvos dergimu. Tarp pilietininkų, ypač vyresnės kartos, egzistuoja stiprus kultūrinis cenzas – mes tik šventi ir nuostabūs, o dėl mūsų visų bėdų kalti tik keli nežinia iš kur atsiradę išdavikai.  

 

Visi esame girdėję apie tokį dalyką kaip politinis korektiškumas. Atradau, kad ne mažiau gajus reiškinys yra ir kultūrinis korektiškumas, kai lietuviams priklausantį asmenį minia prievartauja, kad iškreiptai suvoktų savo tapatybę ir per tai netrukdytų gyvuoti įvairiems nesveikiems įsitikinimams. Tai šiuolaikiška raganų medžioklė. Tuomet taip pat kiekvieną asmenį, kuris turėjo nors kokių pragmatiškesnių ir veiksmingesnių įsitikinimų, tempė ant laužo. Tad viduramžiai dar galutinai nepasitraukė. Jie pasireiškia kaip minios diktatas šviesesniems žmonėms ir jų idėjoms.

 

Štai dar vienas pavyzdys. Kai pilietinės gretos išaugo, pradėjo mums piršti nuorodas, kuriose liaupsinamas J.Ambrazevičius – Brazaitis. Šis asmuo buvo vienas iš lietuvių sukilimo lyderių pirmosiomis nacių okupacijos dienomis. Lietuvos išlaisvinimo komitetas dar neatėjus į Kauną naciams iš valstybės įstaigų išvijo bolševikus ir paskelbė atkuriantys nepriklausomą Lietuvos valstybę. Iš tiesų, J.Ambrazevičius – Brazaitis darė viską, kas jo galioje, kad atstatytų nepriklausomą Lietuvą. Tačiau tuo pat metu Lietuvos kaimuose pradėjo siautėti žydšaudžiai. Tai buvo nacių specnazo inicijuota veikla, kai gyventojai buvo raginami eiti nužudyti žydą ir pasisavinti jo turtą. Tiesa tai, kad tuometinį vyriausybė šios veiklos nepalaikė ir vėliau nuo jos atsiribojo. Tačiau ne tik kad šis didvyris absoliučiai nieko nepasiekė (garbiname jį vien už gerus norus), be ta nepriklausomybė buvo „atstatinėjama“ fone, kai Lietuvos piliečiai nebaudžiamai masiškai žudė kitus Lietuvos piliečius.

 

Pamėginau pilietininkams paaiškinti, kuo mums gresia šio didvyrio aukštinimas. Jiems tai atrodo kaip holokausto nostalgija. Be to, prie žydų tikrai prisijungs rusai, kurie jokiu būdu nepraleis progos paskleisti propagandą, kad lietuviai garbina fašizmą. Dėl tokios nuomonės viename pilietininkų forume buvau išvadintas Lietuvos vardo niekintoju ir netgi BK straipsnį pacitavo – tautinės nesantaikos kurstymas užtraukia atsakomybę ...

 

Taigi tragiška lietuvių padėtis yra ta, kad mes esame priešai visų pirma patys sau. Bet kokią šviesesnę iniciatyvą nugesinsime nuvertinimais ir pagieža, o tai stebintieji pasyviai pastovės po medžiu, laikydami, kad tai asmeniškai dergiamojo problema. Taip įteisiname raganų medžioklę. Ar verta stebėtis, kad tokiems „patriotams“  amžinai nesiseka?

 

PS paminėsiu ir pavardes asmenų, kurie užsiima tokio gaivalo skleidimu: Gediminas Kundrotas, Romualdas Matelis, nedidele dalimi Henrikas Labrencas.