2 amžiaus pradžioje Romos imperijos karinės pajėgos įstrigo atšiaurioje Britanijoje. Sėkmingai nukariavę tai, kas dabar vadinama Anglija ir Velsas, romėnai beveik 200 metų nesėkmingai veržėsi į Škotijos gilumas. Galiausiai imperijos veržimasis išsikvėpė, ir jiems patiems teko gintis nuo škotų genčių antpuolių. Šis brutalus karas pasibaigė Adriano sienos statyba 122 – 125 m. eros metais. Iš istorijos žinome, kad romanizacija daugiausia palietė pietinę, rytinę ir iš dalies centrinę Britanijos dalį, tačiau vakarinė dalis ir šiaurė (Velsas ir Škotija) liko romanizacijos praktiškai nepaliestos.

Kuo čia dėta senosios Britanijos istorija, jei lietuvių tautos tuo metu net nebuvo? Anglijos romanizacija nepraėjo šiaip sau. Romanizacija reiškia, kad dabartinės Anglijos teritorijoje gyvenančios gentys išmoko iš atėjūnų civilizacijos - kaip geriau dirbti žemę, pradėjo vystyti prekybą, prasidėjo kultūriniai mainai su kontinentine Europa. Vėliau, patyrę saksų, normanų okupacijas, jie tapo ta ryžtinga ir kurianti tauta, kuri nenumaldomai veržėsi į artimus bei tolimus kraštus. Pradėję nuo brutalaus savo kaimynų velsiečių, škotų ir airių nukariavimo, galiausiai sukūrė didžiausią kokią tik kada pasaulis regėjo Britų imperiją.

Okupacijos Anglijai nepraėjo be pėdsakų. Šalis šio bei to išmokdavo iš kiekvieno užkariautojo. Net dabartinis Jungtinės karalystės herbas yra išlaikęs pėdsaką iš kelių šimtmečių senumo normanų okupacijos – tikėsite ar ne, tačiau ant jo puikuojasi užrašas: Dieu et mon droit (pranc. Dievas ir mano įstatymas).

Tiek anglai, tiek lietuviai didžiuojasi savo istorija. Tačiau studijuodami Anglijos istoriją nepajusime to verkšlenimo, kad juos visi kas netingėjo tik skriaudė, o jie žūtbūtinai privalėjo ginti savo tapatybę. Pavyzdžiui, šiandien 55 proc. anglų kalbos žodžių yra perimti iš romanų kalbų – romėnų ir normanų okupacijų padarinys. Tačiau tai nė kiek nesusilpnina dabartinės anglų kalbos įtakos pasaulyje.

Tuo tarpu lietuvių istorija – tai nesiliaujanti rauda apie tai, kaip mus skriaudė nuožmūs priešai, norėjo atimti brangiąją lietuvybę, dievus, kalbą ir tikėjimą. Mes dėl savo vertybių nuožmiai grūmėmės. Iš pradžių su nežmoniškais kryžiuočiais, po to su maskvėnais, dar vėliau – ir su niekšais lenkais, kurie elgėsi mūsų krašte kaip savo kieme. Užkariauti pasyviai kovojome dėl lietuvybės su rusais (spaudos draudimas), o visai neseniai – su sovietais.

Žinoma, nebuvo mūsų istorija ir mūsų kaimynai tokie jau mums negailestingi. Jei ne krikštas ir unija su Lenkija, veikiausiai būtume kryžiuočių nukariauti ir mus ištiktų prūsų likimas. Čia visai nenoriu pasakyti, kad prūsus ištiko tragiškas likimas – tiesiog 16 – 17 amžiuje prūsai nustojo vertinti savo tautiškumą ir patys germanizavosi. Bent jau tokia vokiečių istorijos versija.

Tačiau nepaneigiama yra tai, kad be papildomos užsienio kultūrinės ir dvasinės įtakos pagoniškoji Lietuvos valstybė buvo pasmerkta. 1362 metais kryžiuočiai paima ir sugriauna Kauno pilį. Iki sostinės jiems telieka 100 km. Antpuoliai tampa vis dažnesni ir nuožmesni. Lietuvių jėgos, kad ir kaip narsiai gintųsi, vis senka. O tos jėgos, beje, būtų pasibaigusios dar anksčiau, jei ne pagalba iš rytų – slaviškų nukariautų žemių.

Bet kokiu atveju, krikštas išsaugo Lietuvos valstybingumą. Bajorijos polonizacija atveria duris pagalbai iš Lenkijos nesibaigiančiuose karuose su maskvėnais. Maskva jau 16 amžiaus viduryje pradeda grasinti Livonijai, mėginu įsiveržti ir į Vilnių bei į Biržus. Būdami sąjungoje su Lenkija mes sugebame tam kartui atsispirti. Taigi užsienio įtaka ir vėl teigiama. Juk tikriausiai nenorėtumėte, kad rusai mus būtų nukariavę per 1558 metų karą?

Taigi kažin ar užsienio įtaka Lietuvai buvo tokia jau vienareikšmiškai neigiama. Nors ir mėgstame idealizuoti savo šlovingą praeitį, tačiau derėtų nepamiršti, kad tai buvo nuožmi kultūra. Senovės lietuviai labai mėgo kariauti, vertėsi ne tiek gintaro dirbinių (čia daugiau prūsai), kiek karo grobio ir vergų prekyba. Jokio rašto, jokio polinkio kurti intelektinę tradiciją – absoliuti kultūrinė stagnacija.

Lietuvių kultūrai būdingas nuožmus pasiryžimas nežinoti ir nesimokyti. Pateikinėjame, kad būtent šis bruožas padėjo mums išlikti. Kaip matėte, visa tai nesąmonė – buvo būtent priešingai.

Mūsų polinkį raudoti, kad užkariautojai mus tik skriaudė, garbinti vien tik tai, kas lietuviška, aš priskirčiau nežinojimo kultūrai. Nežinojimo kultūrai būdinga susikurti tikrovės neatitinkančius mitus ir juos akylai saugoti. Lietuviški mitai apie tobulą praeitį slepia mūsų nenorą – primygtinį atsisakymą - blaiviai žvelgti į dabartį bei ateitį. Užsispyrusį nenorą suprasti save, mus supantį pasaulį, atrasti jame sau tinkamą vietą. Vietoj to elgiamės kaip Australijos aborigenai – tie taip pat mėgsta raudoti, kad atvykėliai juos be galo nuskriaudė, todėl jie negali nustoti girtauti ir pradėti kurti ateitį.

Kultūrinis polinkis nežinoti, nesilavinti ir nesuprasti yra tautą žudantis veiksnys. Per 20 nepriklausomybės metų jau seniai galėjome viską išstudijuoti apie vakarų kultūrą, išmokti anglų, vokiečių ir švedų kalbas. Jei tik panorėtumėme, per 3 – 5 metus galėtumėme sužinoti viską, kas švedus daro švedais, o vokiečius vokiečiais. Vietoj to – kiurksojimas prie rusiškos televizijos ir blevyzgos, kad jų programos daug geresnės už vietines. Todėl ir po 20 metų esame kur kas panašesni į rusus nei į švedus. Dėl to visuomenė moka milžinišką kainą - patiria valdininkų savivalę, skurdą, neviltį, t.t. – tačiau ir toliau kategoriškai atsisako ką nors naudingo sužinoti, o jei netyčia sužino – šią informaciją užsipuldinėja, mėgina sugniuždyti jos platintoją, daro viską, kad tik šia naudinga įžvalga nesivadovautų. Man tai išties primena senovės pagonį. Primena ir rusą – ten, pavyzdžiui, tauta kategoriškai atsisako suprasti, kad J.Stalinas nebuvo jos didvyris, sukūręs galingą valstybę.

Tačiau pats ryškiausias tautinis atsisakymo žinoti pavyzdys – tai lietuvių santykiai su žydais. Kai Markui Zingeriui iš Tolerancijos centro pasakiau, kad lietuviai pradeda iš žydų šio to pasimokyti, jis atšovė: „Ir jums prireikė tiek šimtmečių, kad iki to prisigalvotumėte?“. Lietuviai šalia žydų nugyveno kelis šimtmečius, tačiau įsigudrino nieko iš jų neišmokti. Dar 20 amžiaus pradžioje dauguma lietuvių negalėjo atskirti, kur žydiškas vardas, o kur pavardė. Visa tai prie to, kad buitiniai santykiai su žydais visuomet buvo puikūs. Kaip kad šiandien su vietos lenkais – buitiniu lygiu problemų nėra, tėra tik kažkieno noras įžiebti nesantaiką.

Dėl tautinio polinkio nežinoti ir nesuprasti Bažnyčios pučiamas antisemitizmas gana neblogai įsitvirtino lietuvių galvose. Iš čia ir Holokaustas – niekaip negalime suprasti, kodėl, būdami tokie, kaip mes manome, tolerantiški, galėjome dalyvauti žydų naikinime ir mažai dėl jų nelaimių išgyvenome (kad dėl to mums neskaudėjo rodo ir tai, kad tik po milžiniško tarptautinio spaudimo sutikome žydams kompensuoti nedidelę jų iki karo turėtą turto dalį. Ir visa tai tuomet, kai kasmet iš ES gauname bent po pora milijardų eurų subsidijų).

Prie nacionalinio bruožo kaip nors pasistengti išvengti žinojimo svariai prisidėjo krikščionybė. Mūsuose įsivyravusios krikščionybės nelabai palietė protestantiškos erezijos, kurios krikščionybę pavertė švietimą vertinančia ideologija. Lietuvoje ir toliau krikščionybė skleidė tik aklą nuolankumą, nežinojimą ir tamsą. Buvo teigiama, kad aklai tikintis asmuo yra pranašesnis už žinių siekiantį šviesuolį. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius atliepia į lietuvių poreikį nežinoti skelbdamas: „Žinių turėjimas išpučia, o meilė ugdo“ (1 Kor. 8:2). Taigi lietuviai metasi „mylėti“, tačiau atsisako suvokti, kad ir mylėti reikia mokėti. Todėl meilės religijoje įsiviešpatauja nuožmus susvetimėjimas.

O po to dar Bažnyčia mėgina aiškinti, kad Kristus pasisakė už žinojimą. Atsiprašau, tačiau aš atidžiai perskaičiau NT ieškodamas to patvirtinimų, tačiau niekur neradau. Priešingai, radau pilna patvirtinimų, kad Kristus pasisakė už tvirtą tikėjimą, o ne už gilų žinojimą. Pavyzdžiui, evangelijoje pagal Joną Kristus pagydo stebuklu Lozorių ir 11: 25-26 skelbia: „Aš esu prisikėlimas ir gyvybė, ir tas, kuris į mane tiki, bus gyvas, nors ir numirtų“. O apaštalas Paulius žmones skirsto į stiprius savo tikėjimu ir silpnai tikinčius (Rom 14:1).

Ir šiandien lietuvių kultūra gana energingai ginasi nuo žinojimo. Radau „Delfi“ sekmadienį evangelijos komentarą: „Nuolankumas – žvelgti toliau“. Čia rašoma: „Jėzus neatmeta ir nesmerkia žmogiškos išminties ar mąstymo. Jis tik pabrėžia, jog čia mes esame kitame lygmenyje, kuris viršija intelektą“. Ir toliau pateikiamas pavyzdys, kaip aklas tikėjimas (t.y. atsisakymas žinoti) yra atseit pranašesnis už žinojimą:

„Naktinių paukščių, kaip, pavyzdžiui, apuoko ir pelėdos, akys yra pritaikytos matyti nakties tamsoje, bet ne dieną. Šie paukščiai skraido laisvai ir patogiai naktį. Jie žino viską apie nakties pasaulį, tačiau nieko nenutuokia apie dienos pasaulį. Tarkime, jog vanagas „susidraugauja“ su pelėda ir jai „papasakoja“ apie saulę: kaip ji viską apšviečia, kaip be jos viskas nugrimztų į tamsą ir šaltį, tada ir pačios pelėdos naktinis pasaulis nebeegzistuotų.

Ką „atsakytų“ pelėda? Greičiausiai tartų: „Tu, vanage, tauški niekus! Niekad nemačiau tos tavo saulės. Aš kuo puikiausiai ir be jos skraidau bei pasirūpinu maistu; tavo saulė yra bevertė hipotezė, vadinasi, ji neegzistuoja.“ Būtent taip mąsto ir kai kurie žmonės. Jie sprendžia apie pasaulį, kurio nepažįsta, pritaiko savo taisykles objektui, kuris yra nepavaldus joms. Dievo įžvalgai reikalingas kitas regėjimas“.

Štai kaip viskas, pasirodo, yra. Kaip sakė Džordžas Orvelas, parašęs „Gyvulių ūkį“, nežinojimas – jėga. Akli ir nieko nenorintys išmokti žmonės yra prilyginami dienos paukščiams, o išsilavinusieji – tamsoje skraidančioms pelėdoms. Nenuostabu, kad taip pateikiamas nežinojimas pradeda atrodyti kažkaip patraukliau. Tik šio komentaro autorius nutyli svarbią dvasinę tiesą – neišmanėliui visuomet atrodo, kad jis viską kuo puikiausiai išmano. Ar tik ne jis pats skraido tamsoje ir aiškina dienos paukščiui, kad tas nieko nesupranta?

Taigi turime, ką turime. Nesuprantame savęs, nes atsisakome žvelgti tiesai į akis. Vietoj to – tautiniai mitai. Jie mus veikia kaip narkotikas - trumpalaikis "kaifas", o po to ištisinė kančia. Rodome sau tai, ką norime regėti ir svaiginamės save pasakomis kaip kokiu popsu.

Mūsų moterys nuolatos apgailestauja, kad vyrai nenori jomis domėtis. Nežinome, kad mylėti - tai domėtis mylimu žmogumi. Pas mus viršininkas, jei nori pasirodyti kietas, turi sakyti: "Nieko nenoriu žinoti -kad man rytoj būtų padaryta!". Apie protingą žmogų negėda pašaipiai atsiliepti: "labai jau jis čia pas mus protingas...". Tuo kaip ir norima pasakyti, kad nieko nežinantis kvailys atseit yra už jį protingesnis.

Nenorime nieko žinoti apie kaimynus, o jau tuo labiau – apie tolimus kraštus. Todėl ir neturime gerų santykių su kaimynais. Kad juos pataisytume, pirmiausia turime norėti sužinoti. Neįdomu.

Nieko nenorime žinoti apie tai, kaip gyvena mūsų lenkakalbiai piliečiai. Todėl jie vis labiau linksta prie Tomaševskio. Kaip atskleidžia filosofas G.Mažeika, mes nieko nenorime žinoti apie tai, kaip gyvena mūsų kaimynai baltarusiai. Filosofas A.Juozaitis sako, kad neatsakingai nesidomime latviais. Istorikai vienu balsu tvirtina, kad nepažystame bendro Abiejų tautų respublikos paveldo.

Aš kaip anglistas galiu pasakyti, kad esame dar labai toli nuo vakarietiškos kultūros, ir niekas dėl to nesidrasko. Žodžiu, tauta nieko nenori žinoti nei apei save, nei apie savo aplinką. Nieko nenorime žinoti netgi kas vyksta už gretimų durų. Jokios perspektyvos, jokios iniciatyvos ir jokios atsakomybės. "Taurus tikėjimas" mus veda į priekį. Kaip aiškina brolis Ramūnas Mizgiris, tikėjimas – tai aukštesnis intelekto lygis. Kažkoks masinis hipnozės ir saviapgaulės aktas. Ne trumpalaikis, o permanentinis. Pasirengimas vos pasitaikius progai nerti į saldų melą ir ieškoti ten išganymo.

Pastaruoju laiku tenkiname savo poreikį nežinoti kurdamiesi sau liguistą požiūrį į Europą ir Vakarus. Tautininkai, visokie "Lietuva lietuviams" mėgsta pabrėžti, kokie esame skriaudžiami ir nesavarankiški Europos Sąjungoje. Kaip matote, atsisakymas žvelgti tikrovei į akis, vietoj to - senų mitų prikėlimas naujam gyvenimui.

Visgi atsisakymas žinoti yra baudžiamas. Grįžkime prie Anglijos. Anglai iš svetimšalių užkariautojų pasimokė, todėl tapo didinga valstybe. Škotai, kurie romėnams atsispyrė, liko barbarais, kuriuos ilgainiui ėmė žiauriai grumdyti tie paties anglai. Škotams, kaip ir lietuviams, teliko verkti dėl nuožmaus okupanto ir raudoti praėjusių laikų.

Šiandien Lietuvai gal jau paskutinė galimybė pasikeisti. Kaip nustatė istorijos tyrinėtoja Jūratė Statkutė de Rozales, po kiekvienos emigracijos bangos susitraukdavo lietuvių gyvenamas arealas. Aišku viena – bukai atsisakantys mokytis ir suprasti lietuviai istorijai nereikalingi. Arba pasikeisime, arba mus pakeis kita tauta.

Kaip mums išsigydyti nuo šio potraukio į nežinojimą? Įsižiūrėkite į bet kokios priklausomybės mechanizmą. Atrasite, kad jį palaiko ir valdo mitas. Kažkoks melas, kad jei padarysi X, tai gausi tai, ko taip nori. Pavyzdžiui, jei pasižiūrėsi porno filmuką, tai atsipalaiduosi.

Nuo melo gydytis yra tik vienas vaistas - tiesa. Todėl A.Carro knygos ("Lengvas būdas") tokios veiksmingos. Tad jei jūs norite įveikti kokią tai priklausomybę, darykite taip: kai tik suims pagunda, tuoj pat skaitykite kažką apie tikrąjį tos priklausomybės veidą. Taip jau yra - žmonės, kurie turi priklausomybę, mano, kad ji atneša naudos, o kurie neturi - tie pirmiausia mato, kiek ji neša žalos.

Na, aišku, lietuviams išsigydyti nuo nežinojimo gali būti visai paprastai - domėkitės tiesa, auginkite kompetenciją, ir Jūsų gyvenimas ims tvarytis.

PS Vienoje vietoje atsisakymas šviestis yra ypatingai įnirtingas. Nenori tautiečiai nė už ką studijuoti Toros. Iš karto noriu įspėti, kad, mano giliu įsitikinimu, bet koks gyvenimo prašviesėjimas be judaizmo studijų bus dalinis, laikinas ir ateityje lietuvius prives prie naujų bėdų.