Po Londono ir Kopenhagos II

            Šiandien toliau apie išvyką į Londoną ir Kopenhagą. Birželio 22 dieną Londone vyko Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas (www.plef.lt). Šiame renginyje Londono sičio bankininkams ir verslo angelams buvo pristatytos lietuviškos inovatyviosios įmonės, angliškai vadinamos start-ups. Renginyje dalyvavo A. Kubilius ir D.Kreivys, apie investicijas Lietuvoje patirtimi dalinosi IBM ir Barclays.

            Tačiau apie viską iš pradžių. Vakare prieš renginį dalyvius sukvietė į Lietuvos ambasadą Londone. Mus prie durų pasitiko ambasadoriaus pavaduotojas Petras Anusas. Kadangi su p. Anusu esame pažystami tikrai seniai (jis buvo mano dėstytojas VU), pasinaudojau proga papasakoti jam apie STI ir paprašyti pagalbos rasti šiai idėjai partnerių Jungtinėje karalystėje. Pagalbos paprašyti taip ir nespėjau: p. Anusas STI idėją supranta savaip. Jis sutinka, kad tauta gyvena taip, kaip nusipelno. Todėl leido suprasti, kad dėl to Lietuvai ir nesijaučia įpareigotas padėti. 

            Taigi turime gana kuriozinę situaciją – algą iš Lietuvos žmonių gaunantis valdininkas yra, atvirai sakant, kiek pasibjaurėjęs lietuviškais papročiais ir mano, kad esame nusipelnę savo vargų. Ką čia ir bepridursi, atviras mūsų valdininko požiūris į savo tautą ir netgi jo diplomatinės algos mokėtojus. 

            Tai ne pirmas atvejis, kai pareigūnai stengiasi prisidengti STI, kad pateisintų savo labiau nei prastus darbo rezultatus. Kiek man žinoma, aktyviausias STI „šalininkas“ iš valdininkų šiuo metu yra ūkio ministras D.Kreivys. p. Kreivys jau ne kartą televizijoje išstojo su tokia nuostata: kadangi tokie esame, tai ir tokią valdžią turime. Norėčiau p. Kreiviui kiek priminti kontekstą, kuriame ši idėja pradėjo plisti 2008 metais. Kaip atsakas į piliečių pasyvumą ir bejėgiškumo jausmą, teigiau tuo metu, valdžioje turime piktavalius žmones, kurie piktnaudžiauja valstybine tarnyba. Kadangi tauta apleido valstybės reikalus, ten sulindo amoralūs asmenys, kurie viešas pareigas naudoja asmeniniam pasipelnymui. Tad Kreivio pateisinimas, kad dėl tautos trūkumų valdžia negali išspręsti socialinių problemų, yra valdiška STI interpretacija. Valdžia kaip tik ten tam ir yra, kad tas problemas spręstų.

            Lygiai taip pat ir su A.Kubiliaus vizijų proveržiais. Kaip pamenate, projektą „Lietuva 2030“ sukritikavau pirmasis. Šiuo metu mūsų tautos kūryba turi būti nukreipta tik į vieną – kaip įveikti valdininkų nebaudžiamumą, kaip valstybei kenkiančius parazitus išmesti iš valdiškos tarnybos. Todėl eiti kurti kažkokias tai vizijas A.Kubiliui – tai intelektinių šalies pajėgumų išskaidymas, nukreipimas valdžiai nepavojinga linkme.

            Neseniai Finansų ministrė I. Šimonytė pareiškė, kad yra „pasiruošusi duoti į snukį bet kuriam, kuris tvirtina, kad Lietuvos biudžetas kiauras dėl to, jog labai didelės valdininkų algos“. Manau, kad ministrė nenori matyti svarbiausio – tikrai didelė dalis valdininkų Lietuvai savo darbu atneša labai daug žalos. Jie gal ir gauna nedidelę algą, tačiau kaip gi jie dirba! O kaip jie dirba, tikrai nepatingėkite žvilgterėti į šį reportažą.  Tad net jei Lietuvos valdininkai ir išvis negautų atlyginimo, jie vis tiek būtų daug per brangūs mūsų šaliai! O jei manote kitaip, prisiminkite, kaip atsigavo Gruzija, kai M.Saakašvilis išmetė iš darbo visus iš eilės Kelių tarnybos pareigūnus.

            Grįžkime prie renginio Londone. Pirmasis, kaip ir dera, kalbėjo A.Kubilius. Jis pasakojo, kaip valdžia tvirtai vairuoja šalį iš krizės, kaip sumaniai įveikia visus sunkumus ir kaip jai pavyko sukurti su pasitikėjimu į ateitį žvelgiančią visuomenę. Jo pasiklausius galima susidaryti įspūdį, kad tai geros valios, ryžtingas, tvirtai į ateitį savo šalį vairuojantis vadovas. A.Kubilius ypač mėgo pabrėžti, kad vyriausybė turi labai aiškią strategiją, ką ji nori nuveikti, ir niekaip nuo jos nenukrypsta.

            Turiu pripažinti, kad A.Kubilius skambėjo reprezentatyviai ir įtikinamai. Jo kalba padarė tikrai neblogą įspūdį. Jei būčiau Londono sičio bankininkas ir apie šalį turėčiau spręsti tik iš premjero kalbos, duočiau jai aukščiausią įvertinimą. Tačiau kviečiu jus pamąstyti apie štai ką: ar Lietuvai iš tiesų naudinga, jei aukščiausi šalies pareigūnai užsienyje kalba labai gražius, tačiau tikrovės neatitinkančius dalykus?

            Aš manau, kad tikrai ne. Melo kojos trumpos. Mes visi žinome, kad yra tikrai blogai, kai politikai meluoja šalies viduje. Kodėl manome, kad melas užsieniečiams mums kažkuo padės? Tokiu atveju mes tiesiog įsiauname į politikų batus ir darome tą patį. Kai meluoja politikai, visi šalies piliečiai tai mato. Tik patys melagiai galvoja, kad visi jais patikėjo. Čia lygiai taip pat – jei apie save meluojame užsieniečiams, jie vis tiek viską mato, o mes liksime kvailio vietoje. Todėl kai premjeras gražiai meluoja apie mūsų šalį, tai mūsų visų problema. Tiesiog patarčiau paprastai – apskritai nustokite kreipti dėmesį į kokį tai savo įvaizdį, nes vis tiek visi galiausiai jus matys tokį, koks iš tiesų esate. Šis mūsų įprotis balinti savo dėmes mums brangiai atsieina ir visiškai nieko neduoda.

            Toliau renginyje pakalbėjo D. Kreivys. Šis, kaip koks STI atstovas, nuolatos pasakojo, kaip verslas skatinamas Izraelyje ir kaip Lietuva nori daryti tą patį. Gal kokius 6 kartus tai paminėjo. Vėlgi, D.Kreiviui reikėtų pasakyti, kad jis nevisiškai teisingai suprato mano mintį mokytis iš žydų. Pirmiausia žydai yra žydai dėl to, kad jei kasdien studijuoja Torą. Tai suformuoja efektyvų mąstymo būdą ir asmens atsparumą kliūtims. Jei Kreivys nori be Toros studijų tik perimti Izraelio socialinių struktūrų patirtį ir tikisi pasiekti panašių rezultatų, nieko gero iš to nebus. O kad Toros jis nestudijuoja ir neketina to daryti, tai jau, atleiskite, matyti iš toli.

            Žodžiu, ši žinutė gavosi apie gyvenimą mele. Lietuvoje tai įprastas gyvenimo būdas, tačiau niekas iki šiol šio reiškinio nebuvo ištraukęs į dienos šviesą ir kaip reikiant neaptarė. Pabaigiant šią žinutę dar norėčiau paminėti ir priežastis, kodėl tokie esame, kaip tokiais tapome.  Atsakymą rasite paskaitę bet kokį bažnyčios komentarą apie savo klaidas ir trūkumus. Pavyzdžiui, kažkuris hierarchas džiaugiasi, kad Lietuvoje tik 5 proc. gyventojų (suprask, tik kai kurios kaimo bobutės – AG) nuolat vaikšto į bažnyčią. Jie tokį skaičių sutinka džiaugsmingai – atseit, bažnyčia valosi nuo atsitiktinių pasekėjų, todėl tik stiprėja. Kad tik 38 proc. katalikų tiki, jog Kristus yra gyvas ir yra tarp mūsų (o tai juk tai esminė krikščionybės tiesa!) juos jau kiek labiau liūdina, tačiau kitame straipsnyje perskaičiau, jog kunigas džiaugiasi, kad jaunimas masiškai žiūri filmą „Žiedų valdovas“ – tai, suprask, rodo padidintą jaunimo susidomėjimą dvasingumu. Tačiau „Žiedų valdovas“, atleiskite, propaguoja atvirą pagonybę. Tai tie idealai, kuriuos kryžiuočių ordos čia pas mus veržėsi atseit įveikti. Tokių pavyzdžių pilna, nes bažnyčia tik taip ir tepateikia bet kokias savo nesėkmes.  Na, o man telieka tik pakartoti ir užtvirtinti esminį teiginį, kad didžioji dalis mūsų dabartinių bėdų plaukia ne iš kur kitur, o iš mūsų pagarbintos religinės tradicijos. Matau vis daugiau ženklų, kad mūsų tauta ima tai įsisąmoninti. Tai, žinoma, teikia vilties.