Pr. 12: 1–3 Ir Viešpats kalbėjo Abraomui: „Išsikelk iš savo tėviškės ir nuo savo giminių ir iš savo tėvo namų į šalį, kurią aš tau parodysiu! Iš aš suteiksiu tau gausybę pakluonių tave laimindamas ir tavo vardą iškeldamas, ir tu būsi palaima kitiems. Aš laiminsiu tave laiminančius ir prakeiksiu tau siunčiančius prakeiksmą, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės“.

 

Abraomas buvo pirmasis disidentas žmonijos istorijoje. Jis gyveno nesibaigiančiame pagonių vandenyne, kur visi iki vieno garbino saulę, žemę ar savo pasidarytus stabus. Abraomas buvo pirmasis pasaulyje žmogus, kuris priėjo logiškos išvados, kad visatoje tegali būti tik vienas D-vas.

 

Kaip mąstė Abraomas? Jei yra daug dievų, tai jie visi yra baigtiniai. Ten, kur prasideda vieno galia, baigiasi kito dievo galia. O jei taip, tai šie dievai yra materialūs. Jiems galioja tie patys dėsniai kaip ir bet kuriam materialiam objektui. Be to, visa, kas baigtinis, kažkada gimsta ir išnyksta. Pagonys su tuo su išlygom sutiko, nes jie kalba apie savo dievų gimimą, o kartais ir mirtį.

 

Tačiau jei objektas baigtinis – ribotas laike ir erdvėje – tuomet jį kažkas kažkada sukūrė!.. Vienas dievas gimdavo iš kito, tačiau kas pagimdė PIRMĄJĮ dievą? Juk turėjo būti kažkas amžina, antraip iš kur atsirado kažkas pirma?

 

Taip Abraomas priėjo logiškos išvados, kad daug visagalių nemirtingų dievų būti negali. Yra vienas Visatos kūrėjas, o visa kita – jo kūriniai.

 

Visas Abraomo gyvenimas – tai nuolatinis tarnavimas šiai tikrovei. Jei D-vas yra vienas, ir jis yra visagalis, ką tai reiškia tau? Tuomet D-vas turi būti tau aukščiausias prioritetas. Todėl Abraomas dėl šios tikrovės paliko savo namus, gimines, iškeliavo į svetimą žemę. Jis sutiko verčiau gyvas sudegti, nei nusilenkti stabams (apie tai pasakoja Žodinė Tora – Mišna). Abraomas paklausė D-vo ir išvarė iš namų savo pirmagimį sūnų Išmaelį. Galiausiai – jau tokia D-vo valia, jis buvo pasirengęs paaukoti savo vienintelį sūnų Izaoką.

 

Tad Abraomas – besąlygiško atsidavimo tiesai įsikūnijimas. Abraomui jo įsitikinimai yra svarbiausia, ir nėra tokios kainos, kurios jis nebūtų pasirengęs už juos sumokėti. Jis stojo prieš visus ir paskelbė: jūs visi neteisūs - tiesa kitokia. Tai aukščiausia intelektinė drąsa!

 

Neperdedant galima pasakyti, kad Abraomas buvo vienintelis savo laiko žmogus, kuris iš tiesų mąstė. Kiti „mąstė“ apie tai, kaip patogiau gyventi ir kaip per daug viršininkams neužkliūti. Tačiau kokia prasmė gyventi saviapgaulėje?  

 

Tad Abraomą pagrįstai galima vadinti pirmuoju disidentu žmonijos istorijoje. Tikiu tik į tai, kas tikra, o jei dėl to man teks krosnyje sudegti ar sūnų paaukoti - tebūnie!

 

Abraomas – intelektualas. Intelektualas yra ne tas, kuris moka pažongliruoti žodžiais, o tas, kuris gyvena harmonijoje su Tiesa. Tai gali reikšti didžiulę disharmoniją su išoriniu pasauliu, tačiau intelektualas renkasi Galutinę tikrovę. Tikrovę, kuri yra ne patogi, o tikra. 

 

Už tai D-vas Abraomą laimino, iš jo padaugino nesuskaičiuojamą žmonių skaičių, ir nuo tada palaiminti visi, kurie laimina disidentą, ir prakeikti visi, kurie disidentą prakeikia.

 

Pasaulis prisimena drąsiausių disidentų vardus, o jų budeliai amžiams prakeikiami. Žavimės iškiliomis asmenybėmis, kurios dėl savo įsitikinimų nepabūgsta kankinimų, kalėjimo, o neretai ir mirties. Palaiminti šie žmonės, ir palaiminti tie, kurie juos laimina.

 

O dabar sugrįšime į mūsų kasdienybę, ir pateiksiu jums kai ką šokiruojančio. Kai lietuviai pradeda laiminti savo disidentus, laisvės kovotojus, Lietuvą aplanko palaiminimas. Tuo visai neseniai galėjome įsitikinti Sąjūdžio metais. Atgimimo laikotarpiu domėjomės pokario laisvės kovotojais, politiniais kaliniais, susivienijome apie Nepriklausomybės kovų lyderį.

 

Nesunkiai pasiekėme to, ko troškome, nes buvome palaiminti. Nugalėjome priešą, kurio fizinio pasaulio suvokimo rėmuose įveikti mums buvo neįmanoma.

 

Praėjo keli metai. Laivės kovotojų tema pabodo. Įkyrėjo disidentų varoma isterija, kurie visur matė tik slaptą KGB ranką. O ir apskritai norėjosi gyventi ramiai. Po senovei, tik kad gyvenimo lygis būtų toks kaip Švedijoje. Todėl ir vėl į valdžią pakvietėme „profesionalus“ – sovietinės nomenklatūros vilkus, turinčius turtingos valdymo patirties.

 

Na, o kaip pasikeitė mūsų požiūris į Nepriklausomybės kovų lyderį – apie tai baisu ir kalbėti. Šiandien jau sunku ir suprasti, kaip galėjome tikėtis susikurti gražią šalį, jei su laukine neapykanta ėmėme niekinti didvyrį, atvedusį mus į Laisvę!

 

Taigi atkūrusi nepriklausomybę Lietuva pasirinko niekinti disidentus. Ėmė šlietis prie tų, kurie disidentus prakeikė. Taip į mūsų šalį atslinko prakeiksmas, kuris pasėjo mūsų dvasioje neviltį.

 

Biblija mus moko, kad esame palaiminti per Abraomą. Jei mums kas ir sekasi, tai sekasi dėl to, kad anksčiau tikrieji intelektualai prisiėmė aukas.

 

Jei norite, kad jums sektųsi dar labiau – turite laiminti tuos, kurie renkasi Tiesą. Na, o didžiausias pagerbimas – tai tapti vienu iš jų. Tada ir per jus bus palaimintos gausios ateities žmonių kartos.