Lietuva pirmauja Europoje pagal patyčias mokyklose. Tai išgarsintas faktas. Kas kartą šią statistiką skelbiant ją pakomentuoja koks nors psichologas, kuris paaiškina, kad būtina vesti prevencinę programą patyčioms mokykloje. Tačiau nesu girdėjęs, kad tokia programa veiktų, o jau tuo labiau – kad patyčių mokyklose mažėtų.

 

Aš turiu savo nuomonę šiuo klausimu, ir ji nesutampa su oficialia psichologų nuomone. Manau, kad turime teisę svarstyti ir alternatyvias nuomones profesionalams, nes gyventojų psichinė padėtis anaiptol nėra gera. Vadinasi, psichologai su iššūkiais nesusitvarko.

 

Tad kokia gali būti patyčių mokyklose priežastis? Pirma pažvelkime į suaugusių pasaulį. Ten taip pat pamatysime nemažai patyčių. Suaugusieji susikuria visokias sadomazochistines bendravimo schemas, tokias kaip oligarchinis režimas, nebaudžiami valdininkai, aukos mentalitetas, t.t. Viso to rezultatas – viršūnėje įsitaisė blogiečiai, kurie kankina „geruosius“, o tie inkščia, drasko save iš nevilties, tačiau nepasijudina tų kelių chuliganų sutramdyti.

 

Persikelkime į mokyklą. Čia matome tokius pačius, tik šiek tiek pasistūmėjusius santykius. Suaugusieji leidžiasi apvaginėjami - mokiniai leidžiasi mušami. Valdininkas tyčiojasi iš tautos korumpuotais įstatymais - mokykloje eina atviras patyčių srautas. Abiem atvejais „geriečiai“ iš apmaudo drasko save ir siunčia prakeiksmus skriaudikams, tačiau karavanas eina.

 

Taigi, mokyklose rūpintojėlio fenomenas – bejėgis „gerietis“, užkankintas blogiečių patyčių, tačiau nestojantis į kovą už savo orumą – dar labiau įsitvirtinęs. Psichologai siūlo šią problemą spręsti pravedant smurto prevencijos programas, t.y. aiškinant „geriečiams“ ir „blogiečiams“, kad vieniems kitus skriausti yra negražu.

 

Aš esu kitos nuomonės. Mano įsūnytas sūnus su patyčiomis buvo susidūręs darželyje. Kitas vaikas, pavyzdžiui, nei iš šio, nei iš to, praskėlė jam galvą akmeniu. Ilgą laiką galvojau, kad tai tų skriaudikų problema. Kad anas vaikas turi psichologinių problemų šeimoje, todėl agresyviai elgiasi darželyje. Tačiau po kiek laiko sužinojau, kad mano sūnus įprato vos kas apsiverkti ir nuo kitų vaikų slėptis po auklėtojos skvernu.

 

Tada įvyko ilgas pokalbis namuose, kurio metu Augustui rodžiau, kaip atrodytų tėtis, jei visko bijotų, nepakovotų už save ir vos nuskriaustas pultų į ašaras. Augusto sesutė patvirtino, kad jis tikrai taip ir atrodo, ir kad vaikai iš tiesų jo dėl to nemėgsta. Tada apmokiau kaip paleisti į darbą kumščius.

 

Per kelias ateinančias dienas Augustas darželyje susimušė su visais iki tol jį skriaudusiais vaikais. Su kai kuriais ir po kelis sykius. Visas iki vienos kovas jis laimėjo.

 

Dabar jis grupėje labai gerbiamas. Augustas ne tik pats save apsigina, bet ir noriai imasi tvarkdario vaidmens. Jei kuris vaikas pradeda tyčiotis iš kitų vaikų (niekam jau seniai neateina į galvą liesti paties Augusto), jis prisistato ir mandagiai, tačiau griežtai paprašo liautis. To jį taip pat apmokiau. Jie vaikas nesiliauja, Augustas atvirai pagrasina. Jei vis tiek daro savo, Augustas staigiai pripuola ir sumuša skriaudiką. Tačiau dėl kitų vaikų jam kumščius teko paleisti tik kartą. Visi vaikai greitai viską įsisąmonino ir nuo tada pakanka tik jo žodžio.

 

Žinoma, taip pat dėjau daug pastangų, kad išaiškinčiau Augustui skirtumą tarp teisingos ir neteisingos kovos. Aiškiai jį perspėjau, kad jei jis skriaus kitus vaikus, tai juos nuo Augusto apginsiu aš pats.

 

Taip patyčių problema buvo išspręsta mūsų vaikų darželio grupėje. Kartą ir visiems laikams. Tas, kuris anksčiau praskėlė Augustui galvą, dabar atvirai žavisi mūsų sūnumi. Augustas dabar ruošiasi į mokyklą, į kurią keliaus šį rudenį. Jam atrodo beprotiška nepriimti kovos, jei ją mėgins primesti koks nors chuliganas. Jis taip pat mielai taps tokiu pat tvarkdariu ir savo būsimoje klasėje. Vaikas aiškiai įsisąmonino, kad nuolaidžiauti piktnaudžiautojams yra savižudybė.

 

Tik ar tai sugebės įsisąmoninti suaugusieji? Neseniai pasirodžiusi „Verslo klasė“ (2011 balandis) rašo apie Aleksejų Navalną, kuris sėkmingai kovoja su korupcija ne kur kitur, o putinistinėje Rusijoje. Šį straipsnį kviečiu būtinai paskaityti. Straipsnis baigiamas tokia mintimi: „Jo teigimu, jei kiekvienas, pasipiktinęs nuolatiniu pinigų vaginėjimu, parašytų bent po vieną skundą ar prašymą ištirti machinacijas, Rusijos korupcijos mašina imtų strigti. Tiesiog būtų sukurta tiek įtampos taškų, kad didesnė grobstytojų laiko ir lėšų dalis nueitų vien gynybai nuo teisėsaugos ir visuomenės. To jis ir siekia“.

 

Mūsų sūnus vienas sugebėjo normalizuoti santykius darželio grupėje. Aleksejus Navalnas, kaip perskaitysite tame straipsnyje, sugebėjo suduoti skaudžių smūgių korupcinei sistemai Rusijoje. O jei tiek gali pasiekti vienas žmogus, tai kiek galėtumėme padaryti mes visi, sutartinai draugiškai pajudėję į kovą prieš piktnaudžiautojus?

 

PS Tiek mano sūnus, tiek A.Navalnas yra apmokyti daryti tai, ką daro. Augustas buvo apmokytas efektyviai užpulti, o A.Navalnas turi finansinį bei teisinį išsilavinimą. Tad abiems atvejais jiems pavyko dėl to, kad išmanė tai, ką daro.