Nusikaltėlio romantizavimas ir stiprios rankos troškimas

 


Dar paauglystėje skaičiau vieną tokią knygą apie Italijos mafiją. Sicilijos mafija savo ankstyvuoju laikotarpiu buvo kitokia nei dabar. Iš tiesų tai buvo Tadą Blindą primenantis reiškinys. Visuomenę, pavargusią nuo korupcijos ir neteisingumo, pradėdavo ginti vienišas herojus ir vykdyti susidorojimus. Zoro! Liaudžiai toks „didvyris“ patiko, nes „teisingumas“ buvo vykdomas greitai ir, liaudies akimis, sklandžiai. Tad mafijozai pradėjo mėgautis Sicilijos kaimiečių užtarimu.

 

Susiformavo savotiška vigilantų (savavališki susidorotojai) organizacija. Jos galva išklausydavo nuskriaustųjų skundus ir, kartais už užmokestį, kartais iš idėjos pasirūpindavo „teisingumu“ – pradėdavo grįžti nesumokamos skolos, suvedžiotojai vesdavo savo pamestąsias, žmogžudžiai susilaukdavo „danties už dantį“ (tačiau primenu, kad Biblijoje ši eilutė reiškia visai ką kita). Pietų Italijos gyventojams nusikaltėliai pradėjo asocijuotis su teisingumu. Nusikaltimus pradėjo romantizuoti – jei tai daroma iš, subjektyviai žvelgiant, teisingo reikalo – tuomet vykdyti nusikaltimą teisėta ir garbinga.

 

Taip nusikaltėliai Pietų Italijoje tapo didvyriais ir liaudies gynėjais. Jie plėšdavo prisivogusius ir apdalindavo vargstančius. „Teisingumas“ buvo vykdomas žaibiškai, tereikdavo įtikinti gaujos vadą (kartais pinigais, kartais šiaip pataikūniškais išvedžiojimais), kad esi geras žmogus ir kad tau derėtų „padėti“.

 

Tai, beje, šiek tiek panašu ir į pirmuosius nepriklausomybės metus Lietuvoje, kai nusikaltėlių gaujos labai mėgo išmušinėti skolas, pakreipinėti sutarčių laikymosi ir privatizacijos eigą. Kaip ir Sicilijoje 19 a. pabaigoje, vyravo paniekos oficialiajai teisėsaugai atmosfera. 

 

Tiesa, 19 a. pabaigoje italų mafijozams labiau rūpėjo ne pinigai, o garbė. Gyventojų šlovinimas buvo svarbiausias jų motyvas. Mačo visuomenėje garbė svarbiau už viską. Tačiau nusikaltėlis yra nusikaltėlis. Netrukus garbės kodeksas išsikvėpė. Banditai vis mažiau dėmesio skyrė „tvarkai“ palaikyti ir vis dažniau pradėdavo plėšikauti. 20 amžiaus pradžioje Sicilijos „šeimos“ jau nebegynė visuomenės nuo prasižengėlių, o reketavo visus turinčius nors kiek daugiau pinigų.

 

Dabar pasistengsiu jums įrodyti, kad toks nusikaltėlių garbinimas ir liaudyje neblėstantis stipraus vado ilgesys yra dvi to paties slibino galvos. Kaip mafijozo aukštinimas susijęs su tvirtos rankos troškimu? Ir kodėl visi diktatoriai (nežinau nei vienos išimties) anksčiau ar vėliau pavirsta nusikaltėliais?

 

Bendra čia yra tai, kad liaudis jaučia neapykantą oficialiam korumpuotam teisėtumui ir trokšta greito ir paprasto sprendimo – kieta ranka juos pritrėkšti! Mafijozo atveju jie kreipiasi pagalbos į akivaizdų nusikaltėlį, o rinkdami diktatorių jie panašaus mąstymo nuožmuolį išrenka savo teisėtu vadu. Tačiau tai ne kas kita, kaip būsimajam mafijozui įteikti oficialios valdžios antspaudą. Nedidelis skirtumas.

 

Sukrečiantis pastebėjimas: prieš dešimtmetį lietuviai H.Daktarą ir jo gaują romantizavo, o V.Landsbergio baisiai nekentė. Apie nusikaltėlių „žygdarbius“ rašė žiniasklaida, jų nuotykiai kėlė susidomėjimą ir, neslėpkime, savotišką žavesį. Jaunuoliai žavėjosi šių vyrų galia ir bebaimiškumu. Tuo metu išpopuliarėjusi grupė „Pompa“ netgi įrašė albumą „Kriminalinė romantika“. Netgi po to, kai „daktarai‘ buvo sutriuškinti, dėmesys jų žygiams neslopo. Viena po kitos išleidžiamos „tikrosios daktarų istorijos“ - dėl honorarų už grotų sėdintis Henytė sėkmingai bylinėjosi su leidėjais.

 

Tuo tarpu – sunku tuo net patikėti – Lietuvos žmonėms atrodė, kad didžiausias jų priešas yra profesorius V.Landsbergis. Jo mintys apie Rusijos grėsmę, kagėbistų sugrįžimą prie valdžios kėlė liaudžiai nesutramdomą alergiją. Kiekvienas jo posakis dar net neišklausius iki pabaigos buvo sutinkamas paniekos ir patyčių pliūpsniu.

 

Tad manau nebus perdėta pasakyti, kad Lietuva dar visai neseniai heroizavo H.Daktarą ir baisiausiai neapkentė nepriklausomybės kovų lyderio. Dabar, po dviejų tokių „vertybių“ dešimtmečių, žiaugčiojame nuo tokio pasirinkimo pasekmių.

 

Kaip taip galėjome smukti? Kur mūsų ir Sicilijos gyventojų klaida? Tiek 19 a. italai, tiek 20 a. lietuviai tikėjo, kad teisingumas yra kažkas, kas jiems turi būti padėta ant lėkštutės. Teisingumu turiu rūpintis ne aš ir ne mano šeima, o kas tik nori, išskyrus mane. Buvo išleista iš akių dvasinė tiesa, kad teisingumas ir orus gyvenimo būdas priklauso tiems, kurie jį gina negailėdami savęs. Kad teisingumą ir savo orumą reikia ginti tuoj pat, kai tik kas nors pamėgina į juos kėsintis. Be to paprasčiausiai tampi nuožmoga, kuris laižo prievartautojui padus.

 

Tai, kas dabar mūsų valstybėje vyksta, galėčiau palyginti su disfunkcine mokinių klase. Šioje klasėje įsitvirtinę keli chuliganai, kurie tyčiojasi ir terorizuoja likusius savo bendraklasius. Nors skriaudžiamųjų 10 kartų daugiau, šie neturi žmogiškojo orumo ir bijo pasipriešinti. Laukia, kad kažkas ateis iš šalies ir juos apgins. O jei tramdytojas neateis, tuomet kiekvienas atskirai meldžiasi ir viliasi, kad galbūt jam pasiseks ir chuliganai tam kartui jį paliks ramybėje. Taip jie stebi, kai prievartautojai šiandien atima orumą iš klasės draugo, o jie tuo tarpu jaučia slaptą palengvėjimą, kad ne aš jo vietoje. ... Bet rytoj jie su „draugu“ susikeis vietomis ir tada šis stebės jį...

 

Taigi teisingumo ir žmogaus orumo devalvacija žmogaus sieloje tiesia kelią į valdžią nusikaltėliui. Tada šis užkurs „geriesiems žmonėms“ tikrą pragarą, nes numojusiam ranka į žmogiškumą orus gyvenimas D-vo planuose nenumatytas. Žmogus, atsisakęs žmogiškųjų vertybių, turi pasirengti kankinimams.

 

Telieka išsiaiškinti svarbiausia: kaip nutiko, kad dauguma „drąsioje šalyje“ tapo tokie bailūs ir lengvai leidžiasi paniekinami? Galbūt atsakymų galime ieškoti baudžiavinėje praeityje, sovietinėje prievartoje? Man norėtųsi paieškoti atsakymų ir naujausioje Lietuvos istorijoje. 

 

Manau, esmė ta, kad žmogaus orumas čia niekada nebuvo įsisąmonintas kaip kertinė vertybė. Nesame supratę, kaip svarbu jį ginti. Mano mama mokė: „Duok durniui kelią...“. Tėtis paantrindavo: „Protingesnis nusileidžia“. Mūsų religija mus moko: „Jei tau sudavė per vieną žandą – atsuk antrąjį. Jei tave kas skundžia ir nori atimti švarką, atiduok jam ir apsiaustą“ (Matas 5: 39-40).

 

Iš tiesų tokio dalyko kaip orumas mes netgi nežinojome. Bajoriškoje visuomenėje vertybė buvo ne orumas, o garbė. Garbė – tai kaip į tave žiūri kiti. Orumas – tai garbinga laikysena visų pirma prieš patį save. Žmogiškosios vertės pajautimas ir išsaugojimas. Todėl netgi istoriškai pas mus daug svarbiau gerai atrodyti prieš kitus ir manoma, kad to pakanka, jog gerbtum save.

 

Tokia nuostata lėmė, kad mūsų valdžiūnams ir turtuoliams moralė visai nesvarbu, jei tik kažkaip galiu prieiti prie didesnių pinigų. Kadangi tikimasi, kad praturtėjęs būsiu vertingas ir reikalingas, jie aukoja savo reputaciją ir savigarbą vardan pinigų. (Vėliau, beje tokie pinigai paprastai pražūva).

 

Bet nuo savęs nepabėgsi. Žmogaus orumas – jo reputacija prieš patį save – yra objektyvi kertinė vertybė. Žmogus turi du kūnus – fizinį ir dvasinį. Orus žmogus – sveikas dvasinis kūnas. Kuris, jūsų manymu, yra svarbesnis? Įsivaizduokite, kad jus įkiša į psichiatrinę ligoninę ir duoda pasirinkti – mirtis vietoje arba prigirdome tave vaistų ir paverčiame „daržove“. Ką pasirinktumėte?

 

Iš šio pavyzdžio matome, kad žmogaus orumas yra esminė vertybė, jo žmogiškoji esmė ir jo brangiausias turtas. Todėl ir ginti jį dera atitinkamai. Kartą vyriausią Varšuvos rabiną užkabino antisemitai, smogė jam į veidą.  Šis nieko nelaukdamas davė agresoriams atgal. Nes judaizmas ragina savo orumą akylai saugoti ir ryžtingai ginti. Mes tokios nuostatos niekada neturėjome. Mums įteigta priešingai – kad kilniau yra nesipriešinti, kad romūs kenčianteji būtinai pateks į dangų.

 

Taip Lietuva pavirto bailių mase, su kuria valdantieji gali daryti ką panorėję. Žmogiškojo orumo atsisakymas atveria kelią į valdžią nusikaltėliui, kuris užtikrina jo „gerbėjams“, kad jų gyvenimas nebus geresnis nei jų žmogiškojo orumo pojūtis.