Nacizmo ir komunizmo ištakos (papildymas)

2012 vasario 23 d.

 

Praėjusių metų rugsėjo mėnesį rašiau naujienlaiškių ciklą, kad nacizmas ir komunizmas yra kilę iš krikščionybės. Tuo metu tai buvo, tikriausiai ir liko radikali mintis, kurią visuomenė dar nepasirengusi apsvarstyti.

 

Tuo tarpu atsiranda autorių, kurie teigia panašiai. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius A.Jokubaitis teigia: „Ideologijos savo esme yra nusižiūrėtos iš krikščionybės, tai tarsi sekuliari piliečių sielų ganymo forma. Tačiau ideologijoms reikia tikėjimo, kitaip jos nustoja egzistuoti“.

 

Šiandien „Delfi“ publikuoja britų filosofo Alasdairas MacIntyre knygos „Marksizmas ir krikščionybė“ apžvalgą. Šioje knygoje MacIntyre tvirtina, kad marksizmas – tai krikščioniškas atsakas į ekonomines problemas. Štai citata iš jo knygos: „Dėl to, jog Markso sekėjai nesugebėjo pripažinti, kiek daug yra perėmę iš krikščionybės,  jiems taip pat nepavyko pripažinti, kokiu mastu pačių požiūris į įsipareigojimą marksizmui panašus į religinį atsidavimą, o esminiai marksizmo teorijos principai sureikšminti taip, tarsi būtų religinės dogmos

Taigi patys matote, kad propaguodamas savo „radikalias“ idėjas jūsų visiškai neapgaudinėju, tiesiog sakau tai, apie ką kalbės ateityje šviesuoliai, o dar po kiek laiko daugeliui taps savaime suprantamu dalyku.

 

Krikščionybė yra slibinas su daugybe galvų. Tos galvos – tai šiuolaikinės ideologijos. Jei koks pilietis susigalvoja, kad jam su krikščionybe nepakeliui, jis veikiausiai susidės su kokia nors pasaulietine jos forma. Toks, pavyzdžiui, yra sėkmės judėjimas. Pažvelkite atidžiau ir pamatysite kyšančias amerikietiškos krikščionybės ausis – tikėk, dirbk, ir būsi tarp išrinktųjų. Tau tekės visos gėrybės, tačiau privalai tikėti (Pvz. Joseph Murphy „Jūsų pasąmonės galia“, „The Secret“, t.t.). Neoliberalizmas (rinkos fundamentalizmas) savo ištakomis taip pat aiškiai remiasi į amerikietišką protestantizmą. Socializmas, be jokios abejonės, taip pat krikščioniška filosofija. Apie marksizmą ir nacizmą jau kalbėjome.

 

Tad tai tik paviršutinis įspūdis, kad civilizacija sparčiai vystosi. Jie nėra pažangos dvasioje, turime iliuzinį augimą. Atrodo, kad visuomenė labai keičiasi, tačiau žmogaus savijauta, svarbiausias rodiklis kiekvienam žmogui, lieka toks pat. Tai nesikeis, kol nebus dvasinės pažangos. Kiekvienas atskiras žmogus ar apskritai visuomenė klesti tiek, kiek joje yra šventumo. Talmudas, Pirkei Avos tvirtina, kad jei asmuo visą laiką užimtas buitiniais rūpesčiais, jei išsiteisina, kad neturi laiko Toros studijoms, tai D-vas pasirūpins, kad jis visą laiką ir būtų visiškai užsiėmęs. Tačiau tai, ką sukurs, bus toli nuo šventumo, vadinasi, pražus.

 

Jei žmogus pasirinks šventumą, jis viską spės (įskaitant ir buitinius rūpesčius), o tai, ką sukūrė, išsaugos. Taigi mes niekur nuo to nepabėgsime: koks mūsų dvasingumo lygis – tokia ir mūsų išorinio gyvenimo kokybė. Gaila, kad tai suvokti mums taip sunku.