Sovietmečiu buvo galima stebėti tokį vaizdą: vienas darbininkas dirba, keturi žiūri. Taip, pavyzdžiui, darbuodavosi kelininkai. Buvo toks liaudiškas aforizmas: „Tingėti yra sunku, bet mes sunkumų nebijome“. Vienas svarbiausių darbo etikos principų buvo „perekūras“ (pertrauka parūkyti). Taigi tarybinė liaudis kūrė savo gerovę nepersistengdama. Kaip vėliau kažkas pateisino stagnacijos laikų sugedimą: „Jie apsimetinėjo, kad mums moka, o mes apsimetinėjome, kad jiems dirbame“.

 

Darbo etiką paliksime ramybėje. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad šiuo metu gana panaši etika įsigalėjusi visuomeniniame gyvenime. Visi tikisi ir laukia, kad ateis kažkas, kas pažabos negeroves, įves tvarką, pasirūpins suvargusia liaudimi. Gal tai bus prezidentė, gal seimo pirmininkė, gal šiaip koks nors protingas žmogus iš šalies. Svarbiausia, kad turi ateiti tas kažkas ir kenčiančią liaudį išganyti. Liaudis sau pačiai pagelbėti visai nesirengia. Kad jų neverstų imtis altruistinių veiksmų, turi paruošusi atidirbtus pasiteisinimus: „Vis tiek nieko tu jiems valdžioje nepadarysi“, „Aš norėčiau, tačiau ką aš vienas galiu?“, „Turiu savo šeima pasirūpinti“, t.t.

 

Tokios viltys man primena krikščioniškąjį išganytoją, kuris prasisuko kaip supermenas: atėjo į beviltiškai smukusią visuomenę, prisiėmė atsakomybę už visų visas bėdas ir viską tam kartui patvarkė. Jei norite, kad ir vėl ateitų patvarkyti, turite tikėti į šį superherojų ir laukti, kol jis apsireikš dar kartą.

 

Taigi Mesijas krikščionybėje yra gelbėtojas nuo visuomenės narių tinginystės. Kad būtum išganytas, tau visai nebūtina veikti. Kristus atlieka visus reikiamus veiksmus, o jums, kad atsikratytumėte savo bėdų, pakanka į savo atpirkėjo kančią patikėti. Pavyzdžiui, Lk 23 – 42 – 43 Jėzus ant kryžiaus pažada rojų šalia nukryžiuotam galvažudžiui vien dėl to, kad jis į jį įtikėjo.

 

Svarbiausia – mylėti ir tikėti.Cituoju iš Morkaus 10:21: „Bet Jėzus pažvelgė į jį ir pamilo ir sako: „Vieno tau reikia. Eik ir parduok visa, ką turi ir išdalink vargšams, tai turėsi turtą danguje ir atėjęs tada, sek Mane, savo kryžių ant savęs pasiėmęs“.

 

Tikėjimas ir meilė į Kristų jūsų gyvenimą tikrai pripildys visokeriopos gerovės. Mk 20:29: „Jėzus tarė, atsakydamas: „Iš tiesų sakau jums, kad nėra nė vieno, kuris paliktų namus ar brolius ar seseris ar tėvą ar motiną ar vaikus ar laukus dėl Manęs ir Evangelijos, kuris jau dabar nesulauktų šimteriopai namų, brolių, motinos, vaikų ir derlingų laukų, o būsimajame amžiuje amžinojo gyvenimo“.

 

O kur dar garsioji Kristaus frazė apie tai, kad reikia atsukti antrą žandą savo skriaudikui. Kur apaštalo Pauliaus priesakai, kad šeimos atsisakymas veda prie Kristaus žadamos gerovės.1 laiškas korintiečiams 7:37-38: „Jei kas tvirtai nusistatęs, savo valia ir nėra verčiamas ir neišleidžia savo mergaitės už vyro, tas gerai daro. Taigi, kas savo mergaitę išleidžia už vyro, daro gerai, bet kuris jos neišleidžia, daro dar geriau“.

 

Kristus daug kalba apie tai, kad svarbiausia yra tikėjimas, kuris verčia kalnus. Apie buvimą atsakingu asmeniu, kuris sprendžia savo problemas, Kristus nekalba.

 

Dabar galime suprasti, kodėl mūsų liaudis tokia pasyvi piktnaudžiavimų ar net nusikaltimų akivaizdoje. NT mus kviečia laikytis kuo toliau nuo šių nedorybių, susitelkti meilėje į Kristų, ir laukti kol šis padarys stebuklą.

___________________________________________________

 

O dabar pažiūrėkime, ką apie Mesiją kalba judaizmas. Visų pirma, niekur nėra užuominos, kad būsimasis Mesijas turės antgamtinių galių. Tai bus ypatinga asmenybė ir tiek. Tačiau ypatingos asmenybės plikoje vietoje neatsiranda. Todėl Mesijo – didingo dvasinio, o vėliau ir politinio lyderio – iškilimas susijęs su deramomis visos visuomenės pastangomis. Pavyzdžiui, Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas buvo keleto lietuvių kartų pastangų rezultatas. Pradedant Mindaugu, kuris suvienijo Lietuvą ir taip sudarė prielaidas atlaikyti Ordino agresiją. Jei ne Mindaugas, Vytauto niekuomet nebūtų buvę.

 

Šiuo metu mes tokio įtakingo lyderio kaip Vytautas Didysis neturime ir negalime turėti, nes tam nėra infrastruktūros: valios plėstis, galingos kariuomenės, autoriteto kaimyninių valstybių akyse. Išskirtinius lyderius iškelia kelių visuomenės kartų kryptingos pastangos. Pavyzdžiui, litvakai dar 17 a. viduryje pradėjo rengti rabius eksportui į Vakarų Europą. Po šimto metų į avansceną išeina Vilniaus Gaonas ir Vilnius tampa neginčijama pasaulio judėjų sostine. Tačiau Vilniaus Gaoną kaip reiškinį kūrė kelios rabių kartos šimtą metų.

 

Judaizmas kalba ne apie vieną, o apie du Mesijus. Iš pradžių turi ateiti dvasinis Mesijas iš Josifo giminės. Šis parengs visuomenę dvasinam atgimimui, dėl ko vėliau seks tas Mesijas, kurio laukia visa žmonija – politinis Mesijas iš Dovydo giminės. Jis ir pasieks lemiamą gėrio pergalę prieš blogį. Po šių pergalių (kurias, savaime aišku, kariaus ne vienas Mesijas, o jo vedama visa visuomenė) būti blogu atrodys paprasčiausiai neperspektyvu ir absurdiška. Kaip šiandien, pavyzdžiui, šiandien niekas nenori gyvų užkasinėti vaidilučių, taip po šios gėrio pergalės bus sunku rasti kvailių, kurie norėtų mėginti susidėti su blogiu. Blogis visiems laikams praras savo patrauklumą žmonių akyse.

 

Taigi Mesijo atėjimo būtina sąlyga – turi pakilti visuomenės sąmonės lygis. Judaizme sakoma, kad Mesiją iškels visų teisuolių pastangos (ir maldos). Kiekvienas, net ir mažiausias teisingas žingsnis, artina Mesijo pasirodymą ir žmonijos išganymo erą.

 

Judaizmas sako, kad nusišalinimas nuo visuomeninių bėdų yra sunki nuodėmė. Taip mes nusigręžiame nuo milijonų žmonių kančių – ar gali būti labiau užkietėjusi širdis? Mes čia esame tam, kad darytume gerus darbus. Darydami gerus darbus įgyjame išminties ir susikrauname sau kapitalą amžinajam gyvenimui. Tas, kuris savo pastangomis artina Mesijo pasirodymą, turi dalį jo pasaulyje.

 

Visgi mes neturime pulti beatodairiškai gelbėti visuomenės nuo jos bėdų. Visų pirmiausia kiekvienas esame atsakingi patys už save. Jei D-vas norėtų, jis visas visuomenines bėdas išspręstų vienu mirksniu. Tavo pagalbos jam nereikia. Todėl turime pirma pasirūpinti savimi, ir tada dar šiek tiek ir kitais.

 

Pasirūpinti visuomenės bėdomis mums yra privilegija. Tai, kad egzistuoja visuomeninės bėdos, kurios kartais būna grėsmingos ir varo mus į neviltį, mums yra didžiulė galimybė. Jūs ir aš galime atlikti veiksmus, kurie padėtų milijonams žmonių! Tai labai aukšto lygio dvasinė veikla, ir tokie žmonės neabejotinai nusipelno garbingos vietos. Tačiau kodėl tokie žmonės dažnai paniekinti?

 

Tikriausiai sutiksite, kad jei susitariame dėl nemažo atlygio, tai pirma turėsite atlikti ir didelį darbą. Kol gausite išsvajotus pinigėlius, teks ilgokai paplušėti. Didesnis darbas – ilgesnis ir laikotarpis iki atlyginimo. Judaizmas moko, kad už mūsų didžiausius nuopelnus būsime atlyginami tik po mirties. Tai yra, amžinajame gyvenime. Kai jums moka žmonės, gaunate atlygį šiame gyvenime. Tačiau kai jums moka pats D-vas, atlygis ateis amžinajame gyvenime. Tačiau didelis to privalumas – žmonių atlygis išsibaigia. D-vo atlygis yra jūsų amžinai.

 

Dar judaizmas moko, kad pakreipti tautos gyvenimo atskiri žmonės negali. Tautos gyvenimą valdo pats Kūrėjas. Tačiau žmonės gali ir turi atlikti savo pareigą visuomenei. Tai yra, mes turime padaryti kas nuo mūsų priklauso, kad gyvenimas mūsų šalyje būtų kuo šviesesnis. Mes nesame atsakingi už tautos gerovę. Tačiau už nuoširdžias pastangas jai padėti būsime dosniai apdovanoti. Mūsų reikalas – dėti pastangas. Taip mes priartiname Mesijo erą ir užsitarnaujame sau amžinąjį gyvenimą.

 

Dar viena gera naujiena yra ta, kad teisuolis patirs gausybę išbandymų, tačiau anksčiau ar vėliau jis laimės ir šiame gyvenime. Būtinai ateis laikas, kai disidento pastangos atsipirks. Žmonės pradės jį pripažinti, semsis įkvėpimo ir pasakos savo vaikams. Taip yra dėl to, kad D-vas negali leisti, kad jo žmonės paliktų šį pasaulį suvargę ir apleisti. Talmudas sako: teisuolis laimi šiame gyvenime ir užsitarnauja amžinąjį.

 

Todėl tokie praeityje garsūs disidentėtai kaip A.Terleckas, N.Sadūnaitė ir kiti šiandien yra pagarboje. Blogiui priklauso dabartis, tačiau teisuoliui priklauso ateitis. Todėl rinkdamiesi disidento kelią užsitarnaujame sau vietą ateityje.

 

O kad Mesijas nėra tik fantazijos vaisius, tuo galima įsitikinti. Kai žmonės renkasi blogai ir per tai pridirba, jie būna pamokyti. Po skaudžių netekčių paprastai sakome: „Oi, kur tuomet buvo mano protas!“. Rabiai pabrėžia, kad turime du kelius į Mesijo atėjimą: per skaudžias pamokas arba per savanorišką sąmonėjimą. M.Laitmanas tai apibūdina taip: jei pasiekiame pergalę savo dvasioje, išvengiame nelaimių išoriniame gybenime. Jei pralaimėsime dvasiniame gyvenime, tuomet mus ištinka skaudžios nelaimės išorinėje aplinkoje, kurios mus pamoko. Bet kokiu atveju, žmogus yra priverstas sąmonėti. O kylanti žmonijos sąmonė artina Mesijo atėjimą.