Menininkai apsilankė Garliavoje

2012 balandžio 25 d.

 

Lietuvos pasipriešinimo sąjūdis pasiekė brandos etapą. Prie mitinguotojų Garliavoje prisijungė menininkai, kurie surengė koncertus ir sakė širdį keičiančias kalbas.

 

Kodėl taip svarbu, kad prie mitinguotojų prisijungė menininkai? Grįžkime į 1988-uosius. Tuo metu mūsų okupuotą kraštą sudrebino „Roko maršas per Lietuvą“. Protestuoti ir mitinguoti iškart tapo priimtina ir madinga. Menininkai pasipriešinimo sąjūdį pripildė taurių emocijų, polėkio, sucementavo žmonių ryžtą.

 

Mitingas Garliavoje prasidėjo nuo paskelbto kultūros ministro pranešimo, kad jis draudžia menininkams vykti į Garliavą ir leidžia suprasti, kad drąsesniems gali atimti davinį. Iš kino režisieriaus A.Matelio pasisakymo sužinome, kad vis tiek pasiryžę važiuoti buvo ilgai ir nuobodžiai kalbinami to nedaryti. A.Matelis pastebi, kad Lietuva tapo vienintele valstybe pasaulyje, kurioje menininkams draudžiama imtis meninės raiškos tam tikrose geografinėse vietovėse.

 

A.Matelis svarstė, kad mus galbūt okupavo ne tiek sovietinė kariuomenė, kiek mes patys save okupavome – kai atsisakėme šauti pirmą šūvį į priešo kariuomenę, kai bijojome atnešti duonos kepaliuką tremiamiems kaimynams, kai grįžusiems tremtiniui neišdrįsdavome paduoti rankos. A.Matelis išreiškė viltį, kad kada nors ši scena taps mums laisvės reliktu, nes nuo jos šiandien kalbantiems gresia užsitraukti valdžios rūstybę. Galų gale, jis pasakė, kad jam garbė stovėti šalia drąsių ir sąžiningų žmonių.

 

Jam paantrino poetė Erika Drungytė. Ji pasakė, kad Lietuvoje okupantams galbūt pavyko daug ką mums įteigti ir įrodyti. Galbūt jiems pavyko įrodyti, kad mes neverti protauti ir kad to nemokame to daryti? Kad mūsų valia ir drąsa palaužta, kad mes nesame savo žemės šeimininkai? Ar jiems pavyko įrodyti savo teiginius, kad dabar mes į valdžią renkame aiškiai KGB infiltruotus žmones? Kaip mes taip praradome savo tautišką buvimą savo žemėje? Kaip mes praradome atsakomybę už savo žodžius ir darbus? Kaip tėvų ir motinų žemėje pridygo tiek vaikų namų, kur mažieji kenčia ir yra nebaudžiamai skriaudžiami? Kai kas sako: „Mes nežinome, kas čia teisus. Palauksime, kol viskas išsispręs, tada ir būsime teisiųjų pusėje“. Aš tikiu, sako poetė, kad tikrumas, ir tik tikrumas išgelbės daugelį gyvenimui. Ateis diena mūsų sprendimų teismui. Nėra virtualaus gyvenimo, ir nėra dviejų ar trijų gyvenimų. Sąžinės klausimai atsigręžia į mūsų gyvenimus, į mūsų širdis, ir į mūsų vaikus. Kokie užaugs kietaširdžių, bijančių, nemąstančių žmonių vaikai?

http://www.aguoga.lt/lt/content/poet%C4%97s-erikos-drungyt%C4%97s-pasisakymas

 

Poetas ir rašytojas Robertas Keturakis: „Per skaudžius, dramatiškus įvykius mes augame“.

Jis taip pat palinkėjo šiuo metu nejausti nuovargio, vardan Lietuvos, vardan mūsų, mūsų vaikų šviesios atminties iškentėti ir laimėti.

 

Tai svarbiausia. Dabartinis mūsų skausmas, pastangos kloja pamatus šviesesniam gyvenimui dešimtmečiams, o gal ir šimtmečiams į priekį.