Matyti teisėsaugos klano galas II

2012 kovo 26 d.

 

Politikai pradėjo stumdytis, kuris labiau pasisakys prieš teisėtvarkos klaną. I.Degutienei jau pagailo mergaitės (požymis, kad krypsta į visuomenės pusę). V.Landsbergis išbarė savus, kad taip ilgai tylėjo ir nepasisakė dėl Kedytės. Jis apgailestauja, kad Darbo partija juos aplenkė pasmerkusi teisingumo suirimą.

 

Pažiūrėkime, kas nutiko su teisėsaugininkų (o gal jau pradėti rašyti su kabutėmis?) retorika. Tai, ką jie mėgino priklijuoti visuomenei (patvoriniai, chaoso kėlėjai, valstybės griovėjai, nihilistai), po kiekvieno neteisėto žingsnio vis labiau limpa jiems patiems. Kaip pavadintumėte tokius, kurie be skrupulų atiduoda galimai nukentėjusią mergaitę savo skriaudėjams? Ar tai rodo profesionalumą, rūpestį valstybe? Ar jiems labiau tiktų anarchistų epitetas? Kai teisėsaugininkai nepaiso nei teisingumo, nei visuomenės, nei padorumo normų, ar juos labiau tiktų vadinti valstybės stuburu, ar valstybės griovėjais? Galų gale, ką apie jų žmoniškumą sako tai, kad jie be jausmų plėšia mergaitę artimiesiems iš rankų?  Kai toks jų asmenybės lygis, tai kurie čia labiau tinka būti pavadinti patvoriniais? Savo dvasia jie kur kas artimesni degradavusiems alkoholikams nei žmonėms, protestuojantiems prieš nežmogiškumą.

 

Matėme, kaip jie mėgino įpiršti savo „tiesas“ krikščioniškais metodais. T.y. jų pusėje šviesa ir tiesa, kiekvienas, į tai neįtikėjęs, nusipelno keliauti pragaran. Spiegiančios Kedytės vaizdas – geriausia iliustracija, prie ko priveda aklas tikėjimas be domėjimosi tiesa.

 

Nusikelkime į Evangelijos pagal Joną 8 skyrių. Ten Kristus įtikinėja savo teisumu ne argumentais, o žadėdamas begalinę palaimą: Jn 8: 12 „Aš esu pasaulio šviesa , kas Mane seka, tas nevaikščios tamsybėje, bet turės gyvasties šviesą“. O netikėtojams taip pat paruošęs kietą „argumentą“ 8:24: „Ir jūs mirsite savo nuodėmėse, jei netikėsite, kad aš Tasai esu“. Tai išklausę, fariziejai, žinoma, nieko nesuprato, nes juos raštas apakinęs, o štai beraščiai krūvomis įtikėjo. Tada Jėzus pasakė frazę, kuri krikščionybėje pateikiama neva kaip įrodymas, kad Jėzui buvo svarbu tiesa: 8:31-32: „Jei pasiliksite mano žodyje, tai iš tikrųjų būsite mano mokiniais, ir jūs pažinsite tiesą ir tiesa jus išlaisvins“.

 

Saugumiečiai mus analogiškais metodais pumpavo nuostatą, kad visi, kas į juos netiki, yra ne padorūs piliečiai, o valstybės atmatos. Bilietas į normalių žmonių gretas, anot jų – įtikėti į gerus teisėsaugos ketinimus ir jų geranoriškumą. Taigi saugumiečiai save taip pat pozicionavo Kristumi.

 

Kaip sako pats Kristus, medį iš vaisių pažinsi (Mt 7:16, Mt 12:33). Mėginimas plėšti Kedytę iš namų – teisėsaugos nusikaltėlių „švento tikėjimo“ išdava ir krachas. Jei patys manipuliatoriai nors kiek domėtųsi ir vadovautųsi ne savo troškimais, o tikrove ir tiesa, jie nebūtų tiek degradavę, kad stebint liudininkams plėštų spiegiantį vaiką. Ką jau kalbėti apie elementarų žmogiškumą – jie juk beatodairiškai pažeidė savo pačių taip garbinamo teismo sprendimą. Kelis metus tautą mokę, koks šventas yra teismo nutarimas, čia jie be skrupulų pažeidė jos priimtą nutarimą, kad prieš vaiką prievarta negali būti panaudota. Tai parodė, kad jiems tie teismų sprendimai - tiesiog įrankis nusikaltimams vykdyti.

 

Tad mes dabar galime puikiai suprasti, kodėl kunigai, vyskupai ir popiežiai per istoriją vis amžinai „sufarizėdavo“ ir tapdavo visai priešingi Kristaus idealui. Kaip riešutas branduolį, taip ir aklas tikėjimas savyje saugo vienokį ar kitokį melą. Nes jei tas tikėjimas būtų tiesa, tuomet objektyvios žinios nebūtų pavojingos – jį tik sutvirtintų. Tačiau „šventasis raštas“ daugybėje vietų įspėja nepersistengti su žiniomis:

 

1 Kor 3:19: „Nes šio pasaulio išmintis yra kvailystė.Nes parašyta: „Išmintinguosius Jis sugaus savo pačių gudrybėmis“

1Kor 8:2 „Jei kas įsivaizduoja ką nors žiną, tai dar nežino, kaip tai reikalinga suprasti. Bet kas Dievą myli, tas yra jo pažintas“.

Mt 16:21: Kristus apskelbia, kad turės kentėti nuo vyresniųjų ir raštingųjų.

Mk 11:18 Raštingieji taikosi nužudyti Kristų, nes šis išvartė prekyvietę prie sinagogos. Tačiau negali to padaryti, nes Kristus patraukė minias.

Mk 12:38 Kristus perspėja saugotis raštingųjų, kurie ilgais rūbais vaikščioja turguje ... kurie praryja našlių namus.

Lk 6:7-9, 14-3 Raštingieji taikosi nutverti Jėzų gydantį Šabo dieną. Tačiau Lukas, ar kas parašė tą evangeliją, nežinojo, kad judaizmas pirmenybę teikia ligonio gydymui, o ne Šabo reikalavimams.  

Jn 7:15 – 18 Kristus prisipažįsta, kad pats nieko nėra mokęsis.

Jn 9:41 Jėzus sako fariziečiams: „Jei akli būtumėte, tai būtumėte be nuodėmės, bet dabar sakote „mes regime“, tai jūsų nuodėmė pasilieka“.

 

Pedofilijos istorijos atomazga ta, kad pražūva patys tie, kurie ragino kitus „šventai“ tikėti. Tokio tikėjimo dinamika visuomet ta, kad apgavikai tarpsta tol, kol sugeba maustyti pasekėjus. Kol tikintieji tiki, tol šis tikėjimas žaloja juos. Kai pasekėjai praregi ir nustoja tikėti, tada tikėjimo skleidėjai prasmenga.

 

Manau, kad tikėjimo sąvoką pakeitę žodžiu „manipuliacija“ viską puikiai sustatysime į vietas.

 

Tad nėra ko stebėtis, kad aplink tiek manipuliacijų. Esame tikėjimo civilizacija, ir šį tikėjimą palikome ne dėl to, kad jį praaugome, o dėl to, kad tikėti tapo paprasčiausiai nebemadinga. Nuo tada ne pasikeitėme iš esmės, o viso labo tik pakeitėme tikėjimo temą - krikščioniška žinia iš religinės virto pasaulietine. Šventą žodį pakeitė ideologijų manipuliacijos: nacizmas, marksizmas, reklamos tironija, pozityvus mąstymas, t.t. Esame manipuliuojami ne mažiau nei Bažnyčios galybės laikais, nes neatsirado suvokimo, kad tikėjimo atsisakyti galima tik tuomet, kai jo vietą tvirtai užėmė apsiskaitymas ir išmanymas.  

 

Peržiūrėjau visas valstybes ir kultūras – priėjau vienareikšmiškos išvados, kad klestėjimą užtikrina žinojimas. Klestinčios visuomenės (jei joms klestėjimas nenukrito iš dangaus, kaip Artimųjų rytų atveju) turi sukaupusios daugiau kompetencijos. Ši kompetencija nebūtinai turi būti dvasinė, tačiau jei dvasinės kompetencijos visiškai nėra, tuomet pasaulietinės žinios (mokslas, technologijos, t.t.) tampa tik įrankiu visuomenei pavergti.

 

Bet grįžkime prie pedofilijos istorijos. Įsivaizduokime, jei žmonės būtų patikėję saugumiečiais. Tada nusikaltėliai būtų mergaitę ne jėga lupę, o paprasčiausiai ramiai pasiėmę. Gal net jos ir visai nereikėtų imti.

 

Tačiau esmė ta, kad mes nežinotumėte, jog daromi baisūs nusikaltimai. Valdytų nuožmūs nusikaltėliai, ir mes vis labiau kentėtumėme jų nusikaltimų pasekmes. Tikėjimas saugumiečiais mus pamažu vestų iš proto. Anksčiau ar vėliau neišvengiamai kiltų riaušės, nusikaltėliai būtų viešai susodinti ant kuolų.

 

Po egzekucijų valdžią perimtų revoliucinis komitetas, kuris žadėtų tuoj tuoj sukurti rojų žemėje. Įsisuktų nepaliaujamas teroras. Pakraupę ieškotumėme ko tik nori, kas sutramdytų šiuos galvažudžius. Nuo šio teroro mus išgelbėtų šventeivos, reikalaujantys grįžti prie „šventojo tikėjimo“. Tie patys, kuriuos revoliucionieriai jums džiaugsmingai pritariant nulinčiavo. Viskas vėl prasidėtų nuo pradžių. Taip jau ne kartą istorijoje yra buvę.

 

Laimei, šį kartą žmonės pasirinko žinoti. Dėl to tikėjimo propaguotojai prasmego. Jei ne galutinai, tai jų liepto galas jau visai čia pat.