Marksizmas: antisemitizmas transformuojasi į klasių kovos teoriją

Nors vyresnioji karta universitetuose studijavo marksizmo – leninizmo kursą, retas kurtis iš tiesų žino kur slypi šios ideologijos ištakos. Šiandien – trumpai apie marksizmą, truputį užsiminsiu kaip išsivystė Lenino idėjos. Šaltinis – Paul Johnson „A History of the Jews“.  

Pradėkime nuo šios idėjos atsiradimo konteksto. Ji priklauso žydų emancipacijos (išsilaisvinimo) laikotarpiui. XIX a. pradžioje V.Europoje žydus randame uoliai besiveržiančius iš geto ir siekiančius susilieti su išoriniu pasauliu (kada nors parašysiu ir apie tai, kaip jie ten pateko ir kaip klostėsi jų geto laikotarpis). Didžioji tautos dalis išvarginta šimtmečiais besitęsiančios diskriminacijos, nuskurdinta ekonominių ribojimų, tačiau puikiai išlaikiusi judėjiškas tradicijas. Šiuo etapu Vakarų Europoje žydai nusprendžia, kad judaizmas siejasi su atsilikimu ir arogancija, todėl stačia galva metasi į savo valstybėje dominuojančios tautos kultūrą. Žydai pradeda stengtis būti „labiau vokiečiais už pačius vokiečius“, „labiau prancūzais už pačius prancūzus ir t.t.“.

Šis procesas nepaprastai sustiprina dominuojančių tautų kultūrą (Heine, Rilke, Kafka, Zweig, t.t.) tačiau kartais sukelia ir nepageidautinų pasekmių. Viena iš tokių – K.Marksas. Kaip ir daugelis besiveržiančių iš geto, K.Marksas degė neapykanta viskam, kas žydiška. Jo tėvas buvo pasiturintis prekybininkas – šis K.Marksui siejosi su smulkiu vertelgiškumu, prėsku gyvenimu ir užspaustais polėkiais. K.Marksas visa tai vienu mostu ryžtingai atmeta ir nieko su savo tėvais ar protėviais nenori turėti bendra.

Marksas metasi į Vakarų filosofiją ir ieško ten pagrindimo kodėl žydiškumas yra labai blogai. Tuo metu Europoje dominavo Hėgėlio idėjos apie istorijos raidą, kaip šie dėsniai veda žmoniją tam tikru iš anksto apspręstu vystymosi keliu.  Ankstyvojo Markso „kūryba“ – tai plaikstymasis neapkanta žydiškam vertelgiškumui, palūkininkavimui, pelnymuisi iš svetimo darbo. Jis aiškina, kad prasidėjusi žydų emancipacija šį nuodą išnaikins ir žydai taps produktyviais piliečiais, tokiais kaip kiti.

Tačiau XIX a. vidurys – tai ir pilietinės visuomenės formavimosi laikotarpis, kai žmonės nebediskriminuojami pagal savo kilmę ar religiją, o visi prisiekia ištikimybę savo valstybei ir tampa lygiateisiais jos piliečiais. Todėl K.Markso idėjos patiria spaudimą žydišką pinigavimąsi pradėti sieti ne su žydais, o su socialine išnaudotojų klase – nuo šiol blogi visi tie, kurie elgiasi kaip Markso nekenčiami žydai vertelgos. Žydas, kuris nepalūkininkauja ir nelupikauja, nuo šiol geras, o vokietis, kuris žydų pavyzdžiu pelnosi iš kitų darbo – toks pat blogas kaip ir Markso tėvas.

Pastarosios idėjos autorius – vokiečių socialdemokratas Augustas Bebelis, kuris sugalvojo frazę, vėliau dažnai kartotą V.Lenino: „Antisemitizmas – kvailių socializmas“. Protingieji nuo šiol nekenčia ne žydų, o buržuazijos. Panašiai kaip ir dabar žydai skirstomi į sionistus ir gerus žydus (nesiekia turėti savo valstybės).

K.Markso „Kapitalas“ parašytas pliekiant išnaudotojus, tačiau tai rašydamas jis vis tiek įsivaizdavo žydų palūkininką: „Senamadišką, tačiau vis atsinaujinantį kapitalistą“. Žinoma, kaip K.Marksas asmeniškai darė viską, kad sunaikintų tą miesčionišką kapitalistą savyje, taip ir savo raštuose jis nesiskaitė su jokiomis priemonėmis, kad šis socialinis tipas būtų kuo greičiau išnaikintas. Tam turėjo pasitarnauti Hėgelio istorijos dėsniai. Progresyvus žmogus nuo šiol padeda istorijai vykti greičiau – jis įsisąmonino šiuos dėsnius ir savo veikla pagreitina jos virsmą. Panašiai, kaip vienoje rusiškoje pasakoje meškutė tempė ropių lapus, kad šios greičiau išaugtų.

Na, ir galiausiai K.Marksas, kaip ir visi ateistai, Dangų nuleido ant žemės. Dabar telieka ištiesti ranką ir jį pasieksi. Nuo šiol išganyti bus ne dorieji po mirties, tačiau sumanūs žmonės, veikiantys ranka rankon su istorijos dėsniais. Padėję istorijai vystytis naikindami visokius antisocialinius elementus, žmonės greičiau sukurs šviesią bei laimingą ateitį. Tam, kaip jau matėme, visų pirmiausia reikia išnaikinti žydišką kapitalistą, kuris dabar jau pervadintas į buržuazijos klasę.

Likimo ironija ta, kad Rytų Europos žydai, aktyviai įsijungę į šį „svieto lyginimo“ vajų, greitai patys tapo dominuojančia klase Sovietų Sąjungoje. Stalinas, beje, niekuomet nemėgęs žydų, į gyvenimo pabaigą apsižiūrėjo, kad žydai Sovietų šalyje pirmauja kone visose srityse. 1953 metais jis jau buvo suruošęs vagonus šią „liaudies priešų“ tautą iškeldinti į Birobidžaną (SSSR Tolimieji Rytai), tik planams sutrukdė diktatoriaus mirtis.

Na, o leninizmas, kurį mes paliesime tik labai trumpai, tai "mokslas" apie paskutinę kapitalizmo fazę – imperializmą. Šias idėja Leninas perėmė iš J.A.Hobsono (1902 m.), kuris nuvyko į Pietų Afriką, ir ten atrado, kad aukso ir briliantų prekybą suėmę į savo rankas iš užsienio atvykę kapitalistai, daugiausia žydų kilmės. Tas jam leido sukurti teoriją apie tai, kad kapitalistai užkariauja užsienio šalis tam, kad išnaudotų jų žmones ir gamtinius išteklius. Deja, tačiau gyvenimas parodė, kad „neišnaudojami“ vietiniai gyvena gerokai skurdžiau, o jų valdovai maudosi nesuskaičiuojamuose turtuose.

Išvada: komunizmas, kaip ir vokiškasis nacizmas – antisemitinė teorija. Antisemitizmas yra baisus maras, jo pasekėjams ir kitiems nešantis baisias nelaimes, todėl abiejų šių totalitarizmo režimų kelias toks kruvinas ir baisus. Šiandien antisemitizmas mutavo į antisionizmą – draudimą žydams turėti savo šalį ir ten saugiai gyventi. Antisemitizmo centras pasislinko į pietus, todėl jo vaisius - neviltis, klaikuma bei chaosas – šiandien labiausiai siautėja ten.

PS Parašiau analogišką straipsnį apie žydų magnatus, tokius kaip Rotšildai. Iš kur jie atsirado ir kiek iš tiesų jie turi sukaupę galios? Apie tai rasite čia