L.Stankūnaitė kaip masių tikėjimo produktas

2012 birželio 04 d.

 

L. Stankūnaitės nusikaltimas, kad ir kiek sukrečiantis, nėra toks jau iškrentantis iš mūsų gyvenimo konteksto. Tai paprasčiausiai šalyje vyraujančių (labiau tiktų sakyti tuo metu vyravusių) mentaliteto normų natūrali išdava.

 

Trumpai čia suminėsiu, kokie tie įsitikinimai, paplitę mūsų visuomenėje tuo metu, kai buvo vykdomas tvirkinimas, kurie veda prie natūralios išvados, kad mama gali ir net susiklosčius tam tikroms aplinkybėms turi savo vaiką pardavinėti pedofilams:

 

1. Vieningos moralės sistemos nėra, kiekvienas turi savo tiesą. Todėl nusižengimas moralei gali ir nebūti nusižengimas moralei – tiesiog aš turiu kitą, savo, “šiuolaikiškesnį” supratimą, kas padoru ir kas galima. Kadangi malonumas – svarbiausias vertingos egzistencijos tikslas, tai kvailas tas, kuris bus moralus atsisakydamas malonumų. Kodėl tuomet turėtų būti negalima leisti kitiems tvirkinti savo vaiko? Gyvenime svarbiausia ne šeima, ne kokios tai pareigos, ne ką prasmingo po savęs paliksi, o gyvenimas dėl savo malonumų. Žmogus turi turėti daug pinigų ir maloniai leisti laiką. Aš tai vadinu dolce vita (it. saldus gyvenimas) vertybėmis. Šį įsitikinimą mums nuolatos perša TV, muzikinės radijo stotys ir pan. Ši vertybių sistema be kita ko skelbia, kad seksas yra vienas svarbiausių malonumų, kurio negaunant tavo gyvenimas mažai ko vertas.

2. Įsitikinimas, kad pinigai yra svarbiau už žmogų. Dažnai matome vergiškus santykius darbovietėje, valdiškoje įstaigoje viršininkas yra viskas, darbuotojas niekas. Taigi žmogus sunkiamas dėl pinigų, o kas su juo dėl to atsitiks – nusispjauti.

3. Jaunos merginos žino, kad norint smagiai gyventi, tiesiog būtina susirasti “rėmėją” – aš jam atsiduosu, jis už tai moka. Jei tokio nesusirandi, esi nepakankamai patraukli ar apsukri.

4. Vaikai – galvos skausmas. Vaikai – kliūtis mėgautis gyvenimu.

5. Visi, kurie turi “specifinių lytinių potraukių” – emancipuoti, juos reikia priimti ir gerbti.

 

Sudėkite visas šias “vertybes” į vieną vietą ir savęs paklauskite – kodėl gi visu tuo tikinčiai mamai nepardavinėti savo vaiko pedofilams? Juk pedofilija, pats žodis, kurį mes vartojame šiam baisiam reiškiniui apibūdinti juk reiškia ... vaikų meilę. Visi tokį žodį vartojame, ir nieko.

 

Taigi mes, Lietuva, esame kolektyviai atsakingi už tokį reiškinį kaip Laimutė Stankūnaitė. Ji – mūsų tuometinio kolektyvinio tikėjimo produktas. Ji – mūsų kolektyvinių “vertybių” įsikūnijimas par excellence 


Todėl dar kartą primenu ir kantriai priminsiu tiek kartų, kiek tik reikės: kokie esame - taip ir gyvename. Kaip sakė Robert Anthony, sėkmės mokytojas, nė vienas įsitikinimas jūsų galvoje negyvena nemokamai.

 Jei mūsų netenkina tai, kaip gyvename, mes visų pirma turime keisti savo nuomonę tam tikrais klausimais.