Šis epizodas Lietuvos Holokausto istorijoje turi ypatingą reikšmę. Jei viskas yra taip, kaip dabar įprasta manyti, tuomet sužvėrėję lietuviai neraginami puolė žudyti žydų. Tačiau ar tikrai taip viskas buvo, ir, jei ne, kodėl yra stengiamasi pateikti šią istoriją būtent taip?

Mums rodo "Lietūkio"nuotraukas, tačiau jose yra fotomontažo: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietukio-garazas-klastociu-pinklese.d?id=12723652 . Tai aiškiai liudija, kad kažkas čia pasistengė ir kad viskas vyko kažkaip ne visai taip, kaip mums pateikinėjama. 

Kaipgi tuomet vyko? Pirmosiomis karo dienomis žydus šaudė patys vokiečiai (remiuosi Dovydo Katzo medžiaga iš defendinghistory.com) , ir, kaip galime perskaityti aukščiau pateiktame straipsnyje, buvo sudėtinga į tai įtraukti vietinius. Juo labiau, kad patys žydai sutartinai pripažįsta, jog didesnių tautinių įtampų Lietuvoje iki karo pradžios jie nejautė.

Naciams šį žudynių epizodą parodyti kaip spontanišką lietuvių išpuolį buvo naudinga dėl dvejų priežasčių. Pirma, reikėjo pateisinti savo įsiveržimą ir parodyti, kokie tie žydai baisūs, kokie antrarūšiai lietuviai, kad gali šitaip elgtis. Antra, kaip rašoma aukščiau pateiktame straipsnyje – naciams reikėjo sumėtyti nusikaltimų pėdas. Pavyzdžiui, pirmuosius žydšaudžius jie perrengė Lietuvos kariuomenės uniformomis ir nufilmavo žudant aukas (Paėmiau iš A.Suckever „“Iš Vilniaus geto“). Tad nacių motyvas nekelia didelių abejonių.

Sovietų interesas „Lietūkio“ žudynes pateikti kaip lietuvių darbą taip pat suprantamas. Kai jie grįžo, reikėjo miškuose gaudyti „banditus“. Buvo labai patogu išvadinti juos žydšaudžiais – tada žydai juos persekios su visai kitu užmoju. Tačiau tikrieji žydšaudžiai puikiai žinojo, kas jų laukia, ir praktiškai visi pasitraukė su nacių kariuomene. Po karo su sovietine imigracija čia atvyko nemažai sovietizuotų žydų. Šiai publikai sovietinės propagandos klišės nekėlė jokių abejonių. (Pavyzdžiui, dar pernai sutikau vieną rusakalbę žydę, kuri apie pokario partizanus kalbėjo NKVD tardytojų žargonu). Taip iki šiol tarp žydų Izraelyje pasitaiko mėginimų partizanų vadus A. Ramanauską-Vanganą ir net patį Joną Žemaitį pateikti kaip prisiekusius žydšaudžius. Faktų jie tam neturi absoliučiai jokių! (bent jau man, kiek kreipiausi, jie nieko nepateikė)

Vėliau po karo, kai sovietinė propaganda visą kaltę dėl karo žiaurumų pradėjo versti tik patiems vokiečiams, „Lietūkio“ istoriją sovietai pamiršo.

Kodėl „Lietūkio istoriją“ pastaruoju metu vėl prisiminė žydai, kovotojai už Holokausto atmintį? Mums pasakojama: kad susipažintumėme su savo baisia praeitimi, išmoktumėme pamokas ir daugiau taip nebežudytume.  Tikrai pritariu, kad Holokaustas pateikia rimtų pamokų, ir jas privalome išmokti. Tačiau, šiuo atveju, jei nuotraukos suklastotos, tai kokios gi istorijos mes čia mokomės?

Žydai turi du pagrindinius motyvus pateikti tai kaip šis epizodas buvo pateiktas dar nacių propagandos. Pirmasis ir svarbiausias – manau, susijęs su šiuolaikiniu Holokausto vertinimu pačiame Izraelyje. Reikėjo sutelkti savo žmones atremti arabų agresiją. Holokaustas – negailestingas priminimas, kas nutinka žydams, kai jie nesipriešina agresoriui. Kariaujančiai žydų valstybei tapo aktualu piešti Holokaustą tik dviem spalvomis.

Holokausto vertinimas Izraelyje gerokai transformavosi: nuo nutylėjimo pirmaisiais Izraelio gyvavimo metais, nes tai buvo suvokiama kaip žydų silpnumo išraiška, iki ryžtingo „Daugiau niekada!”, kuris, kaip minėjau, tapo pagrindiniu jaunosios žydų šalies gynybos ideologiniu  motyvu. Vėliau ši gynyba buvo perkelta ir į „Vakarų frontą“. Visi, kurie – nesvarbu dėl geranoriškų ar piktavališkų motyvų - stengiasi pakritikuoti Izraelį, įvardinami kaip nacių idėjų pasekėjai, nevaldomai trokštantys žydų pražūties. Tokia neadekvati reakcija tampa suprantama, jei atsižvelgsime kokioje apsiaustyje gyvena Izraelis ir kaip turi jaustis ten gyvenantys žmonės, kuriuos anksčiau kas kelerius metus užpuldavo jungtinės arabų armijos.

Antrasis motyvas – būtinai reikėjo (ir šiandien tebereikia) neutralizuoti visus tuos, kurie primena, jog be žydų indėlio komunizmas niekuomet nebūtų sukurtas teoriškai, nebūtų prasistūmęs į valdžią Rusijoje ir bolševikai nebūtų išsilaikę valdžioje per pilietinį karą. Karo metu, kai Izraelį iš visų pusių puola gausios priešo pajėgos, tokie niuansai ne vietoje. Holokaustas privalo atrodyti juodai baltas, nes tai padeda sutelkti šalies gynybą. Todėl jiems būtinai reikėjo įtvirtinti, o ir šiandien tebereikia, teoriją, kad Holokaustas žydus ištiko atsitiktinai, kad, kaip sako mūsų prezidentė, „jie čia ne prie ko“.

Jei norėtumėte išsamiai, su gausiais statistiniais skaičiais ir bolševikų lyderių liudijimais sužinoti apie žydų indėlį į komunizmo projektą, rekomenduočiau knygą Yuri Slezkine „Žydų šimtmetis“ (išleista lietuviškai).

Tad „Lietūkio“ istorija (kai kas netgi pasiūlė ją vadinti NKVD garažo istorija, nes „Lietūkio“, kaip ne kaip, ten tuo metu jau nebebuvo) yra svarbus epizodas šiuolaikiniame propagandiniame kare už žydų valstybės išlikimą. Taip jau nutiko, veikiausiai ne iš blogos valios, kad mes, lietuviai, tapome šio propagandinio karo įkaitais.