Kaip pastebi E.Vareikis, intelektualai mūsų šalyje po T.Venclovos straipsnio vienas po kito pradėjo dusti. Na, kad inteligentija dūsta, tą žinome jau iš seno. Tik štai kodėl protingiausiais save laikantys asmenys nuolatos taip dūsta ir dūsauja? Daug kas kalba apie apverktiną inteligentijos padėtį, tačiau niekas nesikeičia. Kodėl taip yra, kad ta mūsų inteligentija nuolatos podukros vietoje?

 

Daug kas konstatuodavo padėtį, tačiau retas kuris ieškojo giluminių atsakymų. Paprastai mūsų intelektualus tenkina tokie paviršutiniški ir visai intelektualams nepritinkantys argumentai, kad kalta nesusipratėlė ar stačiai piktybinė valdžia. Štai valdžios vyrai taip prastai finansuoja mokslą ir kultūrą, kad atsakymas šviečia iš toli – nori tą inteligentiją sunaikinti, pasmerkti tautą tamsai. Na, tiesiog darbininkui ar valstiečiui kolūkiečiui pritinkanti logika. Kai griūva kokia nors gamykla ar ūkis, šie mąsto taip pat– direktoriai nori mus pražudyti, jiems tik pasipelnyti mūsų sąskaita rūpi.

 

Tad kas gi vyksta su mūsų inteligentija? Kad tai išsiaiškintume, atskirkime dvi sąvokas – intelektualas ir inteligentas. Pas mus jos, mano įsitikinimu klaidingai, suplakamos į viena. Inteligento sąvoka mums aiški – tai ne darbininkas ir ne kapitalistas. Tai žmogus, daugiau ar mažiau gyvenantis iš knyginės veiklos.

 

Tačiau tai ne tas pats, kas intelektualas. Intelektualas – tai apsiskaitęs, plačių pažiūrų, pagal savo įsitikinimus gyvenantis šviesuolis. Jei inteligentas gali kuistis kur nors bibliotekos pakraštyje ir nieko nežinoti, kuo gyvena visuomenė, tai intelektualas visuomenės skausmą priima kaip asmeninį. Intelektualo atveju riba tarp asmeninio ir visuomeninio yra ganėtinai išblukusi. Jei ne visiškai išsitrynusi.

 

Taip pat ne be reikalo parašiau, kad intelektualas - tai pagal savo vidinius įsitikinimus gyvenantis asmuo. Jei jis sukinėjasi visuomeninėje erdvėje, tačiau veidmainiauja ir meluoja, tai jis nebėra intelektualas. Tai politikierius ar jų šulas. Vadintis intelektualu jis nebetenka teisės tuoj pat, kai išduoda savo sąžinę.

 

Tikiuosi, dabar jau pradeda aiškėti, kur šuo pakastas. Sovietmečiu buvo inteligentai; intelektualai paprastai dienas baigdavo lageryje ar, geriausiu atveju, gyveno disidento gyvenimą. Visi tie, kurie sugyveno su tarybine valdžia, buvo inteligentai, bet ne intelektualai. Nesmerkiu šių žmonių, nes be jų pasyvaus bendradarbiavimo okupantai lengvai būtų nustatę visus nacionalinio pasipriešinimo židinius. Tačiau turime nepamiršti ir to, kad visi jie daugiau ar mažiau ėjo į kompromisą su savo sąžine.

 

Prisitaikėliškumas, kuris iš pradžių mūsų šviesuoliams buvo neišvengiama blogybė, per kelis dešimtmečius virto inteligentijos gyvenimo norma. Tai tapo puikiai šią klasę apibrėžiantis bruožas. Sovietinė valdžia globojo dalį inteligentijos ir dosniai juos šėrė. Tai taip vadinama nomenklatūrinė inteligentija. Kiti kaip ne kaip gyveno mėgindami sudurti galą su galu. Tačiau ir šiems dažniausiai rūpėdavo ne į disidentus pažiūrėti, o „prasimušti“ į nomenklatūrinių inteligentų gretas.

 

Taip sovietų okupantai prisijaukino mūsų „intelektualus“. Patys „protingiausi“ tapo tie, kurie išmokė savo protą naudingai prisitaikyti. Jie sėdėjo universiteto katedrose ar institutų laboratorijose ir džiaugėsi savo valdiška „pachliobke“.

 

Ką daro ši inteligentų klasė atėjus nepriklausomybei? Žinoma, jie apsidžiaugia savo naujuoju šeimininku ir taip pat ištikimai stoja į tarnybą. Kas valdžiai, o kas – dar geresnis variantas - naujiesiems kapitalistams į tarnybą. Kol gerai šeria, jie labai laimingi ir viskuo patenkinti. Kai davinys sumažėja, inteligentai pradeda niurzgėti, kad valdžia nori atsikratyti visuomenės šviesulių. O iš tiesų tai tik kova už davinį...

 

O kas tuo metu nutinka su mūsų intelektualais? Nors tai atrodo ir neįtikėtina, tačiau visuomenė nuo jų lieka nusigręžusi ir toliau. Ir šįkart netgi labiau. Anksčiau buvo atsitvėrusi baimės siena, dabar – abejingumo. Bet koks intelektualų skausmas dėl savo šalies visuomenėje sutinkamas kaip nepadorus trukdymas sotintis. Į daugumą iš jų visuomenė paprasčiausiai sėkmingai stengiasi nekreipti jokio dėmesio.

 

Išimtis V.Lansbergio atvejis. Kadangi Landsbergio nepastebėti jiems nesiseka, visuomenė nuo savo buvusio lyderio sąžinės balso ginasi blevyzgų ir neapykantos atakomis. Nuvertinę V.Lansbergį (apie tai, koks įmantrus psichologinis mechanizmas čia veikia, skaitykite straipsnį Nuvertinimas), visuomenė toliau sau tęsia sotinimąsi, nenorėdami nė užuominos girdėti apie apleistas pilietines pareigas. 2008m. pabaigoje šią idilę, netgi, galima sakyti, tolesnį visuomenės bandymą gyventi ramų sotų sovietinių žmonių gyvenimą, nutraukė ekonominė krizė.

 

Todėl „Sėkmingos tautos idėjoje“ daugumą tų, kurie prieš krizę save vadino intelektualais, aš pavadinau degradalais. Šių žodžių neatsiimu ir šiandien, ir, matyt, jau niekuomet nebeatsiimsiu. Juo labiau, kad niekas ir nepabandė mane tam paraginti. Tačiau intelektualinės veiklos nuo 2009m. pradžios išties pagausėjo, ir tikrai dabar jau turime plejadą žmonių, kuriuos galime vadinti intelektualais. Šiuo metu jų svarbiausia susibūrimo vieta – žurnalas IQ. Labai norėčiau, kad ir man ten kada nors atrastų vietos.

 

At tai reiškia, kad visuomenė pasikeitė ir pamilo intelektualus? Jokiu būdu. Nieko panašaus tikrai nesakiau. Sakiau tik, kad tokių žmonių atsirado. Visuomenė ir toliau juo puola naudodama laiko patikrintą įrankius – ignorą arba nuvertinimą. Tik nuvertinti juos tampa sunkiau, nes dalis žmonių intelektualus pradeda palaikyti, o nuvertintojams pradeda duoti reikiamą atkirtį.

 

Štai tuo ir paaiškinama, kodėl moralinis Lietuvos smukimas gana staiga sustojo. Nebegirdime tokių ryškių valdžios korupcijos ir pasityčiojimo iš tautos atvejų (neskaitant kubilizmo eros pradžios ir naktinių reformų). Pilietinis judėjimas dabar išties juntamas. Žmonių, norinčių gyventi pagal sąžinę, atsiranda.

 

Tačiau intelektualai dar ir šiandien pagrįstai turi teisę sakyti „aš dūstu“. Visuomenė alergiška dvasinėms vertybėms. Nepaisant to, kad dvasiniai mūsų tautos rezervai, sukaupti prievartinio dvasingumo laikotarpiu, jau išsemti, ir dėl bedievystės kraustomės iš proto, į D-vą atigręžti niekas nenori. Nors niekas ir nesiginčija, kad judaizmas yra kur kas teisingesnis už krikščionybę, neveik niekas nenori su tuo turėti nieko bendra. Kadangi visuomenės požiūriu esu smulkus intelektualas, tai manęs galima ir nepastebėti (nors idėjas pasivogti visuotinai priimtina).

 

Tačiau kartu ir vis labiau įsisąmoninu tikro intelektualo galią. Jie laimėjo prieš sovietinę imperiją. A.Sacharovas, Soženycinas ir kiti tapo didvyriais, jų mintis šiandien gražu, mandagu ir madinga pacituoti. Laimėjo ir Lietuvos disidentai. Šiandien Lietuva laisva (bent jau išoriškai). Tik mums savo disidentų mintis cituoti kažkaip nesmagu. Necituojame. Juk necituojame, ar ne? Štai ir pagalvokite – kodėl?

 

Ogi dėl to, kad subrendo laikas Lietuvoje atsirasti naujai disidentų kartai. Kas nežino, kad žiniasklaida tam tikroms idėjoms uždaryta? Kas nesupranta, kad tam tikri žmonės tiesiog neįleidžiami į visuomeninę erdvę? Štai pamėginčiau į „Lietuvos rytą“ nunešti straipsniuką apie tai, kad laikas teisti krikščionybės teologiją, idant pasmerktume dvasinės tikrovės neatitinkančias idėjas ir taip išsivalytume savo sąžinę. Kaip manote, ar paspaudintų?

 

Jei neskaitai laikraščio, esi neinformuotas. Jei skaitai laikraštį, esi neteisingai informuotas. Markas Tvenas

 

Ir šiandien Lietuvoje tikrasis intelektualas yra disidentas. Nekalbu vien apie save. Nekalbu vien apie krikščionybės kritiką. Na, gerai, galbūt Guoga ir iš tiesų kuoktelėjęs, ir jo vieta ne žiniasklaidoje, o atitinkamoje gydymo įstaigoje. Tik štai ir „Jungtinis demokratinis judėjimas“ skundžiasi tuo, kad negali paskelbti savo pranešimų žiniasklaidoje. Tad apie kokią demokratiją mes kalbame? Tuo skundžiasi daugybė protingų, šviesių, iniciatyvių žmonių. Laikas jau mums įkurti disidentų lygą. Pažiūrėtume, kaip žiniasklaidai ir toliau sektųsi mus ignoruoti.

 

Kova už Lietuvos laisvę tęsiasi. Tai, kad turime vieną po kitos vis blogesnes valdžias, yra Lietuvos paniekos savo intelektualams pasekmė. Mes bėgame nuo savo būties slėpdamiesi už įvairiausių idolų (stabų). Mes niekaip nenorime pažvelgti elementariai gyvenimo tiesai į akis, kad žmogus yra sutvertas gyventi pagal savo sąžinę. Ši akivaizdi tiesa mums kelia vidinę paniką. Todėl mes padarysime žygdarbius, kad tik kuo toliau nugrūstume ne tik savo sąžinę, bet ir visa, kas mums apie ją galėtų priminti.

 

Krizė. Lietuva blaškosi, tamposi ir traukuliuoja. Sotaus, nerūpestingo gyvenimo be D-vo iliuzijos subiro į šipulius. Mūsų moralė dabar tokia, kad niekas nebus padaryta dorai, jei nepriversi ilgų paragrafų įstatymais ir reglamentais. Ten, kur bus palikta skylių, mes elgsimės kaip gyvuliai, ir guosime save pasiteisinimu, kad tai žmogiška. Svarbiausia užduotis nūdienos tautiečiui – kaip čia ir toliau sotintis be pilietinių pareigų ar dvasinės pareigos. Kaip teisingai pastebi E.Vareikis, pas mus kultūros (ir švietimo – AG) ministrai kur kas mažiau svarbūs nei finansų.

 

Biblijoje pradžioje parašyta: kaip Ieva ir Adomas nusidėjo, jie pasislėpė. Atėjo D-vas garsiais žingsniais ir klausia: „Adomai, kur tu?“ (tarsi jis to nežinotų?..). Adomas atsako: mes slepiamės? „O kodėl jūs slepiatės? – klausia Kūrėjas. Adomas, vietoj to, kad prisipažintų suklydęs ir paprašytų atleidimo, slepiasi ir toliau, tik šiuo etapu jau dvasine prasme. Jis nori įtikinti savo Kūrėją, kad dėl savo nuodėmės jis nekaltas, kad tai netikėlė gyvatė, Ieva ... kažkodėl tai valdžios nepaminėjo.

 

Ir štai čia nuo Adomo atsakymo paaiškėjo jo likimas. Jei jis būtų pripažinęs savo klaidą ir paprašęs atleidimo, D-vas paliktų jį rojaus sode ir jie toliau su Ieva nerūpestingai gyventų. Tačiau ne, Adomas pasirinko ir toliau slėptis ir išsisukinėti. Taip jis pats save pasmerkė ir D-vas tarė „Viskas, man jau gana“. Ir buvo išvarytas iš rojaus. Už tai, kad susidraugavo su nuodėme, ir taip nutraukė ryšį su D-vu.

 

Lietuva kaip beįmanydama slepiasi nuo D-vo. Jis gailestingai siunčia mums švelnius signalus, kad gyvename visai ne tą gyvenimą, kuriam esame sutverti. Tai yra, gyvename kur kas menkesnį gyvenimą, nei galėtume. Gavę gyvenimą, didžiulę dovaną, elgiamės su ja taip, tarsi artimas, bus be galo branginantis žmogus iš visos širdies dovanotų „Ferrari“, o mes su juo vežiojame plytas ir mėšlą. Štai kokį „gyvenimo būdą“ giname kaip beįmanydami ir viliamės, kad stabai, kuriuos pasirinkome vietoj D-vo, suteiks mums sotų ir nerūpestingą gyvenimą. D-vas iš viešos erdvės išstumtas. Jam ten nėra vietos.

 

Štai čia ir yra svarbiausia priežastis naujai disidentų kartai atsirasti. Intelektualai turi atsiriboti nuo inteligentų ir suvokti, kad turime stoti į kovą už savo teises. Stoti kaip kokie negrai. Mes negalime reikalauti, kad visuomenė priimtų mūsų pažiūras. Tai nusikalstama. Jokios prievartos dvasiniame gyvenime. Tačiau mes turime teisę reikalauti, kad mūsų nuomonė būtų gerbiama, kad turėtų vietos nacionalinėje žiniasklaidoje. Mano įsitikinimu, intelektualas turi teisę, kad jį išklausytų. Vadinasi, visuomenė turi pareigą išklausyti savo intelektualus ir blaiviai apsvarstyti, kokią žinią jie siunčia. Taip pat mes turime teisę į asmeninį orumą. Neleistina, kad ant mūsų nebaudžiamai piltų purvus bet koks menkysta. Galų gale, mes taip pat turime teisę į visuomeninių resursų dalį. Mes esame visuomenės dalis ir jos produktas, tad ir mūsų darbas bei pasiaukojimas turėtų būti sąžiningai atlyginami.

 

Štai tokios teisės civilizuotoje visuomenėje mums priklauso. Mes turime pakilti į kovą, nes būtent mumyse asmenis rūpestis savimi ir nesavanaudiškas rūpestis visuomene labiausiai suartėja. Na, o visuomenė turėtų kuo greičiau įsisąmoninti, kiek nepaprastai daug svarbi ir jai pačiai ši mūsų kova. Galų gale vis tiek viską nulems jų balsas.