Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad aš laikas nuo laiko padiskutuoju su krikščionimis dėl krikščionybės autentiškumo.

Manau, kad viena svarbiausių abejonių visiems kyla dėl to, kad krikščionių bažnyčia neskiria praktiškai jokio dėmesio viešai išsakytoms abejonėms jų tikėjimo pagrįstumo klausimu. Jau ne kartą šio naujienlaiškio pagalba ir tiesiogiai esu kreipęsis į oficialias krikščionių instancijas, kad galėtume sąžiningai aptarti mokymą, kurį jie oficialiai skelbia amžinu ir  nepajudinamu (nors istorija rodo, kad krikščioniška ideologija pastoviai kinta). Jei tikėsime jų skelbiama misija, tai bažnyčios atstovai visų pirma ir yra tam, kad apgintų ir sustiprintų tikėjimą. Deja, tenka apgailestauti, mano atveju jie savo pareigos nė iš tolo nevykdo.

Taigi tenka padiskutuoti tik su pavieniais pasekėjais, kurie galbūt ne visada ir turi pakankamai kompetencijos atstovauti krikščioniškai teologijai. Mūsų diskusijos paprastai prasideda tuo, kad oponentas atsiunčia ilgą tiradą iš Naujojo testamento. Ten paprastai būna parašyta, kad Kristus skelbia viltį, ir kad tikėjimas mus išgelbės ir t.t. ir pan. Ar visa tai galima priimti už įrodymą, įrodantį, kad šis raštas atitinka D-vo valią?

Štai vienas argumentas, kurį taip įtikinėjantiems būtų verta apsvarstyti. Musulmonai skelbia, kad D-vas iš pradžių pasirinko žydus. Po to nuo jų nusisuko ir pasirinko krikščionis. Tačiau krikščionys taip pat nevykdė jo priesakų, tad jis galiausiai pasirinko mahometonus – šį kartą jau galutinai. Ar jie pasirengę tokio pat principo laikytis ir diskutuodami ir su jais?

Antra. Vienas svarbiausių bet kokios teorijos pagrindimų – jos patikrinimas praktiškai. Girdėjau vieną kataliką skelbiant, kad po Jėzaus mirties išrinktoji tauta tapo krikščionys. O jei taip, norėtųsi pamatyti, kaip jų ypatingas dvasingumas pasireiškia kasdieniame gyvenime. Deja, krikščionybė per 100 metų nuo paskelbimo oficialia Romos religija nuvarė į kapus šią, atrodė, amžiną imperiją. Mes, lietuviai, taip pat žinome, kad krikščionybės atėjimas mūsų valstybei didybės nepridėjo. Krikščionybė Lietuvoje sutapo su baudžiavos pradžia. Laisvės netekę žmonės prarado valstybės didybę, o vėliau ir visą valstybę. 

Trečia. Ar girdėjote apie Stokholmo aukos sindromą? Stokholme buvo paimta įkaitė moteris. Pagrobėjas su ja visą laiką žiauriai elgėsi, nuolat mušė ir prievartavo. Įkaitę išlaisvinus, visų nustebimui, ji buvo į savo smurtautoją ... įsimylėjusi. Psichologai šį reiškinį pavadino Stokholmo aukos sindromu – kad apsaugotų save nuo tolesnio smurto, moteris atsakė švelnumu ir galiausiai taip pati save apgavo.

Kodėl visa tai jums pasakoju? Kaip gerai žinome, krikščionybė į Lietuvą atvedė ordiną, po to sekė ilgi baudžiavos, tautinio paniekinimo šimtmečiai. Kai krikščionybės jungas atlėgo, lietuviai atranda save ... įsimylėjusius į ideologiją, kuri juos šimtmečiais prievartavo.

Ši ideologija ragina atleisti savo skriaudėjui. Atleisti gal ir iš tiesų reikia, tačiau mes nesuprantame svarbiausio – jei leisime smurtautojui išvengti deramos bausmės, jis sugrįš ir prievartaus vėlei. Argi ne tai mes matome sugrįžtančio komunizmo pavidalu? Paskelbę nepriklausomybę savo budeliams „geraširdiškai“ (geriau sakyti naiviai) atleidome. Kaip Stokholmo smurtautojas garantuotai smurtaus, jei auka išmaldaus jam pasigailėjimą, taip ir mūsų biurokratai ir toliau mus engs, jei jų sąžiningai nenuteisime.

Šioje vietoje verta būtų paminėti štai ką: didžiąją visuomenės dalį (tai, ką aš vadinu masėmis) ypatingai nervina tai, kad žydai mėgina mums prikaišioti dėl karo metų žudynių. Jie niekaip nesupranta, kodėl reikia tai eskaluoti, ir viską pripaišo godžių žydų mėginimams pasipelnyti iš žuvusių savo brolių. Tačiau žydai supranta, kad jei nesieks budeliams bausmės, rizikuoja per visa tai pereiti dar kartą. Plačiau šią mintį išplėtoja garsus mūsų rašytojas Tomas Venclova.

Ketvirta. Gyvenimas nuosekliai ir primygtinai moko, kad gerai gyvena tie, kurie gerai mokosi. Aišku, pasitaiko ir laikinų išimčių, kai visokie gariūnininkai laikinai praturtėja, tačiau kam gi reikalingos tos išimtys, jei ne tam, kad patvirtintų taisyklę? Praeina kiek laiko, ir žiūrėk, neišprusėlis jau pamažintas kukliai sėdi savo vietoje. O kad kompetentingas specialistas turi dvasinę apsaugą, kuri jį saugo nuo nepagarbaus elgesio, nedarbo ir t.t. – tą mes visi matome ir jaučiame.

Neseniai buvo parduotas „Fermentas“. Už 788 milijonus litų. Kokia tai kontrastinga žinia, kai visas kitas žiniasklaidos fonas primena stumdimąsi, vaitones ir verksmingus veblenimus draskantis dėl centų. Gyvenimas mums aiškiai rodo: nori gerai gyventi – pradėk gyventi protu. Masės, kaip visuomet, nieko nesupras – jie manys, kad ir vėl eilinį kartą buvo apvogti. Tačiau kaip „Fermento“ vadovai apvogė Lietuvos liaudį? Jie tyliai dirbo eksportui, mokėjo nemažus mokesčius, nieko iš visuomenės nereikalavo...

Išvada: gerai gyvena, norime to ar ne, tie, kurie daugiausia naudojasi savo protu. Krikščionybė mūsų ne tik kad neskatina protauti – ji tai laiko nuodėme. Pavyzdžiui, vienas diskutantas cituoja Kristų, kur jis įspėjo saugotis tų, kurie interpretuoja šventuosius raštus (t.y. rabinų). Puikiai žinome, kad ilgus šimtmečius inkvizicija ypač uoliai vadovavosi šia tikėjimo nuostata.

Todėl giluminė Lietuvos bėda yra būtent čia. Mums reikia dvasinės tradicijos, kuri skatintų protauti, kurti, išnaudoti talentus. Geriausiai gyvena tos tautos, kurios sparčiausiai mokosi. Kaip M. Liuteris davė didžiausią postūmį Europai dalinai atsisakydamas krikščionybės, mums reikėtų žengti tuo keliu iki galo.

Siūlau: visuotinai atsisakyti krikščionybės. Surengti teisminį procesą, kurio metu būtų įvardintos nusikalstamos šio tikėjimo dogmos, nustatyti kaltininkai, kurie šias dogmas propagavo ir gynė. Po šio proceso visi vienareikšmiškai žinotų, kas konkrečiai lėmė tai, kad krikščionių civilizacija buvo smurtingiausia pasaulio istorijoje. Tai leistų mums apsivalyti nuo praeities klaidų iš pagrindų ir padėti pamatus šviesesnei ateities visuomenei. Be teismo proceso krikščionybės amžius, taigi ir nusikaltimų šleifas, dar tęsis.