Koranas

Grįžau iš Turkijos ir parsivežiau įdomią knygą, kurią dabar skaitau. Vadinasi „Šventasis Koranas“

Dar gana nedaug perskaičiau (apie 20 psl.), tačiau ir to, ką sužinau pradžioje, širdis salsta nuo atradimo džiaugsmo. Tiesa, prieš tai viena pastaba: skaitau Korano tekstą su komentarais, kurie paaiškina, kaip teisingai musulmoniškai suprasti viena ar kitą eilutę. Šiuo atveju Korano tekstą ir knygoje pateiktus imamo (dvasininko) komentarus suplaku į viena, nes mums ne tiek svarbu ką sako pati knyga, o ką teigia šiuolaikinis islamas.

Pradžia – kaip viduramžių bažnytinis mokymas apie žydus, kurie, visokio velnio priėdę, iškraipo Dievo valią dėl savo netikėjimo. Pasirodo, kad dar Mozei buvo apreikšta žinia apie pranašą Mahometą, tačiau žydai, nenorėdami atsisveikinti su išrinktosios tautos statusu, tą žinią nuslėpė. Po to Dievas ne kartą rodė jiems malonę ir reikalavo, kad žydai Jam paklustų, tačiau jie visuomet atsakydavo tik užsispyrusiu netikėjimu ir keldavo vaidus žemėje.

Galiausiai Dievas, pavargęs nuo nesiliaujančių žydų niekšybių, atsiunčia pasauliui gelbėtoją – Jėzų. Tas apreiškia žmonijai, kad  yra tarpinis pranašas, ir kad žmonija lauktų paskutiniojo, visų svarbiausio. Tačiau ką Jūs manote? Krikščionys, staiga patapę išrinktąja tauta, apsikrėtė visomis žydų velnystėmis. Jie taip pat nuslėpė nuo pasaulio žinią apie ateitį pasirodysiantį Mahometą ir pradėjo vaizduotis, kad nuo šiol jau tik jie bus pateptieji. Tad ir šiandien vaikšto po pasaulį nelabieji, žino, kad muslimai teisūs, tačiau per savo netikėjimą ir nenorą atsisakyti savo pakylėto statuso vis vaizduojasi, lyg tai Jėzus būtų pats Dievas.

Prisimenant kaip viduramžių Bažnyčia demaskuodavo įvairias žydų klastybes, tokias kaip kūdikių žudymą ir jų kraujo naudojimą ritualams, tai pasirodo, kad ir krikščionys panašių velnių turi. Pavyzdžiui, kai kurie krikščionys anksčiau krikštydavo kūdikius geltonai nudažytu vandeniu, taip tikėdamiesi apvalyti kūdikius nuo nuodėmių. Tačiau tai jų kūdikiams nepadės, sako šv. Koranas. Tikratikiams dera į tai atsakyti šios šventos knygos žodžiais: „Mes imame spalvą tik iš Alacho“. Tai reiškia, jog krikščionio kūdikiui gali padėti tik tikėjimas į Alachą ir jo pranašą Mahometą.

Visi, kas šv. Koraną skaito teisingai, supranta kas ten parašyta, ir įtiki. O tie, kurie ne taip skaito, tie neįtiki, ir tų laukia didelis didelis vargas!..

Žodžiu, šv. Koranas mums atskleidžia, kad iš tiesų krikščionys tik vaizduoja, kad tiki. Jie, kaip ir anksčiau žydai, tik vaikšto veidmainiškai vaizduodami pamaldžius, o iš tiesų jiems tik rūpi nuslėpti nuo pasaulio didžiąją tiesą - jau atėjęs didis pranašas ir kad nuo šiol išrinktieji jau alachininkai. Tokiu papiktinimu, žinoma, jie užsitraukia didelę Alacho, tebūnie pagarbintas jo vardas, rūstybę. Tik atsimetimas nuo šios piktybės galėtų krikščionis, kaip ir žydus, išgelbėti nuo pragaro kančių.

Tad sveikinu kolegas krikščionis – dabar ir jūs tapote žydais!