Štai jau dvidešimt metų mes nepriklausomi. Šiuos metus mes gyvenome vadovaudamiesi nerašyta taisykle: kiekvienas už save, o visi bendrai – už nieką. Tai buvo išsilaisvinimo iš moralės varžtų metai. Kaip didelis kontrastas nusistovėjusiai kultūrai netikėtai pasirodė tokie reiškiniai kaip Pompa su „Kai Basanavičiaus gatve einu Palangoje“. Radijo šou teikė pasitenkinimą kraštutiniu vulgarumu, garsioji XXL „Savaitėlė“ garbino besaikį lėbavimą, o „Dinamika“ siūlė pasinerti į iliuzinės meilės sūkurį.

 

Mūsų visuomeniškumo ir kultūros nuosmukį lydėjo naivus tikėjimas, kad taip gyvendami tapsime modernia išsivysčiusia valstybe. Iš pradžių valstybę dar kaip ne kaip palaikė stojimo į ES pančiai. Europos Sąjunga siuntė ekspertus į visas ministerijas stebėti, kaip vyksta europėjimo pažanga. Po 2004 m. šio ramsčio, deja, nebeliko.

 

Prisistatę (už kreditus) euronamų, išsiblizginę savo butus šiuolaikiškais remontais, išragavę neįtikėtinų viso pasaulio valgių, prisivažinėję po turkijas egiptus ir dar visaip kitaip prisimaudę laisvojo pasaulio malonumuose, pagaliau atsitokėjome, kad ... nebeturime savo šalies. Kol mes ieškojome kaip geriau pasitenkinti, valdininkai uzurpavo šalį ir vadovauja tik kaip jiems patogiau.

 

Prispaudė buitiniai rūpesčiai. Tenka kovoti dėl išgyvenimo. Negrąžinti kreditai tapo gyvenimo kelrodžiu. Nors nemažai rašau, kad lietuvius puola komforto maras, gerai suprantu, kad mūsų gyvenimas anaiptol ne komfortiškas. Graužia vidinis kirminas. Žmonės jaučiasi taip, tarsi nuolat skaudėtų dantį. Todėl puola į įvairiausius pigius prasiblaškymus vien todėl, kad neišprotėtų.

 

Kas gi čia vyksta? Kodėl laisvasis gyvenimas mus taip smaugia ir dusina? Pradėkime nuo to, kad ar galėtumėte greitai ir paprastai apibrėžti kas yra laisvė? Nemenkinant jūsų, abejočiau, kad dauguma galėtų lengvai apibūdinti. Taigi turime visiškai kuriozinę situaciją – laisvę laikome didžiausia vertybe, laisvė yra mūsų civilizacijos pamatas, o turime didelių sunkumų apibrėžti, kas tai yra? O kadangi laisvi, norime to ar ne, mes iš tiesų lyg ir esame, tai kaip tuomet atrodo mūsų nežinojimas, kas tai yra?

 

O atrodo nekaip. Mūsų laisvė vis labiau ima panašėti į bajorų valstybės anarchiją Abiejų tautų respublikoje. Tuo metu teoriškai vadovavo visi bajorai, tačiau realiai – tik keli aristokratai, kurie turėjo pinigų. Taip iš praeities klaidų nieko ir nepasimokėme?

 

Norėčiau pateikti savo laisvės apibrėžimą. Jis labai paprastas. Tai galimybė laisvai rinktis moralų gyvenimo būdą. Kaip pasakė B. Spinoza (1632 -1677), laisvė – tai įsisąmoninta būtinybė. Spinoza tvirtino, kad žmogus realios laisvės rinktis neturi. Jis gyvena priklausomas nuo gamtos ir dvasinių dėsnių, kuriems neturi jokios įtakos. Tad vienintelė reali laisvė žmogui – tai įsisąmoninti neįveikiamas jėgas ir veikti jų ribose.

 

Mūsų fizinė gerovė priklauso nuo to, kiek paisome fizikos ir kitų gamos dėsnių. Tą žmonija puikiai įsisąmonino išvystydama mokslą. Kariauti su gamtos dėsniais per daug skausminga ir tiesiog neapsimoka. Žmonija nustojo priešintis gamos jėgoms ir pradėjo aktyviai veikti jų ribose. Tai mus išlaisvino.

 

Lygiai taip pat su dvasiniais dėsniais. Egzistuoja dvasinė tikrovė, ir ji pažini vien intelektu. Žmogus turi suvokti abstrakcijas, kad suvoktų dvasinės tikrovės reiškinius. Pavyzdžiui, tokie dėsniai kaip kaip šauksi, taip atsišauks, jei nori ramybės – privalai vykdyti teisingumą, laimingi tie, kurie laimingais daro kitus ir t.t. ir pan. Kaip gamtos dėsnius mums atskleidžia fizika, chemija ir kiti gamtos mokslai, taip dvasinius dėsnius pateikia judaizmas. Jūs galite pasirinkti šių dėsnių nežinoti, tikėtis, kad kaip nors be jų apsieisite, galite pasirinkti jų nekęsti kartu su žydais, tačiau niekur nedingsite – šie dėsniai valdys Jūsų gyvenimą.

 

Tad reali jūsų laisvė – tai pažinti dvasinės tikrovės dėsnius ir veikti jų rėmuose. Kas nutinka, kai šių dėsnių nepripažįstate? Pavyzdžiui, primygtinai atsisakote studijuoti Torą? Tada prasideda taip vadinamos „laisvės kančios“. Nepaisydamas dvasinės tikrovės faktų žmogus brenda į priklausomybes. Parodykite man žmogų, kiek jis turi priklausomybių, ir aš jums pasakysiu, kiek jis susipykęs su dvasine tikrove.

 

Iliuzinę laisvę, kad gali laisvas ir smagus gyventi ignoruodamas dvasinę tikrovę, sugriauna priklausomybių jungas. Štai kad ir pažengęs alkoholikas. Ar tai laisvas žmogus? Ar jis gali rinktis? Dažniausiai ne. Jis priverstas melstis tam, kas jį žudo. Net jei jam šiaip ne taip per didžiausias kančias ir pavyksta atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio, šią kaipmat pakeičia kitos dvi. Ir taip be galo be krašto.

 

Dabar jau galime atsakyti į klausimą, kodėl mums kaklą vis labiau veržia valdžios jungas, ir kodėl mus vis labiau kamuoja rūpesčiai dėl išgyvenimo. Talmude, Pirkei Avos, radau tokį perspėjimą: jei nusimesi Toros jungą, turėsi vilkti valdžios ir išgyvenimo rūpesčių jungą.

 

Galima nesunkiai tai įrodyti (judaizme viską pageidautina įrodyti). Pirmiausia dėl valdžios. Jei žmonės pradeda be skrupulų vogti, tuomet nelieka nieko kito, kaip tik stiprinti sargybą ir griežtinti bausmes. Galiausiai žmonės vis tiek negali pavogti, nes randama pakankamų apsaugos priemonių ar/ ir atgrąso bausmės. O jei žmonės nevogtų, nes laikosi moralinių normų? Tuomet ir tiek valdžios nereikėtų. Todėl Talmudas sako, kad valdžia mums yra bausmė už mėginimą gyventi amoraliai. Kuo labiau stengsimės pabėgti nuo moralės jungo, tuo labiau verš valdžios jungas.

 

Dėl išgyvenimo rūpesčių. Įsivaizduokime du jaunuolius. Vienas investuoja į mokslus ir graužia knygas. Kitas „ne kvailys“ – kala pinigus, rūpinasi išgyvenimu, todėl kasa griovius. Tas, kuris pasirinko labiau dvasinę veiklą, lengviau sudurs galą su galu (nors šiais laikais ir inteligentai tampa vis labiau amoralūs, tad šis principas vis labiau nustoja galioti).  Kuo žmogus renkasi būti arčiau dvasinės tikrovės, tuo mažiau jį kamuoja rūpesčiai kaip sudurti galą su galu. Matyt, tai paaiškina, kodėl žydai paprastai nedirba juodų darbų ir mažiau skundžiasi, kad sunku išgyventi.