Kodėl turime iš Rusijos toliau reikalauti atlyginti okupacijos žalą

2012 liepos 8 d.

 

Neseniai buvo atlikta apklausa ar Lietuva turėtų reikalauti atlyginti iš Rusijos okupacijos žalą. Dauguma respondentų, 54 proc., atsakė teigiamai. Tai gana retas atvejus, kai mano nuomonė sutampa su daugumos nuomone.

 

Štai kodėl. Rusija savo vidaus vartojimui plėtoja klastojamą istorijos versiją, kuri sako, kad Lietuva, Latvija ir Estija savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą. Dalis gyventojų – kaip jie vadina, banditai – prieš liaudies valią stojo ginklu, nes negalėjo susitaikyti su išnaudotojų privilegijų praradimu. Tada pokario laikotarpiu Lietuvoje įvyko pilietinis karas, kuriame liaudies draugai mušė banditus. Galų gale banditai buvo sugrumdyti, ir tada Lietuvoje prasidėjo laimingas gyvenimas – kilo gamyklos, kūrėsi universitetai, kolchozai visus primaitino, t.t. Žodžiu, lietuviai pradėjo gyventi kaip inkstas taukuose.

 

Ši suklastota istorijos versija suponuoja, kad dabar banditai ir fašistai Baltijos šalyse vėl grįžo į valdžią, todėl išnaudotojai ir vėl pakėlė galvas, liaudis didžiai vargsta. Liaudis, savaime aišku, ir vėl be galo veržiasi į Rusijos glėbį, tik nacionalistai, Amerikos padedami, tam visaip trukdo.

 

Kaip tokios istorijos „versijos“ kontekste atrodo mūsų reikalavimas atlyginti žalą? Rusus šis reikalavimas nežmoniškai siutina. Jei rusai taip padėjo Lietuvos liaudžiai suklestėti ir atvedė ją į laimę, tuomet okupacijos žalos atlyginimo reikalavimas skamba kaip absurdas (taip jie tai ir pateikinėja savo vidaus rinkoje). Tačiau jei kas Rusijoje mėgins į šį klausimą įsigilinti ir panagrinėti, kodėl reikalaujame atlyginti, tada griūva ši saldi rusams istorijos versija. Griūva ne tik jų nuomonė apie save, bet ir pateisinimas imperiniams Putino siekiams susigrąžinti Baltijos valstybių kontrolę. Todėl rusams tenka rinktis – atsisakyti imperinių siekių arba nuvertinti teisėtus Lietuvos siekius.

 

Rusams, kaip turėtų būti ir mums, tai nėra visų pirma pinigų klausimas. Rusai griežtai atsisako kompensuoti net ir simboliniu rubliu (tokį variantą, manau, galėtume svarstyti). Tačiau jie atsisako netgi atsiprašyti mūsų už gausius nusikaltimus, kuriuos čia pridarė okupacijos metais. Vietoj to net mums patiems bruka savo versiją, kad tie nusikaltimai, jei ir buvo, tai buvo padaryti mūsų pačių labui ir dėl jų turėtume jiems būti tik dėkingi.

 

Jei atsisakytume žalos atlyginimo reikalavimo, tai pasiųstume rusams tokią žinią: be pagrindo iš savo geradarių mėginome išmelžti pinigų. Mūsų banditiškas siekis pasinaudoti geradare Rusia susimovė. Savo atsisakymu de facto pripažįstame, kad Sovietų Sąjunga buvo mums palaima. Ar reikia  sakyti, kad tai labai paskatintų tolesnį Rusijos agresyvumą mūsų valstybės atžvilgiu. Todėl reikalaukite žalos atlyginimo taip pat, kaip iš savo valdžiažmogių pradėjome reikalauti tiesos.  

 

Žmogus ar tauta nuolatos laiko tiesos ir žmogiškumo egzaminą. Neišlaikiusiems galiausiai tenka baimė, bejėgiškumas ir neviltis. Išlaikiusiems tiesos egzaminą padeda D-vas, todėl jie vienaip ar kitaip laimi net ir prieš fiziškai nepalyginamai stipresnes pajėgas.