Kodėl tautininkai neatsisako šūkio „Lietuva lietuviams“?

2012 kovo 12 d.

 

Kovo 11-oji. Eisena „Lietuva lietuviams!“

 

Kodėl tautininkai, matydami, kad tas šūkis sukelia tiek nepasitenkinimo, vis tiek jį bruka? Kodėl jų nejaudina tai, kad Lietuvos prestižui tai pridaro didžiausios žalos?

 

Manau, kad klausimas jums įdomus. Esu dalyvavęs ilguose debatuose su tuos įsitikinimus išpažįstančiais asmenimis. Todėl galiu tiksliai atsakyti.

 

Tautininkai mano, kad didžiausia grėsmė yra globalėjantis pasaulis. Mūsų tautos gerovę spaudžia galingos jėgos, tokios kaip tarptautinis kapitalas, sionistai, ES bruka tolerantiškas vertybes, kurios yra grėsmė mūsų tapatybei. Pasaulis yra susitelkęs prieš lietuviškumą, o be lietuviškumo nėra tautinės vienybės ir apskritai nėra mums ateities. Globalistiniame pasaulyje mūsų interesų neatstovauja seimas, nes seimo nariams rūpi kaip asmeniškai prisikimšti kišenes.

 

Nykstant mūsų tapatybei, sako tautininkai, nyksta ir mūsų gerovė (tarsi lietuviškumas kada nors buvo gerovės garantas?). Jie beda pirštu į smetoninę Lietuvą – tada jaunimas buvo ugdomas patriotiškai, tad štai kaip ilgai partizanai priešinosi sovietų stribams! Jei atstatysime savo patriotišką orumą, būsime tvirti ir globalistai nebegalės mūsų stumdyti.

 

Todėl kai tautininkai šūkauja „Lietuva lietuviams!“, jie jaučiasi kovojantys už šalies laisvę. Jei tai kam nors nepatinka, tai juos kritikuoja nutautėję ir pasidavę (dažnai sako parsidavę) globalistams.

 

O dabar pažiūrėkite kur tautininkai neteisūs. Kiek esu su jais kalbėjęs, jie ir patys pripažįsta, kad aukščiau už tautines turi eiti bendražmogiškosios vertybės. Pavyzdžiui, jei kokios nors tautos kultūra leidžia žudyti užsieniečius, tai tokia „kultūra“ neturi teisės egzistuoti. Kitaip sakant, kiekvienas to etnoso narys, nužudęs užsienietį, vis tiek turėtų būti traukiamas atsakomybėn už nusikaltimą. Kultūrinės nuostatos, susidūrusios su universaliąja morale, turi užleisti jai pirmenybę.

 

Deja, mūsų tautininkai yra negriežti savo tautos įsitikinimų kokybei bei atitikimui universalioms tiesoms. Lenkų disidentas Adamas Michnikas yra pasakęs, kad „Patriotizmas yra matuojamas gėda, kurią žmogus jaučia už nusikaltimus, padarytus jo tautos vardu“. Tačiau tautininkai savo įsitikinimus projektuoja iš romantizuoto šalies istorijos vaizdinio. Šis vaizdinys užtušuoja tamsiąsias tautos istorijos dalis siekiant padidinti pasididžiavimą savo tauta, sukurti lietuvių vienybę. Siekiant šių tikslų kaip tik ir prisimerkiama prieš universaliąsias vertybes.

 

Tautininkai mėgino dangstyti tikrąjį lietuvių vaidmenį per holokaustą. Jie tvirtino, kad šie klausimai keliami tik dėl to, kad žydai užsimanė nugręžti pinigų. Tautininkai niekina Vakarų Europą, nors ji mums tiek padėjo kuriant laisvą visuomenę. Tik Vakarai dar nors kiek prilaiko mūsų valdžiažmogius, antraip jie, neabejoju, įvestų lukašenkinę diktatūrą.  

 

Tautininkų klaida ta, kad kai susiduria tiesa ir tautos interesai, jie linkę palaikyti pastaruosius. Tautininkai visiškai nekritiški savo tautos atžvilgiu. Prispausti jie sutinka, kad didžioji dalis nelaimių lietuviams tenka iš pačių lietuvių. Tačiau tuoj pat vėl gieda seną giesmelę apie blogąją ES ir Ameriką, kuri tarnauja turtuolių interesų ekspansijai. Taigi tautininkai nėra sąžiningi – jie apgaudinėja visų pirma save dėl Lietuvos bėdų priežasčių. Tauta jiems tampa stabas, prieš kurį nublanksta bet kokia tiesa.

 

Anksčiau esu rašęs, kad universaliąsias vertybes atspindi religija, lokaliąsias – kultūra. Abi jos teisėtos ir reikalingos, tačiau visa bėda prasideda tuomet, kai supainiojama šių vertybių hierarchija. Kai kultūra pradeda dominuoti prieš religiją, prasideda griūtis.

 

Kol Europoje vyravo krikščionybė, nacionalizmas nevaidino didelio vaidmens. Svarbiausia buvo ne kokia kalba kalbi, o kokio lygio tavo vertybės. Todėl LDK ir kitose valstybėse niekas per daug nekreipė dėmesio į tai, kokia tavo tautybė – svarbu tik kokia tavo pilietybė. Todėl šalia Lietuvos bajorų puikiausiai sėdėdavo rusai ir totoriai – visus juos vienijo rūpestis savo šalies reikalais.

 

Nykstant tikėjimui bendražmogiškosios vertybės nustumiamos į antrą planą. Įsisiautėjo nacionalizmas, ir kur tai nuvedė visi žinome.

 

Kai kur mūsų lietuviška tapatybė yra tapusi beprotiškų įstikinimų prieglobsčiu. Tokie tautiniai įpročiai neturi teisės egzistuoti, nes jie niveliuoja mūsų tautos gyvybingumą ir frustruoja mūsų ateitį. Tokios „vertybės“ mums tikrai nereikalingos! Tai ne nutautėjimas – priešingai, tai tautos atsinaujinimas, jos stiprinimas.

 

Yra tokia psichikos liga, kai asmuo neša į namus visokias šiukšles ir nieko neišmeta. Greitai jis prisikrauna namus šlamštu ik pat lubų. Bijau, kad taip nutinka su tautomis, kurios pamiršta tuštintis – paleisti atgyvenusius, kenksmingus įpročius.

 

Tad dabar ir galime atsakyti, kodėl tautininkai, nepaisydami to, kad daro milžinišką žalą tai pačiai lietuvių tautai, vis kartoja vieną ir tą patį šūkį. Juk niekas jiems nieko nesakytų, jei šūkautų „Lietuva – Lietuvos žmonėms!“.

 

Viena iš liūdniausių, netgi tragiška mūsų tautos savybė – mes be galo sunkiai mokomės. Ne tik nesituštiname, bet ir nevalgome vertingo maisto. Turiu gerą pavyzdį, kurį atsiuntė vienas iš naujienlaiškio skaitytojų. http://www.ziniur.lt/archyvas/2007/8/raktas/1643/ar-turi-nisa-lietuvoje-nacionaldarbininkiskosios-vertybes- . Tai pokalbis „Žinių radijuje“ su tautiškai nusiteikusiu R.Paulausku ir liūdnai pagarsėjusiu neonacių vadu M.Murza. R.Paulauskas labai delikačiai mėgina paaiškinti M.Murzai, kad savo žingsniais jis pasiekia rezultatų, kardinaliai priešingų pageidaujamiems. Tačiau Murza nenusiteikęs nieko suprasti.

 

Kadangi esame tragiškai besimokanti tauta, tai ir gyvename kaip žmogus, visą gyvenimą vengęs mokslo – pajuodę, susisukę, amžinai kaltindami visus išskyrus save.

 

Kad gyvenimo mokslai mums sekasi beviltiškai parodo viena prieškarinį S.Šalkausko citata (paėmiau iš D.Kuolio straipsnio „Šūkis Lietuva lietuviams paseno“): „Stasys Šalkauskis apie tai 1939 m. kalbėjo „Naujojoje Romuvoje“, paklaustas, kokia ateitis Lietuvos laukia, sakė: per dvidešimt metų mes nesukūrėme laisvo lietuvio, mes esame vergų visuomenė; servilizmas, įdiegtas lietuviui per carinės priespaudos metus, išliko, vergai neišlaikys laisvos valstybės, tik klausimas, kada Lietuva nepriklausomybę praras“.

 

21 amžiaus pradžioje galima parašyti lygiai tuos pačius žodžius. Tik dabar servilizmą (vergiškumą) mums neva įdiegė ne caro, o sovietų priespauda. O kad mes patys esame to vergiškumo prieglauda – ši mintis kažkaip aplenkia tautinę sąmonę.