Kodėl judėjai pučia šofarą?

N. Mandelai atminti

Tikriausiai jau žinote kas yra šofaras? Tai avino ragas, naudojamas per kai kurias religines šventes, o konkrečiai – per tas, kurių tema yra rimtis ir susikaupimas. Šofaras – tai trimito gausmas, kuris praneša maždaug tą pačią žinią, kurią berniukas pranešė pasakoje apie nuogą karalių: kad taip, kaip yra, yra negerai, kad aplink įsitaisė melas, ir kad melas mėgina prisistatyti už tiesą.

Štai kodėl šofaro motyvas taip tinka N. Mandelai, kuris mirė šiandien, atminti. N.Mandela nepaliaujamai pūtė šofarą ne vieną dešimtmetį. Jį už tai ir grumdė, ir mėgino nukišti kur toliau, kad jo pučiamo rago gausmo nesigirdėtų. Deja, net jam ir sėdint nuošalioje vienutėje gausmas nesustabdomai sklido po visą pasaulį.

Daug kas mano, kad kloti tiesą į akis yra labai pavojinga, kad taip save susinaikinsi, kad tuo tiesos sakymu vis tiek nieko nepakeisi. Kaip manote, ar N.Mandela su tuo sutiktų? Ar jis kada nors gailėjosi, kad paleido į pasaulį šį gausmą? Nieko panašaus nėra sakęs nei Mandela, nei koks nors kitas disidentas. Visi jie tvirtina priešingai – represijų pradžia tave išlaisvina galutinai. Išnyksta paskutinis baimės slenkstis, ateina beribės vidinės laisvės jausmas. Disidentas pajunta tokį vidinį pakylėjimą, kad atsisakyti savo sąžinės jis toliau nebesutinka už jokius pasaulio turtus. Budeliai juos gąsdina ir muša, tačiau niekaip negali suprasti, kokiu būdu šie žmonės vis labiau švyti.   

Esu ir pats šiek tiek ragavęs disidento duonos, tad pamėginsiu atspėti ko labiausiai N.Mandela norėtų iš pasilikusių. Spėju, kad niekas jam nesuteiktų daugiau laimės, kaip vis daugiau atsirandančių šofaro pūtėjų. Kai gaudi vienas, melas dar kažkaip gali tave nugrūsti ir su tuo susigyventi. Tačiau kai tiesos gausmas pradeda sklisti iš visų pusių, čia jau kaip velniui atsidūrus bažnyčioje, kai visi jį vaiko laikydami rankose po kryžių. Arba tarsi vagiui, kai ausyse pradeda spengti nuo įsijungusios signalizacijos. Kaip žinome, taip ir įvyksta liaudies revoliucijos – kai protestuotojų tampa tiek daug, kai jų balsas tampa tiek galingas, kad niekas nebedrįsta prieš juos kelti rankos.

Ta proga norėčiau, kad pažiūrėtumėte istoriją apie vieną šofaro pūtėją iš Irano. Moteris, berods, visiškai beteisė būtybė toje šalyje, tačiau jos tiesos trimito gausmas apskriejo visą pasaulį. Daug ką pažadino, daug kas nekreipė į jį dėmesio, nes kai kam šis garsas neva ateina iš pernelyg toli, kad mus jaudintų. Tačiau visgi geriausias būdas pasiskiepyti nuo blogio – tai prisidėti prie tiesos gausmo savo šofaru.

Atkreipkite dėmesį šiame filme: neatsirandant tiesos sakytojų blogis sulenda į pačias švenčiausias vietas – į dvasinį ir teisinį įstatymą, į šeimą, į šventiką ir į ramiai gyventi tenorintį ir niekam kenkti nenorintį žmogelį. Tačiau, kaip atidengė XX a. žiaurumų istorija, nieko blogo nelinkinti, tačiau ir už tiesą pastovėti nedrįstanti vidutinybių dauguma nieko nereiškia. Kol jie sėdi užsidarę langines, nuožmumas „apsiformina“ ir padaro kas jam reikia.

Tai filmas ne apie Sorają M. Ji šiame filme beveik nieko neveikia. Veikia kiti. Veikia vadovaudamiesi „šventa“ doktrina, kuri paverčia juos nekalto žmogaus žudikus. Ir neatsiranda nei vieno, išdrįstančio sušukti: „Tai visai ne šventa tiesa! Tai siaubingas melas, kuris mus visus verčia nusikaltėlių visuomene!“. Tai filmas, kuris mus ragina, kol nevėlu, kol blogis dar galutinai neįsigalėjo, drąsiai skleisti tiesos gausmą. Įskaitant ir dėl musulmonų vargų tolimose šalyse. Smagios peržiūros. Beje, šio filmo režisierius pastatė ir „Kristaus kančią“, o filmo pasirodymas sukėlė audringus Irano protestus dėl negražiai pateikto islamo veido.

„Sorajos M. užmėtymas akmenimis“:

http://www.youtube.com/watch?v=Q58nLi5eA-I