Kas yra valdžiauninkai?

2012 spalio 1d.

 

Įsirašykite šį žodį į žodyną - netrukus jis paplis.

Valdžiauninkai – Daukanto aikštės prieigose gimęs žodis, kuris reiškia šiuolaikinę baudžiauninko atmainą. Jei baudžiauninkas tokiu buvo per prievartą, tai valdžiauninkas susigalvoja sau tūkstantį priežasčių likti baudžiauninku netgi praėjus 150 metų po baudžiavos panaikinimo. Valdžiauninkas – aklai valdžiai tarnaujantis asmuo, dorai iškenčiantis visus jos piktnaudžiavimus ir vagystes ir taip besitikintis iš jos privilegijų. Valdžiauninkas šventai įsitikinęs, kad jo gerovė negali būti pasiekta niekaip kitaip, kaip tik negailint savęs lankstantis valdžiai. Jis mano, kad konfliktas su viršininku jam būtų tikrų tikriausia pasaulio pabaiga.

 

Yra tiek atskiri valdžiauninkai, tiek valdžiauninkiškos organizacijos (tokios būtų beveik visos valstybinės, tačiau ir aklai valdžiai besilankstantis verslas yra valdžiauninkai), tokios gali būti ir ištisos tautos. Tereikia leistis valdžios skalbiamam kaip tik ši sumanytų, ir tokį žmogų drąsiai galime tituluoti valdžiauninku.  

**********************************************

 

Sekanti mūsų tema – „Snoras“. Kaip atskleidė neteisėto FNTT viršininkų atleidimo skandalas, prezidentė retkarčiais naudojasi telefonine teise – jai neįtikusius pareigūnus įsakinėja atleisti tik dėl to, kad ji taip sugalvojo. O tuo atveju FNTT viršininkai jai neįtiko dėl to, kad pradėjo tirti politinę korupciją.

 

Į „Snoro“ savininko V.Antonovo kaltinimus, kad prezidentė įsakė sudoroti jų banką dėl to, kad jai neįtiko „Snorui“ priklausančio „Lietuvos ryto“ straipsniai, gal ir būtų galima pernelyg nekreipti dėmesio, tačiau tai jau ne pirmas grubus piktnaudžiavimas valdžia ir susidorojimas paminant įstatymus. Prisiminkime, kad asmenų, su kuriais valdžia neteisėtai susidoroja, išties turime. Visų pirma – Šarūnas Paberalis, buvęs V.Uspaskicho asmens sargybinis. Kai šis ėmėsi kalbėti ką žino, valdžia ėmėsi jį persekioti. Galiausiai jis pabėgo į JAV, kuri jam mestus kaltinimus teismas pripažino politiškai motyvuotais ir atsisakė išduoti Lietuvai. Lietuva taip pat pralaimėjo bylą Suomijoje, kur Gatajevų šeima kaltino mūsų valstybę susidorojimu prieš jų šeimą. Galų gale, E.Kustaitės byla, kurioje VSD ir prokuratūra kažkodėl ėmėsi vykdyti rusų tarnybų nurodymus persekioti asmenis, kuriuos Rusija (tačiau ne Lietuva) laiko teroristais.

 

 

Jei toks neteisėtas susidorojimas su „Snoro“ banku iš tiesų buvo, tuomet tai bus išskirtinis atvejis piktnaudžiavimų valdžia istorijoje. Išskirtinis ne tuo, kaip valdžiažmogiai šalina jiems aklai nepaklusiusius, o milžinišku kompensacijos ieškiniu. „Lietuvos rytas“ rašo, kad V. Antonovas patirtą žalą vertina 20 milijardų litų (nors straipsnis ilgas, bet dėl jo potencialios reikšmės paskaitykite visą). Šiuos pinigus, žinoma, suieškos ne panelė D.Grybauskaitė su savo valdžiauninku V.Vasiliausku (štai ir atsirado proga pavartoti naują žodį), o mes visi. Pridėkime prie to dar atominės elektrinės projektą, kur, mano manymu, išvogs ne mažiau 10 milijardų litų, ir turime įspūdingą kainą, kurią turime sumokėti už pilietinį pasyvumą. Tie trisdešimt milijardų, žinoma, visai ne riba, nes tai visai nereiškia, kad dėl to mus nustos apvaginėti kitose pozicijose.

 

O tuo tarpu valdžiažmogiai kas mėnesį išleidžia 7 mln. litų „Snoro“ bankroto konsultantams. Įdomu, kokios išminties A.Kubiliui jie pakrauna už tokius pinigus? V.Antonovas sako, kad taip deginami „Snoro“ indėlininkų pinigai. Na, o jei Lietuvai iš tiesų gresia 20 mlrd. ieškinys, tuomet tokios teisinės išlaidos gal ir pateisinamos.

 

Tad patys matote, kokia iš tiesų mūsų valdžiauninkavimo  kaina. Iš tiesų ji net dorai nepradėta skaičiuoti, nes neapima išpūsto biurokratinio aparato, korupcinių viešųjų pirkimų, valdžios kuruojamos kontrabandos nuostolių, ir potencialių nuostolių, kuriuos mums neša sveikos politikos nebuvimas. Galime akivaizdžiai įsitikinti, kad noras likti pilietiškai pasyviam ir neprotestuoti neša baisius ekonominius nuostolius. Galima drąsiai tvirtinti, kad tai garantuoja skurdų gyvenimą ir sunykusią senatvę. Galite, žinoma, atiduoti savo šalį įsitaisiusiems vagims ir sprukti, o galite ją atsikovoti. Jei nutarsite sprukti, ar tai padės jums pakeisti savo valdžiaunišką prigimtį?

 

Galų gale, kaip toks vagių režimas sugebėjo taip patogiai įsitaisyti valdžioje? Sovietmečio pabaigoje mes buvome smulkių pavagiautojų visuomenė. Visi „nešė“. Po nepriklausomybės „išnešiojo“ gamyklas ir kolūkius. Niekas to pernelyg nesmerkė, juo labiau nestabdė. Taip Lietuva tapo šalimi, kur įsakymas „Nevok“ negalioja. Tada smulkiems pavagiautojams ant galvos užsėdo rimti vagiautojai. Šie įvedė vogimo režimą, kuris nustato, kam kiek iš ko galima pavogti. Tą dabar ir turime.

 

Žmogus turi intensyviai nekęsti nuodėmes. Neturėkite su vagystėmis nieko bendra, nevokite jokiais masteliais (visada sumokėkite už automobilio stovėjimą ar už parsisiųstą filmą). Taip apsaugosite save nuo neišvengiamos bausmės, nes, kaip rašo Biblijoje, vagis praras ketveriopai kiek pavogė.

 

Žydų išminčiai sako: Tas, kuris vagia, iš tiesų vagia žmogaus sielą. Nes vogti žmogaus pinigus – tai vogti jo sielą (Chofetz Chaim). Neiškraipytas Biblijos tekstas sako taip: „Tokie yra visų plėšikų papročiai, jie atima (savo aukų) sielas“ (Patarlės 1:19). Jei kada buvote atvirai apiplėštas, puikiai žinote kas čia turima omenyje.

 

Žinoma, negalima toleruoti ir svetimo turto vagystės. Jei matome, kad pas kaimyną pro langą lipa vagis, mes turime reaguoti, antraip tapsime jo pasyviu bendrininku (jis mielai jums sumokėtų už tokią „paslaugą“). Na, ir juo labiau negalime likti nuošalyje, kai vagiamas valstybinis turtas. Žmogus, kuris tai toleruoja, pats bus apvogtas. Tokia Biblijos išvada.