Pastaruoju laiku šiame naujienlaiškyje nemažai aptarinėjame sąvokų reikšmę. Pasirodo, kad tuo metu, kai Kalbos komisija mus terorizuoja versdama kitaip kirčiuoti žodžius arba išstūminėja iš kalbos naujus angliškus žodžius, kuriems dar visai neseniai leido įsitvirtinti, iš tiesų lietuvių kalba primena kreivų veidrodžių karalystę. Čia niekas nekontroliuoja, kai kas nors iškreiptai vartoja vieną ar kitą sąvoką, tad kalbos nuo esminių iškraipymų niekas nė nemėgina saugoti.  

 

Viena iš tokių pavojingai neteisingai vartojamų sąvokų yra „pilietis“. Sovietmečiu šis, kaip ir daugelis kitų režimui pavojingų sąvokų buvo korumpuota ir pradėta vartoti priešinga reikšme. Sovietų valstybėje žodis „pilietis“ imtas vartoti „režimo vergo“ prasme. Buvo nomenklatūra, kuri valdė šalį, ir buvo jai paklūstantys. Šie pastarieji ir buvo vadinami „piliečiais“.

 

Savaime aišku, šis iškraipymas buvo perkeltas ir į nepriklausomą Lietuvą. Vietinei nomenklatūrai ši prasmė paranki, tad ji tikrai nerodė noro žodį atplauti. Tuo tarpu nei tauta, nei intelektualai problemos čia taip pat neįžvelgė, tad ir šiandien žodis „pilietis“ paprastai yra vartojamas sovietine prasme.

 

Ką jis reiškia iš tiesų? Pilietis iš tiesų yra savo šalies šeimininkas. Tai tarsi akcininkas bendrovėje. O dabar įsivaizduokime tokį akcininką, kuris nerodo jokio susidomėjimo savo nuosavybe. Įmonė jam siuntinėja kvietimus ateiti aptarti įmonės reikalų, klausia kur pervesti dividendus ir pan. O šis niekuomet nereaguoja į bendrovės reikalus.

 

Kas būtų, jei akcininkas oficialiai pareiškia, kad jis daugiau niekuomet nebereaguos į įmonės reikalus? Ar galima tokį išbraukti iš akcininkų sąrašų ir jo akcijas tiesiog panaikinti? Nežinau kaip ten su teisiniais niuansais, tačiau sveikas protas sako, kad tai visiškai logiška ir teisinga. Kol akcininkas vykdo akcininko teises ir pareigas, tol jis yra akcininkas. Kai nevykdo, bent jau dvasine prasme, jis nustoja būti dalininku.

 

Žodis „pilietis“ – tai valstybės akcininkas. Jis atitinka realią šio žodžio prasmę tik tuomet, kai vykdo piliečio pareigas, naudojasi piliečio teisėmis. Todėl vis dažniau vietoj žodžio „pilietis“ pradedu vartoti žodį „gyventojas“. Šis terminas rodo, kad asmuo čia gyvena, tačiau nieko daugiau. Tad nesąmoningas pilietis nėra pilietis, nes „nesąmoningas“ nuneigia sąvoką „pilietis“.

 

O kas tai yra visavertis pilietis? Pateiksiu savo interpretaciją. Mano supratimu, normalaus piliečio branduolį sudaro sveika asmenybė. Visų pirmiausia, tai yra žmogus, gebantis pasirūpinti savimi. Tad galime įsivaizduoti kaip apskritimą, kurio branduolyje yra asmenybė.

 

Toliau – pirmasis ratilas. Tai asmens gebėjimas sukurti šeimą, turėtų vaikų. Antrasis ratilas – draugai, interesų grupės. Na ir trečiasis, paskutinis ratilas – tai jo šaknys tautos, valstybės gyvenime. Čia jis turi savo dalį. Jis įneša savo indėlį savo unikaliais gebėjimais, o atgal gauna pilietinius dividendus. Pavyzdžiui, kai valstybe pasitiki jos piliečiai, tai ja tuoj pat pradeda pasitikėti ir užsieniečiai. Tokiai valstybei kur kas lengviau sekasi eksportuoti, jos kultūra ir nuomonė užsienyje vertinami. Valstybė ima kopti hierarchijos laiptais kitų valstybių atžvilgiu. Tad  jei piliečiai (dalininkai) sukuria kokybišką valstybę, tai ji kaip koks potvynis iškelia visų jos gyventojų gerovę. Ir priešingai – jei piliečiai atsisako būti piliečiais, tai tokia visuomenė moka didelį mokestį už savo pasyvumą.

 

Tad kaip mums tapti kokybiškais savo šalies piliečiais? Kaip pabaigti su ta raudančių, tačiau nepasijudančių rūpintojėlių mase? Pateiksiu jums pamoką, kurią dar šiandien ryte pateikiau savo 6 metų sūnui. Jis kartais pristinga asmeninių galių, todėl darželyje jo nuomonę vaikai nepakankamai gerbia. Pasakiau savo sūnui Augustui, kad jei jis nori, kad kiti vaikai jo klausytų, tai jis turi dėl savo nuomonės pasistengti. Pavyzdžiui, tuos, kurie šaiposi iš jo nuomonės, jis turi pastatyti į savo vietą. Jis gali paliepti tam vaikui užsičiaupti. Jis gali savo siūlymą kartoti ryžtingiau. Gali susitelkti į tą grupę vaikų, kurie jį palaiko, ir šią grupę ginti labiau nei save. Daug būdų įtvirtinti savo nuomonę, tačiau visi jie susiję su pastangomis.

 

Galiu jus tvirtai patikinti, kad po kelių mėnesių mano sūnus asmeninių galių stygiumi jau nebesiskųs. Tai jau ne pirmas kartas, kai jis įveikia savo trūkumus ir po to negali tuo atsidžiaugti. To paties palinkėčiau ir mūsų „piliečiams“ – kad jie iš tiesų tokiais taptų.

 

Kalbant suaugusiųjų kalba, jūsų pilietinės aspiracijos turi būti paremtos pastangomis ir ryžtu. Visur ir visada, ten, kur nesame pasirengę dėl savo nuomonės ir interesų pakovoti, to savo pasyvumo vėliau labai gailimės. Žinia, Lietuvoje didelė vertybė yra prisitaikymas. Nesakau, kad ji visuomet tik bloga. Tačiau prisitaikymui tikrai yra ribos. Ir jei kas tyčiojasi iš jūsų pilietinių teisių, tai prisitaikymas nėra gera byla.

 

Anksčiau darželyje mano Augustą vaikai nevengdavo mušti, nes jis neturėjo ryžto gintis. Dėl to jis tapo verksnys. Pamokiau jį atsiginti. Kai pradėjo tai daryti, vienas po kito vaikai nustojo prie jo priekabiauti. O dabar mes mokomės kaip jis galėtų tiems patiems vaikams vadovauti.

 

Tad mūsų visuomenė pavirto verksniais dėl to, kad per daug ir netinkamoje vietoje prisitaiko. O per daug jie prisitaiko dėl to, kad vengia pakovoti dėl savo vertybių. Tai pajutusi, valdžia ėmė vis labiau užsėsti savo „šeimininkams“ ant sprando.

 

Tačiau „piliečiui“ verta žinoti vieną dalyką. Prieš savo agresorių darželinukas ar mokinukas anksčiau ar vėliau PRIVALO sukilti, antraip patyčios vis intensyvės, ir tam nebus galo. Taip pat apilietiškas gyventojas yra pasmerktas sukilti prieš piktnaudžiaujančius valdininkus, nes jų piktnaudžiavimai, jei to nepadarysi, tik augs, įžūlės, ir tam nebus ribų.

 

Galiausiai viskas tokiu atveju baigųsi socialiniu sprogimu. Iki maksimumo įpykusi liaudis veršis į rūmus ir badys valdančiuosius šakėmis. Tam užkirsti kelią galima tik vienu būdu – išeinant iš sado-mazochistinių santykių sūkurio. Liaudis privalo priešintis valdžios uzurpavimui iš karto, o valdantieji turi girdėti liaudį ir eiti politinio konsensuso keliu. Pavyzdžiui, Kanada yra rami ir taiki šalis, nes valdantieji ten girdi žmones. Tuo tarpu JAV (o jau ypač Rusijoje) visi socialiniai pokyčiai vyksta tik revoliucijų pagalba. Rusija ypač garsi tuo, kad ten liaudis kenčia be galo be krašto, tačiau kai pratrūksta!..

 

Tad valdžiai rinktis. Geriausia vieta pradėti – valdininkų nebaudžiamumo panaikinimas. Tai, ką A.Kubilius primygtinai atsisako daryti. Tada tautai nebelieka išeities – nustoti leisti save uiti ir problemą turime spręsti atviros konfrontacijos keliu. Tai kova, kurios pilietis negali nepriimti. Kuo anksčiau – tuo geriau.