Ar gerai, kad leidžiamas gėjų paradas? Ar tinkama, kad politikai stengiasi apsaugoti šeimos vertybes, ką daryti su būreliu jaunuolių, kurie švenčiu metu vaikšto su fašistinėmis vėliavomis ir skanduoja „Lietuva lietuviams“.

 

Ar prisimenate, ką sovietiniuose laikraščiuose skaitydavome apie Vakarų Vokietiją? Retkarčiais išspausdindavo egzotiškas nuotraukas, kuriose matydavome kokį skiną su svastika ant apykaklės. Panašiai dabar atrodo ir murzininkai, keliantys savo fašistines vėliavas prie kiekvieno pilietinio sambūrio.

 

Tikriausiai jums ne paslaptis, kad pasisakau prieš homoseksualių vertybių sklaidą visuomenėje. Daug kas prieš. Tačiau visuomet pabrėžiau, kad būtina gerbti homoseksualių asmenų teises. Mano supratimu, pagrindinė priežastis, kodėl pasikeičia jaunuolių lytinė orientacija - homoseksualumas yra vienas žingsnis toliau, kai viską išbandai su moterimis. Vienas svetainės skaitytojas parašė drąsų prisipažinimą: anksčiau labai daug smaukydavau. Po kurio laiko atsirado potraukis vyrams. Nustojau smaukyti – potraukis išnyko“.

 

Mes kaip visuomenė visiškai toleruojame ikisantuokinį seksą, gana tolerantiškai žiūrime į šeimyninę neištikimybę. Homoseksualumas, mano nuomone- tai viso labo žingsnis ta pačia linkme. Tik, skirtingai nei santuokinės neištikimybės atveju, tokie asmenys dabar pradeda didžiuotis savo dvasine degradacija.

 

Tačiau visada tvirtai pasisakydavau prieš jų kaip žmonių menkinimą, įžeidinėjimą, diskriminavimą. Homoseksualizmas – tai ne socialinė, o dvasinė problema. O dvasiniame gyvenime neturi būti jokios prievartos. Dvasiniai dėsniai sako, kad kiekvienas pats turi rūpintis savo dvasios kokybe, o to nedarantieji sulauks skaudžios baigties. Todėl putoti prieš gėjus, pravardžiuoti juos ar trukdyti jiems leisti prasieiti miesto gatve, mano įsitikinimu, yra neleistina.

 

Tuo aš stoju į vieną eilę su kovojančiais su „homofobija“.  Šio termino negalima priimti, nes jame savaime užprogramuotas konfliktas. Homofobija pažodžiui reikštų žmonių baimę. Jei gėjai savo oponentus vadina žmonių nekentėjais, nereikia stebėtis, kad nemaža visuomenė dalis nusiteikia priešiškai. Vietoj to verčiau  vartokime terminą gėjafobija – tuomet visiems bus aišku, apie ką kalba.

 

Bet kokiu atveju, gėjų interesų gynėjai užsipuola visą stovyklą, tačiau neatsirenka, kad čia yra dvi grupės. Vieni skleidžia aklą neapykantą ir teigia, kad vos ne visos Lietuvos bėdos kyla iš gėjų. Jie mėgsta visuomenės bėdas pripaišyti mistiniam gėjų sąmokslui, kurio tikslas – neva sugriauti visuomenę tvirkinant šeimas ir vaikus.

 

Tačiau egzistuoja ir kita grupė. Tai žmonės, kurie savo, kad gėjų pakilimas yra signalas mums patiems. Mūsų seksualiniai įpročiai veda prie to, kad plinta homoseksualizmas, kurio ilgalaikis tikslas, jei tikėsime vakarų šalių patirtimi – gėjų įsigalėjimas viešojoje erdvėje ir savo valios primetimas daugumai.

 

Nedžiugina tas saldžios laisvės vaizdelis. Gyvendami prasilenkdami su dvasiniais dėsniais mes susiduriame su groteskiškai keista tikrove: turėdami milžiniškus gamybos pajėgumus nerimaujame, kad neturėsime ko pavalgyti. Mūsų krašte pilna gražių ir protingų moterų, tačiau jos priverstos ieškotis vyrų užsienyje. Žemės derlingiausios, o kaimiečiai prasigėrę. Turėdami tarptautines saugumo garantijas „pasistatėme“ tokią valstybę, kurioje nebaudžiamai vagia mūsų „lyderiai“. Mūsų religija byloja, kad meilė mums yra užvis svarbiausia vertybė, tačiau mūsų vaikai – agresyviausi ES, ką jau kalbėti apie visuotinį suaugusių susvetimėjimą.

 

Tai turint omenyje, aš tuos debatus dėl gėjų suprantu taip: „dorieji“ norėtų jėga sustabdyti vis agresyvėjantį homoseksualų veržimąsi. Jie mato, kad geruoju viskas čia nekvepia, kad po paradų seks santuokos, po to įsivaikinimai, po įsivaikinimų – reikalavimai, kad darželiuose ir mokyklose vaikai būtų auklėjami seksualinio nevaržomumo dvasia. Pavyzdžių daugiau nei pakankamai, jei „dorovės sergėtojai“ pralaimės, ko gero, panašiai viskas ir bus.

 

„Tolerantiškieji“ užmerkia akis prieš visuomenės moralinę degradaciją. Jie mums pasakoja, kad jei trukdysime gėjams, tai čia jokia tarptautinė įmonė neinvestuos, mus niekins vakarų politikai, jei ne visuomenės. „Tolerantiškieji“ moralinį nuosmukį nelinkę sureikšminti, jie siūlo susitelkti į ekonomikos vystymą ir seksualinio švietimo propagavimą. Taip tikisi, kad kaip nors moralė gal pati atsistatys. Jų lūkestis – ženkime tuo pačiu keliu dar toliau, ir tada ištrūksime iš klaidaus brūzgyno.

 

Iš vienos pusės kaltinimuose sąmokslais paskendę viktimistai, kurie nori keisti pasaulį, tačiau nenori pradėti nuo savęs. Iš kitos – mokslinio-technologinio progreso ideologijos įkaitai, kurie, susidūrę su tuo, kad jų religija rojaus nesukūrė, krypsta fundamentalizmo link. Panašiai, kaip savu laiku bažnyčia – kai įsitikino, kad jos dvasingumo variantas rojaus žemėje nesukūrė, ėmė kovoti su raganomis ir persikūnijusiais velniais.

 

Albertas Einšteinas yra pastebėjęs, kad problemų negali išspręsti tuo sąmonės lygmeniu, ties kuriuo jos atsirado. Todėl abejoju, kad moralės smukimą sustabdys ir gerovę užtikrins bet kuri iš šių pozicijų.

 

Mano siūlymą jau tikriausiai anksčiau girdėjote – mes privalome studijuoti dvasinę tikrovę. Jei jums nekelia alergijos žodis „judaizmas“, pasidomėkite, ką jis turi pasakyti apie išeitį iš šios situacijos. Mūsų religija – tai troškimu tuo patikėti pagrįsta „tiesa“. Iš tiesų mes juk neturime patvirtinimų, kad J.Kristus buvo D-vo sūnus. Jei tuo tikite, gal galėtumėte tai įrodyti? Pati bažnyčia negali – ji tik teigia, kad jei tuo tikėsi, tai Kristus tau visur ir visa kaip padės, ypač po mirties. Išties, musulmonai kalba labai panašiai. Tai kodėl mes tikime Kristumi, tačiau netikime Mahometu?

 

Mūsų įsitikinimai – tai mūsų aplinkos produktas. Kadangi gimėme krikščioniškoje visuomenėje, tai ir vadiname save įsitikinusiais krikščionimis. Jei būtume gimę islamo pasaulyje, grūmotume tai pačiai krikščionybei ir taip besielgdami save laikytume teisiausiais iš teisiausių.

 

Homoseksualumo tolerancija – taip pat religija. Kadangi vakarai sako, jog tai labai pažangu ir teisinga, tai daug „šviesuolių“ irgi taip kalba. Anksčiau tokių praktiškai nebuvo, o šiais laikais – pilna ant kiekvieno kampo. Ji, kaip ir kitos religijos, stumdosi alkūnėmis dėl vietos po saule.

 

Tai kurgi tiesa? Ar tokia apskritai yra? Matote, mes nesame labai su tiesa draugaujanti visuomenė. Jei būtume, seniai būtume pareikalavę įrodymų, kad Kristus buvo Mesijas.  Niekas tokių įrodymų neprašo, visiems viskas ir taip gerai. Jei būtume išties tiesos siekianti visuomenė, tai tokios mintys kaip šiame straipsnyje tikrai sulauktų dėmesio masinėje žiniasklaidoje. Deja, žurnalistai tokių minčių niekada nespausdina. Netgi nesibodi pareikšti – na, tokios mintys mūsų skaitytojams nepatiks... Arba štai kad ir toks pavyzdys: su vienos protestantų bažnyčios lydere susitariame, kad išsamiai pasigilinsime, ar krikščionybė teisinga, ar ne. Po kiek laiko ji pareiškia, kad turi daugybę darbų ir mokslų, tad šiai diskusijai, apgailestauja, neras laiko.

 

Kaip tai būdinga mūsų visuomenei! Skubu gyventi, neturiu kada domėtis, ar mano pamatiniai įsitikinimai ko nors verti. Gerai, jei ši ponia kaip loterijoje teisingai užtaikė ir laimėjo aukso puodą – jos vertybės ir įsitikinimai visiškai atitinka tikrovę. O kas, jei suklydo? Įsivaizduokime, kad tikrų tikriausiai žinome, kad D-vo nėra. Tuomet dauguma labai daug kur eina visai neteisinga linkme. Varžome save nereikalingais ribojimais, be reikalo norime būti geri, gerai apie save galvoti. Tokiu atveju tai visai nebūtina, nes jei D-vo nėra, tuomet nėra ir gėrio ar blogio. Jums kažkas primetė savo nuomonę, kurią bet kad galima pakeisti kita. Kam būtinai būti geru, jei būdamas blogu gali gerokai daugiau paimti iš gyvenimo?

 

Ir priešingai. Jei D-vas yra, o mes su tuo rimtai nesiskaitėme – tuomet mes jau iš tiesų patenkame į bėdą. Kiekvienas pas mus, kad apie D-vą žino pakankamai, kad jam po mirties viskas turėtų baigtis gerai. Tačiau ar tikrai? Kaip gali būti tuo tikras, jei per gyvenimą tais klausimais praktiškai nesidomėjai? Apskritai – jei D-vas yra, o tu jam neskiri pagrindinio dėmesio, tai savo gyvenimą praleidi iliuzijoje.

 

Bet kuriuo iš šių atveju, D-vo buvimo ar nebuvimo klausimas turėtų būti mums pats svarbiausias. Klaida į bet kurią pusę garantuoja, kad nugyvensime savo gyvenimą neteisingai. Tai kaip žinoti, kokia yra padėtis iš tiesų? O iš tiesų jūs ir aš puikiai žinome, kad tiesos šioje vietoje žmonės neieško. Kiekvienas gyvena su savo tiesa ir retai kada dėl jos diskutuoja. Ginčiai šia tema – retenybių retenybė. Visi labai užsiėmę, labai daug dirba, niekaip neturi tam laiko.

 

Taigi, visi kaip vienas greitai skuba per gyvenimą, tačiau beveik nė vienas neapsidairo, ar eina į reikiamą pusę. Jei krikščionybė nėra teisinga, o jūs, net ir neidamas į bažnyčią, persiimate aplinkinių įsitikinimais – esate negyvas zombis. Jūs tik atrodote tikras. Tačiau kadangi žmogus – tai jos mąstymas, kai neteisingas mąstymas praktiškai reiškia nebūtį. Tikite netiesa, ja vadovaujatės ir galbūt net toliau skleidžiate. Tačiau štai kas yra – absoliučios daugumos žmonių įsitikinimai grįsti ne faktais, ne tyrinėjimais, o troškimu. Jie tiesiog trokšta tuo ar anuo tikėti, nes taip tiki ir jų palaikymo grupė, taip jautiesi saugesnis ir t.t. ir pan. Todėl savarankiškai mąstantys drąsuoliai čia nepopuliarūs. Autentiškos tiesos ieškotojus krikščioniškoje visuomenėje liaudis tuoj pat kryžiuoja – ji nevirškina „išsišokėlių“.

 

Tokie lyderiai kaip V.Lansbergis už sąžiningą kalbėjimą savu laiku buvo visaip šlykščiausiai dergiamas. Laikas parodė, kad dėl Rusijos grėsmės ir kitais klausimais jis pasirodė teisus. Dar po kiek laiko ši liaudis jį paskelbs savo didvyriu ir pastatys jam paminklą - pamatysite! Retas kuris žino, kad gyvas būdamas M.K. Čiurlionis Lietuvoje buvo atstumtasis. O šiuo metu – muziejai mauzoliejai...

 

Taigi prieiname esminę mūsų civilizacijos savybę – visai patogiai jaučiamės kiekvienas gyvendami su „savo tiesa“. Jei mano tiesa dar mane ir maitina – tuomet jau apskritai jokių klausimų. Antraip kaip paaiškinsite, kodėl pedofilai, prieš lysdami prie vaikų, pirma neatsisako kunigo mantijų? Ir apskritai kiek žinote atvejų, kad kas nors kąstų ranką, kuri jį maitina?

 

Mūsų tiesos paieškos paprastai prasideda tik tada, kai patenkame į krizę. Ir tai dažniausiai tai viso labo tik nuskriaustojo verksmas ir kaltų ieškojimas. Darbo netekę darbuotojai kaltina kapitalizmą, bankrutavę darbdaviai – vyriausybę, vyriausybė – tarptautinę konjunktūrą ir t.t. ir pan. Niekas neprisipažįsta, kad krizės metu ką nors bent šiek tiek negerai darė. Vaikų darželis. Suaugę žmonės, o į situaciją reaguoja versmu, krenta ir raitosi iš pykčio, visiems iš eilės pro dantis košia: „tu negeras, tu negeras“. Nors kiek savikritikos? Vargiai.

 

Taigi matote - tiesa pas mus nepaklausi. Grįžkime prie mūsų stovyklų gėjų klausimu. Jos taip pat beda viena į kitą ir virkauja, kad anas negeras. „Dorovingieji“ nori grįžti prie tradicinių ištakų. Jie tiesiog nori įšaldyti senovinius įsitikinimus ir tikisi, kad tai galbūt išspręs problemas. Neišspręs. Krikščioniškieji įsitikinimai paplito feodalinėje visuomenėje. Jei nenorime grįžti į feodalizmą, negalime sau leisti, kad kunigas būtų ir ponas, kurio reikia visame kame klausyti ir jam nuolankiai ranką bučiuoti. Krikščionybė Lietuvoje jau pabuvojo daugiau nei pakankamai – nejau neužteko laiko parodyti, ką ji sugeba?

 

„Tolerantiškieji“ sako: nors ir įklimpome į balą,  grįžti negalima. Kalti ne gėjai, ne užsieniečiai – kalti siaurapročiai klierikalai. Jie teisingai pastebi, kad pasaulis pasikeitė, kad su feodaline ideologija globalios ekonomikos amžiuje gyventi negalime. Todėl jie nori atsikratyti visko, kas trukdo moksliniam – technologiniam progresui. Tačiau šie akis užmerkia prieš tai, kad kaip iš kiauro bako baigia ištekėti dvasingumas, padorumas ir vertybės. Be šių nematomų „dalykėlių“ kapitalizmas taip pat neveikia. Jie tai kaip ir supranta, tačiau tikisi „kaip nors“ su tuo išsiaiškinti ateityje, kai galbūt, jei leis jų mokslinis dievas, pagerės ekonomika ar apmažės tamsuolių klerikalų įtakos.

 

Taip šios dvi stovyklos ir kariauja. Nei vienos iš jų pergalė visuomenei gerovės, žinoma, neatneš. Tai ką gi daryti?

 

Kaip sakė A.Einšteinas, jei nori įveikti dabartines problemas, turi pakelti savo sąmonę į aukštesnį lygį. Reikalingos papildomos kompetencijos, kurios padėtų ir išlaikyti pagarbą žmogui, ir atstatyti vis labiau smunkančią visuomenės moralę. O kad tai padarytume, mums reikalingos dvasingumo studijos. Turime į dvasingumą pažiūrėti ne kaip į trokštamą tikėti programą, o pradėti ieškoti, kas iš tiesų teisinga, o kas ne.

 

Dvasingumas turi tapti mokslu. Visa, kas prieštarauja tiesai, turi būti atmetama. Turime pasiryžti, kad laikysimės tiesos, kad ir kokia nemaloni ji bebūtų. Turime suprasti, kad flirtavimas su netiesa – tai kaip žaidimas smėlio dėžėje. Vaikui smagu pasiimti pagaliuką, iškelti į virš galvos ir sukioti ratus įsivaizduojant, kad tai greitas naikintuvas. Jis patirs daug emocijų, jei įsijaus į žaidimą ir pagyvens šia iliuzija.

 

Tačiau kas bus, jei jis niekada šios iliuzijos taip ir neatsisakys? Jei diena iš dienos, metai iš metų vis ims pagaliuką į rankas ir vaizduosis, kad skraido lėktuvu. Įsivaizduokime, vaikas jau užaugo, jam reikėtų į universitetą, tačiau jis vis „sklando“. Štai taip aš matau visuomenę, kuri atsisako kelti savo sąmonės lygį, ieškoti tiesos, o vadovaujasi iliuzija, kuri iš pradžių visai šauniai „skambėjo“.

 

Todėl nieko nebus iš mėginimų atstatyti krikščionišką moralę. Patys kunigai nerodo jokio noro padiskutuoti, teisingas tas Naujojo testamento mokymas ar ne. „Nemėgstantys bažnyčios“ puola į naują iliuziją – kad viską, ko reikia, apie dvasingumą jie jau žino, tad dabar jau užsiiminėja darbais, o su siela viskas jiems tikriausiai tvarkoj. Tačiau šis jų sprendimas nėra gerai pasvertas. Jiems tiesiog kilo alergija Bažnyčiai, tad visa jų „išmintis“ – tai aklas protestas.

 

Tad koks gi trečiasis kelias? Trečiasis kelias yra baigti save apgaudinėti, kad vienos tiesos nėra, kaip tai siūlo „tolerantiškieji. Paimkite ir iškelkite savo pirštą. Ką matote? Yra pirštas ar nėra? Jūs atsakysite, kad yra. O aš imsiu ir paprieštarausiu, kad nėra. Tai ką, pirštas dėl to dingo? Juk jei vienos tiesos nėra, tai aš esu vienodai teisus, kaip ir jūs. Mūsų protas paprasčiausiai atsisako veikti tokioje terpėje, kurioje „vienos tiesos nėra“. Štai kodėl „tolerantiškieji“ pradeda tolerantiškais lozungais, o baigia oponentų persekiojimais.

 

Vienintelė išeitis – tai atsidavimas tiesai. Kur ji benuvestų, turime atsiduoti jos teismui. Juk pagalvokite - jei pasodinsite matematikos uždavinį spręsti du neišmanėlius, jie dėl to daugiau tiesos neprigamins. Kas bus, jei 0,5 padauginsite iš 0,5? Neišmanymas gimdo tik neišmanymą. Tiesą gali galinti tik kompetencija, ar bent jau tiesos ieškojimas. O jei abu uždavinio sprendikai net nenori ieškoti teisingo sprendimo, tai nuo jų "triūso" bus tik klaidžiau.

 

Ir pradžia, kad pirminiai klaidžiojimai jums pernelyg neužtruktų, galėtų būti judaizmas. Jei žydai teisūs, tada krikščionybė yra erezija. Daug kas tuomet stoja į savo vietas. Tuomet iškart tampa aišku, kodėl jie amžinai pirmauja, ir kodėl krikščioniškajame pasaulyje tiek daug įtampos dvasiniame gyvenime. Tai taip pat paaiškina, kodėl taip karščiuojamės kai kalba pasisuka apie žydus. Nes jei jie teisūs, tuomet esame ne kas kita, o sukilėliai prie D-vą.

 

Praktika rodo, kad jog žydai galėtų būti mums galimas pavyzdys. Nesikarščiuokite, elkitės kaip teisėjas – jūsų darbas šaltakraujiškai apsvarstyti visus argumentus ir atrinkti nuomones nuo faktų. Tada visus faktus sudėti į vieną vietą ir sudėlioti iš jų tikrovės dėlionę. Tai vienintelis būdas priartėti prie tiesos. Šiuo metu mūsų situacija tokia, kad rimtų alternatyvų tiesiog neturime.

 

O konkrečiai pradėti siūlyčiau nuo rabino Zev Leff‘o paskaitos All One Needs to Know to Be Happy (angl. 13.9MB).