Kas išverčia režimą iš vežimo?

2012 liepos 9d.

 

Yra tokia patarlė: mažas kupstas didelį vežimą verčia. Pažvelkime, koks kupstas paprastai išverčia diktatoriaus vežimą.

 

Lietuvos persekiojimų sovietmečiu istorija rodo į du aiškiai išsiskiriančius etapus. Pirmasis – brutalaus atviro teroro laikotarpis. Jis mūsų šalyje buvo gana trumpas, nuo 1944 vasaros iki maždaug 1947 metų. Tuo metu okupantai veikė vien jėga nesidairydami, kokios šalutinės to siautėjimo pasekmės. O pasekmės buvo tokios, kokias matome ir šiandieniniame Afganistane – jei tik NATO kareiviai nors kiek brutaliau pamėgina malšinti talibus, vietoj vieno žuvusio į jo vietą stoja penki. Tas pat vyko ir pokario Lietuvoje. Todėl ilgą laiką sovietams niekaip nesisekė užgniaužti partizanų.

 

Patyrę, kad jėga ne visuomet gera byla, sovietai ėmėsi gudrumo taktikos. Daug dėmesio ėmė skirti agentūriniam darbui – į partizanų gretas pradėjo infiltruoti savo šnipus, ne visus beatodairiškai represavo. Ši taktika okupantams gana greitai pasiteisino. Per nepilnus metus (1947 – 1948) jie pasiekė persilaužimą ir sugebėjo susidoroti su svarbiausiais partizanų vadais bei grupuotėmis.

 

Ši okupantų pergalė padėjo pamatus būsimai represavimo filosofijai. Reikia veikti ne tiek jėga, kiek gudrumu. Prasidėjo naujas represavimo etapas, kurį charakterizuoja KGB vardas.  Šiuo etapu okupantas siekė apmauti pavergtuosius jais gudriai manipuliuodamas. Žinoma, jėga kaip argumentas okupanto arsenale išliko, tačiau dabar ji dažniau buvo pasitelkiama ne kaip pirmojo poveikio priemonė, o kaip  svertas tikslams pasiekti (pvz., grasinama susidoroti).

 

Taigi sovietai dabar mokėsi viską kontroliuoti manipuliuodami. Kaip jiems sekėsi pamatysime peržvelgę Bažnyčios represavimo istoriją. Sovietai dar per karą įsitikino, kad religija yra gerokai rimtesnė jėga nei jie iš pradžių manė. Niūriausiomis sovietams karo dienomis komunistai buvo priversti atsisakyti stalininių stabų ir į fronto linijas (prie Riazanės, Maskvos) pradėjo kviestis popus. Vietoj didžiojo Stalino vėl pradėjo garbinti D-vą ir Motiną Rusią. Komunistai akivaizdžiai įsitikino, kad ekstremaliomis sąlygomis religija turi žymiai stipresnį visuomenės sutelkimo potencialą nei jų ateistiniai stabai.

 

Po karo sovietų vadovė nusprendė, kad tokio potencialo jie nemėgins visiškai sunaikinti (neberaus religijos su šaknimis), tačiau panaudos jį savo tikslams. Kaip matote, jie iš esmės nutarė imtis manipuliacinės taktikos, kurią jau aptarėme. Tada pradėjo imtis įvairios suvaržymų politikos, kuria buvo siekiama paversti Bažnyčią (tiek Lietuvoje, tiek visoje Sovietų Sąjungoje) sovietų valdžios įrankiu – pradėjo reikalauti kunigus registruotis (galėjo jų tam tikroje vietoje ir neregistruoti), kišosi į hierarchų rinkimus, neįtikusius kunigus trėmė iš pradžių į lagerius, vėliau į kitas Lietuvos vietoves. Visaip smukdė kunigų parengimo lygį Kauno kunigų seminarijoje (kitas uždarė). Kunigams ribojo bendravimą su pasauliečiais ne pamaldų metu, leido antireliginę literatūrą, kastravo krikščionybę iš istorijos ir kultūros, t.t.

 

Tačiau nuosaikiai represuojama Bažnyčia atrado priešnuodžių. Katalikybė – represuota pakankamai, kad aršiai nuteiktų kunigus prieš santvarką, tačiau nepakankamai, kad atimtų jiems bet kokį norą ir galimybes priešintis - tapo neblėstančios rezistencijos židiniu. Kunigai ir vienuoliai pradėjo spausdinti pogrindinius leidinius, iš kurių garsiausias buvo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (pradėta leisti 1972, redaktorius dabartinis Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius). Kadangi tuo metu pasaulyje vyravo žmogaus teisų tema, „Kronika“ daugiausia rašė apie tikinčiųjų teisių suvaržymus Sovietų Sąjungoje. Ypač ši taktika tapo skaudi sovietams po to, kai 1975 metais jie pasirašė Helsinkio visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Žmogaus teisių gynėjai badė pirštais į sistemingus žmonių teisų pažeidinėjimus, o tai, nei daug ne mažai, reiškė, kad Sovietų Sąjunga nevykdo ne tik moralinių, bet ir teisinių tarptautinių įsipareigojimų.

 

Nors „Kronika“ ir kiti leidiniai nebuvo leidžiami dideliu tiražu, jų poveikis vis dėlto buvo didžiulis. Mat disidentai šiuos leidinius pergabendavo į Vakarus,o iš ten jie buvo transliuojami į Lietuvą per „Vatikano radiją“, „Amerikos balsą“ ar „Laisvąją Europą“. Tai dar sovietams gal būtų ir nieko, tačiau kas dar svarbiau – per tai pradėjo byrėti jų propaganda tiek Vakaruose, tiek trečiajame pasaulyje. Tokia lietuvių ir kitų sovietinių disidentų veikla ėmė griauti sovietinio režimo patrauklumą ir pasitikėjimą savimi visame pasaulyje.

 

Režimas dar pamėgino gelbėtis surengdamas inscenizuotas disidentų žmogžudystes (pvz. keistomis aplinkybėmis autoavarijose žuvo žmogaus teisių gynėjai Bronius Laurinavičius (1983) ir Juozas Zdebskis (1986). Tačiau tuo metu disidentų komunikacijos linijos su Vakarais jau buvo gerai sustyguotos, režimas disidentams kaip reikalas įsipykęs, todėl savo represijomis komunistai pasiekė priešingo rezultato – kilo tarptautinis skandalas, dar labiau smuko režimo autoritetas. O visai praradus autoritetą iki valdžios praradimo – tik vienas žingsnis.

 

Tad apibendrinsime, ko mus moko rezistencijos istorija. Jei represavimas ypač nuožmus, jis duoda rezultatą, priešingą pageidaujamam. Vietoj vieno nušauto miškuose atsiduria penki, ir tam nėra galo. Sovietai atsisakė savo pirminės taktikos ir ėmėsi manipuliacinių kontrolės metodų. Tai paliko erdvės rezistencijai. Per ilgesnį laiką disidentai išmoko dirbti savo darbą ir išvertė iš ratų režimo vežimą. Peršasi išvada, kad režimo kupstu tampa nedidelė rezistentų grupė – tie, kuriuos jie represuoja šiandien, rytoj tampa jų kaip valdžiūnų skerdikais.  

 

Ir pabaigai. Mano kaip disidento veikla prasidėjo gana atsitiktinai. Vienas kaimynas, dirbantis savivaldybėje,  kartą pagėręs man papasakojo, kad valdžia mane įtraukė į kokį tai slaptą jai nepriimtinų asmenų sąrašą. Todėl mano straipsnių nespausdins žiniasklaida (įskaitant ir privačią), įmonė negaus valdiškų užsakymų, t.t. Tai buvo dar 2006 metais, kai politika absoliučiai nesidomėjau ir nieko apie valdžiažmogius nenorėjau žinoti. Tuo metu tik užsiiminėjau sėkmingos asmenybės idėjomis, mokiau kaip pozityvus mąstymas padeda asmeniui pasiekti savo tikslų, aiškinau, kad viskas mūsų pačių rankose. Todėl tokia kaimyno žinia man buvo visiškai netikėta ir nesuprantama.

 

Praėjo pora metų, ir pradėjau propaguoti, kad prie esamų valdžiažmogių jokia gerovė mums nesišviečia, kad žmogus turi būti susipykęs su protu, jei jiems nesipriešina. Ėmiau propaguoti judėjišką nuostatą, kad svarbiausia gyvenime yra tiesa. Po metų kitų miestų aikštėse pradėjo rastis užrašai „Tiesos“. Dabar konsultuoju platų spektrą visuomenininkų, siekiu, kad jų veikla būtų kuo veiksmingesnė. Šiandien valdžiažmogiai tik tuo ir užsiėmę, kad kaip nors įtikintų visuomenę neparemti visuomeninių jėgų ir palikti juos prie valdžios. Tos jų pastangos duoda priešingą rezultatą, tačiau apie tai išsiplėsime rytojaus žinutėje.