Prieš kelerius metus mus ėmė pratinti smerkti vadinamuosius kelių erelius. Viešųjų ryšių specialistai sukurpė vaizdingą frazę – „Karas keliuose“. Anot naujosios versijos, tie asmenys, lekiantys keliais viršydami nustatytą greitį, skelbia jums karą. Ir kaip to „įrodymą“ pateikia keletą reklaminių klipukų, skirtų jums pašiurpinti tokių nenaudėlių sukeltomis avarijomis. Ši kampanija atkakliai tvirtina: pomėgis lėkti „su vėjeliu“ yra bjaurus, nekultūringas, didžiai antisocialus ir netgi mirtinas malonumas.

 

Policijos ir viešųjų ryšių technologų laimei, kampanija „Karas keliuose“ sutapo su ekonomikos krize. Degalai, ne be A. Kubiliaus pagalbos, pabrango iki neregėtų aukštumų. Keliai ištuštėjo. Dalis smarkesnių tautiečių išvis nebevažinėja Lietuvos keliais – jie važinėja jais užsienyje. Smarkiai išaugusios policijos baudos, žinoma, taip pat ne vieną išgąsdino. Taigi, kampanijos sumanytojai džiaugiasi nugalėję: anot Policijos departamento, 1991 m. keliuose žuvo 316 asmenų, o 2011 m. – tik 92. Žuvusiųjų sumažėjo 60 procentų, išgelbėta daugybė gyvybių, visuomenė paprotinta – žodžiu, tai didelė valstybės veikėjų pergalė.

 

O dabar prie reikalo. 2008 metais Lietuvoje dėl pergėrimo žuvo 1 500 žmonių. Ši statistika neapima tų, kurie per alkoholį susigadino sveikatą ir mirė. Čia suskaičiuoti tik tiesiogiai alkoholiu apsinuodiję asmenys. Tie, kurie mirtinai neapsinuodijo, tačiau per alkoholį prarado gyvenimą bei sveikatą ir mirė nuo kitų priežasčių, į šiuos statistikos duomenis neįtraukti. Ar verta minėti, kad apsinuodijimai – tai tik ledkalnio viršūnė? Juk iš pradžių dėl velnio lašų alkoholikai prarandą sveikatą, o tada miršta nuo kokios nors kitos ligos – kepenų cirozės, širdies ar kraujagyslių ligų ir t. t. Tad, manau, galima šį aukų skaičių drąsiai dauginti iš keturių – konservatyviai vertinant, alkoholis kasmet pribaigia bent 6 000 asmenų, o tai sudaro ne mažiau kaip 15 proc. visų mirčių. Ką ir sakyti: kone kiekvienas Lietuvoje turime artimų ar kiek tolimesnių giminaičių, kurių sveikatą ir gyvenimą pražudė alkoholis.

 

Ką ir sakyti: kone kiekvienas Lietuvoje turime artimų ar kiek tolimesnių giminaičių, kuriuos pasiglemžė alkoholis. Liūdime, kad kone kiekviena šeima mūsų šalyje nukentėjo nuo trėmimų į Sibirą. Štai skaitome laikraštyje 15 min: 1940-1941 metais ir 1944-1953 metais sovietinių okupantų vykdytų trėmimų metu į Sibirą ir kitas atšiaurias Sovietų Sąjungos vietas iš Lietuvos buvo ištremta mažiausiai 29923 šeimų, nemažai žmonių mirė nuo nežmoniškų gyvenimo sąlygų“.

 

Tačiau alkoholis per metus pasiglemžia bent 6000 gyvybių. Tad alkoholis mūsų tautą naikina ne ką lėčiau nei tremtis. Trėmimai jau seniai baigėsi, tačiau alkoholis ir toliau daro savo juodą darbą.

 

Aišku, mus taip pat liūdina ir alkoholio sukeltos mirtys... Sustabdykime įprastinę plokštelę. Ar tikrai? Ar tikrai mus liūdina alkoholio sukeltos mirtys? Aišku, džiūgaujame, kad per kelerius metus išgelbėta keliasdešimt žmonių keliuose. Tačiau girtavimo liūnas tuo metu nugramzdino keliolika tūkstančių žmonių gyvybių – ir ką? Nesigirdi jokių kalbų apie skelbiamą karą alkoholiui. Priešingai – mūsų seimūnai neriasi iš kailio, kad ir toliau gyvuotų alkoholio reklama. Aiškinama, kad be alkomokesčių neužkaišysime vargano biudžeto skylių, kad neįmanoma išvengti alkoholio reklamos ir t. t. Tad mūsų veiksmai iš tiesų rodo, kad dėl alkomirčių pernelyg neišgyvename. Jei išgyventume, tai neleistume korumpuotiems seimūnams taip ramiai priiminėti įstatymų pataisas, smarkiai didinančias šių mirčių skaičių.

 

Viešųjų ryšių specialistai mus įtikino, kad tos nelemtos keliasdešimt avarijų keliuose – grėsminga problema Lietuvai. Tačiau šiuo metu jie verčiasi per galvas, kad tik įtikintų jus, jog turėtumėte saikingai išgerti alkoholio. Juk mūsų spaudoje gausu reklamų, peršančių mintį, kad šiek tiek išgerti – malonu, elegantiška, tauru ir kultūringa. Vadinasi, pomėgis lakstyti su vėjeliu bjaurus, o mosikuoti taure – pagirtinas. Kodėl tuomet neturėtumėme siekti „socialiai ir kultūringai viršyti greičio“?

 

Tačiau jei manote, kad tai didžiausia su alkoholiu susijusi problema, tai skaitykite toliau. Didžiausias vaikų alkoholinimas vyksta būtent šeimose. Jei svaigaus greičio mėgėjų tramdymą pavadinome karu keliuose, tai tuomet čia jau vyksta tikras karas namuose. Šiame kare tėvai kariauja su vaikais. Svaigulio mėgėjai į didžiausią pavojų stato visus, netgi savo ir savo artimųjų vaikus.

 

Šventė. Tėtis ir mama namuose. Vaikai pagaliau sulaukia, kad susirinktų giminės, draugai, artimieji. Visi gražiai apsirengę ir kalbasi daug maloniau nei įprastai. Pakili nuotaika. Vaikai, laikydami sulčių stiklines, stebi, kaip suaugusieji „mėgaujasi“ spiritiniais gėrimais. Mažieji išmoksta dvi pamokas: 1) alkoholis yra būtina didelių žmonių linksmybių dalis ir 2) alkoholis yra tik didelių žmonių privilegija.

 

Vaikas neišvengiamai daro išvadą, kad alkoholis padarys tave didesnį ir populiaresnį. Ir spėkite, kas vaikui įperša šias idėjas? Ogi ne kas kitas kaip brangiausieji tėveliai. Jie savo pavyzdžiu rodo, kad pakylėtais gyvenimo momentais didelis rimtas žmogus susisaisto su artimaisiais alkoholiu. Toks ritualas. Kai nori prisiekti amžinąją draugystę, indėnai įsipjauna ir prideda kraujuojančias žaizdas vieną prie kitos. O baltieji griebiasi taurelės ir geria „bruderšaftą“.

 

Taigi vaikas auga ir kenčia atribotas nuo didelių žmonių ritualo. Alkoholio vartojimas – tarsi „įšventinimas“ į didelių ir autoritetą turinčių žmonių pasaulį. Jei tėvai duotų man išgerti, mąsto vaikas, tai pripažintų mane kaip didelį ir svarbų. Bet kadangi vaikas per šventes geria sultis, tai jis jaučiasi pažemintas – jam atsakyta stebuklingo eliksyro, paverčiančio žmogų dideliu ir pripažintu.

 

Kaip matote, vaikui pirmasis raginimas gerti ir prasigerti ateina ne iš kur kitur, o iš pačių tėvų. Išvada šokiruojanti, tačiau akivaizdi. Turbūt verta pasiaiškinti, kodėl toks akivaizdus dalykas praslydo pro mūsų akis? Kodėl tėvai, vaikams matant, leidžia sau svaigintis? Kodėl niekas jų nesupeikia, neprikiša neatsakingo elgesio? Kodėl mums negėda šitaip elgtis? Tokių priežasčių yra keletas, tačiau paimsime svarbiausią ir visuomenei beveik nežinomą.

 

Gustavas le Bonas knygoje „Minios psichologija“ rašo, kad visuomenė vadovaujasi įsitvirtinusiais įsitikinimais – nesvarbu, ar jie teisingi, ar ne. Savaime aišku, retas kuris įsitikinimas yra labiau paplitęs nei tas, kad šventė be svaigaus gėrimo – ne šventė. O jei prieštarauji visuotinai paplitusiam įsitikinimui, atskleidžia G. le Bonas, tai nieko neįtikinsi ir tik pasmerksi save vienatvei. Štai tėveliai ir turi rinktis – arba vadovaujiesi visuotinai paplitusiu įpročiu, arba giminės ir draugai tavęs nesupras ir tave atstums.

 

Žmogui atrodo, kad nieko nėra baisiau, kaip būti atstumtam. Todėl tėtis ir mama nesusimąstydami kilnos taurelę ir rizikuos savo vaikų likimais. Žinoma, jie visiškai nemano, kad vaikus stumia į pavojų. Tiek mintis likti atstumtam savo artimųjų, tiek perspektyva sužlugdyti savo vaiką yra gana baisios, todėl žmogus dažnai pasirenka šios dilemos apskritai nesvarstyti. Todėl tėtis ir mama tiesiog linksminasi ir nekvaršina sau dėl to galvos.

 

Taip vyksta žūtbūtinis karas namuose, kur svaigulio mėgėjai į mirtiną pavojų nesirinkdami stato visus, netgi mylimiausius vaikus.

 

Tuo būtų galima straipsnį ir baigti, jei neužduotume sau vieno papildomo klausimo: kodėl sparčiai jaunėja išgėrinėtojo amžius? Kai 9-ajame dešimtmetyje dar buvau paauglys, pamenu, kad su bendraamžiais pradėdavome gerti būdami 17–18 metų. Dabar pagal statistikos duomenis pradedama išgėrinėti sulaukus 13–15 metų.

 

Įsijauskime į nelaimingo atriboto dešimtmečio padėtį. Jis laukia nesulaukia, kada užaugs ir suaugusieji nustos globėjiškai glostyti jam galvytę bei pradės įsiklausyti į jo nuomonę. Kol vaikelis laukia nesulaukia, kartkartėmis jis vis užmeta akį į „Utenos alaus“ reklamą, kurioje žavūs jauni žmonės atplaukia kateriu į prieplauką, traukia iš vandens lyg lobių skrynią žvilgančią alaus dėžę ir prasideda linksmybės.

 

Net pati reklama patvirtina, kad vaikas visiškai teisingai įsivaizdavo – kai būsiu didelis, būsiu „įšventintas“ ir priimtas į gražių ir šaunių žmonių būrį. Mėgausiuosi tuo, kad, atsikratęs vaikystės pančių, gyvensiu ir linksminsiuosi kaip šie nuostabūs jaunuoliai. Bus daug smagiau, nei gana nuobodūs giminių pasilingavimai ir pasidainavimai namuose.

 

Arba „Švyturio“ reklama. Dar nuo kovų su CSKA laikų žinome, kad patriotizmas išreiškiamas ne kaip nors kitaip, o šūkaujant per krepšinio varžybas. Visi vaikai nori tapti garsiais krepšininkais. Tačiau tikrovė yra ta, kad tokie taps tik vienetai. Kitiems siūloma antra geriausia išeitis – pulti į sirgalių tribūną, prisisiurbti alaus ir baubti už pergales. Taip jaunuolio vaikystės svajonė bus nukreipta į įprotį gerti „Švyturį“.

 

Palyginti su kitomis reklamomis, „Tauro“ reklama atrodo gana primityviai. Ji tiesiog tvirtina, kad „Tauro“ alus – tai tikrų vyrų alus. Tikri neišmanėliai! Tačiau vis tiek mesteli sugestiją – jei nori būti tikras vyras, turi nuolatos siurbčioti mūsų alų. Kam, nejau tikriems vyrams reikalingas toks patarimas? Ar tik tokiems, kurie norėtų būti tikrais vyrais, tik jiems dar nepavyksta?

 

Taigi, galima daryti išvadą, kad alaus reklama yra kuriama vaikams. Kartais ir suaugusieji užkimba ant jos kabliuko. Minios psichologija tvirtina: „Kad tavo žinutė pasiektų minią, turi taikyti į žemiausią jos denominantą.“