Mes gyvename tokiais laikais, kai yra garbinamas pragmatizmas. Visa, kas pakelia mūsų gerovę, mums atrodo vertinga. O visa, kas tokių rezultatų neduoda, atrodo antraeiliška, o neretai ir visai nereikalinga.

 

Jokiu būdu negalėčiau pasakyti, kad esu prieš pragmatizmą. Jei vadovaujiesi įsitikinimais, kurie tau tik kenkia, k am taip save kankinti? Tačiau retkarčiais mūsų pragmatizmas, kaip sako liaudies patarlė, „išeina iš krašto“. Mūsų Per perdėtą susirūpinimą rezultatais mes ir negauname gerų rezultatų. Ir nėra kitos tokios srities, kur tai būtų teisinga labiau, nei teologijoje.

 

Teologija – tai raktas į visuomenės, netgi išdrįsčiau pasakyti, į pasaulio valdymą. Dar senų seniausiai žmonės pastebėjo, kad žmonėms reikalingos vertybės, tikėjimas į kai ką švento ir tauraus. Tai yra įsriegta pačioje mūsų esmėje: žmogus negali net piršto pakrutinti, jei jis sau to neišsiaiškina, kad tas veiksmas jam yra kažkuo geras ir naudingas. Šiuolaikiniai psichologai iškart pastebėjo, kad žmogų valdo vienokios ar kitokios vertybės. S.Froidas jau savo pirmame veikale „Totemas ir tabu“ skiria du svarbiausius žmogaus elgesio determinantus: tai, kas skatina veikti (totemas) ir tai, kas nuo veiksmo atgraso (tabu). O jo įpėdinis K.G. Jungas pastebėjo, kad panašūs totemai ir tabu valdo net ištisą kolektyvinę sąmonę, t.y. tautas ir civilizacijas.

 

Jei išmanote teologiją, galite galingai paveikti žmonių sąmonę. Galite pajudinti šiuos totemus ir tabu. Dėl to keičiasi giluminis žmonių elgesys. Kartais žmonės turėdavo daugiau galimybių pasirinkti tai, kas jiems brangu, o kartais jiems tai primesdavo totalitarinės religijos ar pasaulietiniai režimai.

 

Gera ar prasta teologija gali paskandinti ar prikelti ištisas civilizacijas. Dėsningumas čia yra toks: kai viena ar kita civilizacija įgyja teologinį pranašumą, tai su laiku išvirsta į kultūrinį, technologinį, galiausiai karinį pranašumą. Ir priešingai – nykstant teologiniam pranašumui nyksta ir pati civilizacija.

 

Štai Romos imperija buvo tokia efektyvi ne dėl to, kad užkariautoms tautoms turėjo galių primesti savo valią jėga. Romėnų paprasčiausiai buvo per mažai, kad kontroliuotų tokius milžiniškus plotus vien jėga. Tačiau jie sugebėjo sėkmingai įtikinti užkariautas tautas pasistatyti kiekvienuose namuose po altorių ir garbinti Romos imperatorių kaip dievybę. Visiems susitelkus į tolimą imperatorių, nublankdavo vietiniai vaidai. Suprantama, visuotinis tikėjimas į imperatorių-dievybę sustiprindavo centrinės valdžios autoritetą tiek, kad visi pripažintų ir norėtų vadovautis jo dekretais. Taip šis „dievas“ atnešdavo į jį garbinusius namus trokštamą taiką ir klestėjimą.

 

Iš čia matome, kad pagoniškas žmogaus–dievo supratimas buvo ne toks jau absurdiškas. Pavertę valdovą dievybe valstybės veikėjai sugebėdavo sutramdyti savo šalies gyventojus ir juos pajungti bendriems tikslams. Apakinti tokio tikėjimo pavaldiniai pamesdavo savo interesus ir uoliai klaupdavosi prieš „dievą“ žmogaus pavidalu. Tačiau dar labiau nustebsite, kad žmogaus-dievo samprata ne tik kad nėra visai nunykusi – mūsų laikais ji atgimsta! Iš pradžių F.Nyčė iškėlė antžmogio idėją – tai asmuo, kuriam visuomenė suteikia mistinių galių, o šis tikėjimas iš tiesų pavirsta realiomis papildomomis galiomis. Tokiais „antžmogiais“ tapo Napoleonas, Stalinas, Hitleris ir Čerčilis. Masinė propaganda vėlgi privertė žmones pamiršti savo gyvenimus ir entuziastingai eiti net į pražūtį vedamiems savo lyderio.

 

Tačiau net ir mūsų visuomenėje yra antžmogių. Jais tampa, pavyzdžiui, Lietuvos rinktinės krepšininkai ar kokie nors topmodeliai. Tai mūsų totemai, kuriems mes atiduodame dalį savo galių, kad šie mums ryškiai šviestų ir kad taip turėtumėme sau spindintį altorių. O kadangi „dievybės“ neretai padeda įmonėms parduoti, tai, galima sakyti, jos padeda šiuolaikinei valstybei funkcionuoti.

 

Kai Romoje įsitvirtino Kristaus kultas, jis išstūmė imperatoriaus kultą. Žmogų-dievą pakeitė dievų dievo sūnus, prieš kurį nublankdavo visi kiti gamtiniai ir antgamtiniai dievukai. Tai turėjo toli siekiančių pasekmių. Pasaulietinė valdžia visuomenei tapo nebe tokia svarbi, aktualesnė tapo dvasininkų valdžia. Romos imperija iškart pradėjo braškėti, nes prieš imperatoriaus vietininką taip nebesiklaupė. Dvasininkai parazitavo: pasaulietine valdžia naudojosi, bet ja nesirūpino.  

 

Po to, kai subyrėjo Romos imperija, į šiaurę nuo Italijos susiformavo didžiulė Frankų imperija, kurios krikščionybė dar nebuvo apėmusi. Frankai, kaip ir dera pagonims, meldėsi savo imperatoriui ir garbino ją kaip dievybę. Tad ji išlaikė stiprią pasaulietinę valdžią, kurios neteko patekę į krikščionybės orbitą regionai.

 

Įdomu, kaip tuomet suiręs ir nuskurdęs popiežiaus miestas-valstybė sugebėjo primesti savo tikėjimą stipriai imperijai? Čia mes vėl įsitikiname neįtikėtina teologijos galia. 8 amžiaus viduryje frankai atsidūrė istorijos kryžkelėje. Imperatoriaus dvare laikinai įsiviešpatavo dvariškiai, kurie perėmė valdžią į savo rankas. Tačiau nominalusis imperatorius juk dievybė, jis yra garbingiausių protėvių palikuonis (pagonys, kaip žinome, garbina ne tik savo valdovus, bet ir turi protėvių kultą, kuris taip pat padeda valdyti visuomenę). Tad dvariškių lyderis, Pepinas, 751 metais rašo laišką popiežiui, klausdamas, ar nominalus valdovas, jei nevykdo savo pareigų, vis dar yra valdovas. Popiežius atsako tai, ką Pepinas taip troško girdėti: jei valdovas nevadovauja, tai jis nėra valdovas. Taip pats Pepinas tampa krikščionimi ir pasiskelbia, kad jo karališkas legitimumas kyla nuo Kristaus. Aišku, tai tik įteisino status quo, tačiau leido sustiprinti valdantiesiems savo statusą ir savo galią pavaldiniams.

 

Teologija sukuria ir griauna šio pasaulio galybes. Štai Paul Johnson knygoje „Krikščionybės istorija“ sugeba paaiškinti, kodėl taip iškilo Anglija. Juk jos galia visiškai neproporcinga jos plotui (tik apie 3 kartus didesnė už šiuolaikinę Lietuvą) ir gyventojų skaičiui. Pasirodo, Anglija viena pirmųjų priėmė krikščionybę, tik ten, skirtingai nei Romoje ar Frankų imperijoje, dvasininkai nesugebėjo daryti didelės įtakos karaliui. Tačiau vienuolynai Anglijoje tapo tikrais švietimo centrais visai Vakarų Europai. Anglijos vienuolynai išugdydavo geriausius teologus ir misijonierius, kurie sėkmingai sklisdavo tikėjimą Frankų imperijos šiaurėje. Taigi, Anglijos civilizacinį pranašumą įtvirtino teologinis pranašumas.

 

Tą patį atkartojo ir Lietuvos žydai. 17 amžiaus viduryje jie apsisprendė pradėti rengti geriausius rabius ir eksportuoti juos į Vakarų Europos ješyvas. Po šimtmečio ši iniciatyva pasiekė kulminaciją Vilniaus Gaono asmenyje. Šio litvakų išminčiaus nuostatos darė lemiamą įtaką Vakarų Europos žydijai, Vilnius tapo judaizmo centru, Šiaurės Jeruzale. Taip Lietuvos žydų bendruomenė įgijo neproporcingai didelę įtaką kitiems Europos žydams (ir net toliau). Ši įtaka nėra nublankusi net ir šiandien. 3 iš keturių Izraelio prezidentų buvo litvakai, daugiau nei pusė premjerų – litvakai, aurotitetingiausias Izralelio rabis – litvakas.

 

Tačiau dar geresnė žinia yra tai, kad pranašesnė žydų teologija paaiškina jų nuolatinį pirmavimą prieš krikščionis ar kitas civilizacijas. Žydai kietesni teologijoje, tad jie kietesni visur.

 

Bet grįžkime prie trumpos teologijos istorijos apžvalgos. Išsididinę Europos istorijos vaizdą matome, kad po to, kai frankų imperija apsikrėtė krikščionybe, ją ištiko Romos likimas. Sudie imperatoriaus autoritetui, provincijos tapo nebevaldomos, prasidėjo feodalinis susiskaldymas. O tuo metu, kai vyko Vakarų Europos dezintegracija, ji savo tikėjimo veržėsi apkrėsti kitus regionus. Štai kad ir LDK. Kol buvome pagonys, turėjome kunigaikščio kultą, tai ir padėjo atlaikyti milžiniško pagal savo plotą krikščioniškojo pasaulio spaudimą. Tačiau kai krikščionybė vis dėlto įsitvirtino, matome, kad ir mus pamažu ištiko frankų likimas.

 

Svarbiausia priežastis, kodėl popiežiaus valdžia jo užvaldytiems kraštams buvo tokia destruktyvi, buvo tai, kad Bažnyčia susižerdavo sau visas galias, tačiau atsakomybę palikdavo pasaulietiniams valdovams. Bažnyčia nemokėdavo mokesčių. Ji skirdavo karalius ir niekuomet negalėdavo būti apkaltinta, kad parinko neteisingai. Dvasininkai būdavo neklystantys, o jei kas eidavosi ne taip – tai pasauliečių ir velnio kaltė.

 

Prasta teologija, tad prasti ir tų kraštų popieriai.

 

Logiška, kad šita nepakenčiama padėtis turėjo vienaip ar kitaip baigtis dvasininkų galių apribojimu. Įvyksta Reformacija, kuri agituoja vadovautis ne dvasininkais, o pirminiais teologijos šaltiniais. Monarchai atgauna savo valdžią. Europa šiek tiek atsikvepia.

 

Tad nenuostabu, kad išlaisvėję nuo dvasininkų teroro žmonės pradeda reikšti nepasitenkinimą jų skleidžiama teologija. Prasideda nauja era. Įsigali protestas prieš misticizmą – racionalizmas. Dabar tikra yra ne Kristus, o tai, kuo galime įsitikinti ir objektyviai žinoti. Anksčiau rašiau, kad prie šios doktrinos sukūrimo netiesiogiai prisidėjo ir teologinės Vilniaus Gaono pažiūros, kuris tvirtino, kad tik išsimokslinimas daro žmogų dvasingu.

 

Aišku, europietiškas racionalizmas į tradicinę krikščionišką teologiją neįtelpa, tad tampa jos varžovu. Racionalizmas yra keista teologija. Ji itin uoliai stengiasi teologiją paneigti, tvirtina, kad tai tamsos amžių produktas ir šviesios ateities stabdys. Tad teologijos objektu prie racionalizmo, kaip ir pagonybėje, tampa regimi apčiuopiami dalykai. Pradedamas garbinti mokslas, pramonė, menas, t.t. Aišku, garbinamos ir atskiros asmenybės – pamažu, kitu pavadinimu, į Europą grįžta gyvo žmogaus-dievo kultas.

 

Ši racionalistinė teologija uoliai apsimetinėja, kad ji visiškai nėra teologija. Sako, kad ji yra teologijos priešingybė, anti-teologija. Karštai neigia D-vą, garbina žmogų, meilę, mokslą, progresą. Kažkoks grįžimas į Antikos graikų laikus. Žmogus nebetenka pagrindo po kojomis, nebežino kaip įgyti papildomų galių, kad atlaikytų brutalios išorės spaudimą. Nebelikus dievo (kaip sako F.Nyčė, Got ist tot), atgaivinamas antžmogio, arba žmogaus-dievo kultas. Vargšas be D-vo apsaugos ir bendruomenės tradicijų likęs žmogelis klaupiasi prie antžmogiui, kuriuos sukūrė masinė propaganda. Praktinis rezultatas – nežmoniškos masinės skerdynės, vykusios 20 amžiuje. Prasta, labai prasta teologija, kankinusi žmones kaip reta kuri kita.

 

Ateizmas – negatyvinis teologijos atvaizdas – yra nužmoginanti teologija. Kartą Drsukininkuose radau plakatėlį: „Kuo daugiau bedievių, tuo daugiau banditų“. Sunku su tuo nesutikti. Akivaizdu, kad bet kokioje religinėje bendruomenėje banditizmo mažiau. Verta pastebėti štai ką: per tris keturias kartas bedieviai neišvengiamai tampa banditais.

 

O jei geriau įsižiūrėsime, tai pastebėsime, kad pasaulietinis ateizmas ne taip jau toli nutolsta nuo krikščionybės kaip atrodo atsimetėliams nuo Kristaus. Kad tai buvo savotiška teologija, pateiksiu jums vieną įrodymą. Mums įkalta į galvas, kad nacizmas, fašizmas, holokaustas buvo pasaulietiniai prasimanymai. Ne taip. Viskas paima iš viduramžių teologijos.

 

Visų pirma, išrinktosios tautos idėja paimta dar iš ST. Rasė ar tauta – tarpukario laikais tai buvo gana sinonimiškos sąvokos. Arijai buvo vadinti rase, nes jie apima kelias giminingas tautas. Tad vokiečiai kaip išrinktoji rasė yra ne kas kita, kaip pakartotinis krikščionių apsiskelbimas išrinktąja tauta. Pastebėtina, kad visuomet, kai kunigai imdavo akcentuoti šią idėją, prasidėdavo ūmūs kraujo praliejimai – iš pradžių žydų, o po to ir savų. Ne išimtis buvo ir holokaustas.

 

Kad nacizmas buvo iš esmės ta pati krikščioniška teologija, tuo galime tikrai įsitikinti atsivertę amerikiečių pastorių Bill McCartney ir Aaron Fruth knygą „Liko dvi minutės“ (Two Minute Warning“). Šioje knygoje autoriai pateikia, kad Hitlerio peršamą antisemitizmą ne tik karštai bei vieningai parėmė visi Vokietijos dvasininkai (tiek protestantai, tiek katalikai), tačiau kad šie net padėjo atgaivinti viduramžiškus antižydiškus įstatymus.

 

McCarney ir Fruth pateikia 22 pavyzdžius, kaip nacių antižydiški įstatymai sutapo su krikščioniškais dekretais. Pateiksime keletą iš jų:

 

Bažnyčios kanonas

Nacių atitikmuo

Draudimas tuoktis su žydais, 306 m.

Įstatymas, skirtas vokiečių kraujui ir garbei apginti, 1935

Žydams draudžiama tarnauti valstybės tarnyboje, 585 m.

Įstatymas dėl profesionalios valstybės tarnybos atkūrimo, 1933 m.

Žydams neleidžiama viešumoje rodytis per krikščioniškas šventes, 538 m.

Per nacių šventes žydams negalima pasirodyti viešumoje, 1938 m.

Deginamas Talmudas, 681 m.

Naciai degina žydų autorių knygas

Žydams negalima nesuteikti palikimo giminaičiams, kurie atsivertė į krikščionybę, 1179

Dekretas, įpareigojantis teisingumo ministeriją anuliuoti testamentus, kuriuose išreikšta nenormali valia

Žydai turi nešioti antsiuvą su Dovydo žvaigžde, 1215

1941 m. dekretas

Privalomi getai, 1267

Heidricho įstatymas, 1939 m.

 

Kaip minėjau, tokių skirtumų autoriai knygoje išvardina viso 22. Jie taip pat mini, kad nei tarp vokiečių dvasininkų, nei visuomenėje nebuvo jokios opozicijos tokiems pokyčiams. Net vokiečių kariuomenėje, kai kareiviai savo akimis matydavo žydų naikinimą, neatsirasdavo nei vieno protestuojančio. Tad kas gi tai, jei ne grįžimas į viduramžius? O lietuviams dar nori pripaišyti kaltę, kad vykdė kitos tautos genocidą... Krikščionių dvasininkai iš Vokietijos rugsėjo pabaigoje atvyksta į Lietuvą taikyti lietuvių su žydais. Tačiau ar pasakys, kad patys kunigai ir buvo pagrindinė visų tų žudymų priežastis?  

 

Tad istorija pilna pavyzdžių ir neatremiamų įrodymų, kad mūsų valdo teologija. Galite nepripažinti teologijos galios, tačiau taip nuo jos įtakos niekur nepabėgsite. Jei nepasirinksime sąmoningai domėtis teologija, būsime priklausomi nuo tų, kurie domisi. Mases visais laikais valdydavo tie, kurie sugebėdavo įpiršti jai vienokias ar kitokias vertybes. Kol visuomenė neturės kokybiško teologinio išprusimo, ji tebus tik žaislas valdančiųjų rankose. Šiais laikais dėl teologinio neišprusimo masės tampa populistų, viešųjų ryšių, rinkodaros technologų aukomis. Jų likimas sprendžiasi kokiuose tai prabangiuose kabinetuose, tačiau jie to nesupranta ir galvoja, kad savo gyvenimą valdo pats.  

 

Aplinka agresyviai kovoja su išsišokėliais, kurie nepripažįsta minios vertybių ir mėgina vadovautis kažkuo kitu. Tie patys masių žmonės, kurie nevaldo savo gyvenimų, visaip nori savo negalią primesti ir jums. Jie nori būti tikri, kad tuos jiems įpirštus svetimus įsitikinimus, kurie jiems kenksmingi ir kurie naikina jų ateitį, priimsite ir jūs. Jie daro viską, kad tik savarankiškai nepriimtumėte kokybiškų teologinių įsitikinimų. Jums sudaromas įspūdis, kad atsimetę nuo masių tikėjimo jūs neišvengiamai pražūsite.

 

Tačiau viskas yra kaip tik priešingai. Masės nepalieka po savęs jokios teigiamos išliekančios įtakos. Jos tesugeba tik griauti. Tad saugumas, kurį jūs gaunate kai remiatės į „protėvių tikėjimą“ yra apgaulingas. Iš tiesų išliksite tik jei prieš aplinką turėsite teologinį pranašumą.

 

Šiais laikais vieną prastą teologiją keičia dar prastesnė. Nyksta krikščionybė, nyksta tautiškumas, į jų vietą atsistoja tik žvaigždžių kultas ir hedonizmas. Taip sąmoningai nesirinkdami jokios teologijos gausime pačią prasčiausią įmanomą teologiją. Grįžta tikėjimas, būdingas barbaro Konano laikams. Šį jėgos ir nuožmumo kultą kartą jau sugriovė monoteizmas.

 

O juk niekas mums nedraudžia perimti tikrai gerą teologiją ir tapti įtakinga valstybe. Izraelis yra nepalyginamai mažesnis už arabų ar krikščionių civilizaciją. Tačiau sugeba atlaikyti pirmųjų karinį nuožmumą, o antriesiems turi daug galių dėl to, kad nuo jų proto bei kūrybingumo labai priklauso Vakarų ekonomikos likimas. Reikia mokytis iš Išrinktosios, amžinosios tautos.

 

Taigi matote - teologija yra pigiausias, tačiau daugiausiai naudos duodantis mokslas. Kaip norėčiau, kad pagaliau praregėtume!