Kaip vokiečių tauta nusirito iki nacizmo?

Fotografija, kuri iliustruoja šį pasakojimą, yra kultinė. Ji vadinasi „Paskutinis Vinicos žydas“.

Manau, kad visų II pasaulinio karo pamokų nebūsime išmokę, kol nesuprasime kaip vokiečių tauta nusirito iki nacizmo. Kol kas aiškinimai veda į tai, kad tai neva atsitiktinumas. Pavyzdžiui, rusai kaip visuomet prastą valdžią teisina atsitiktine nesėkme, o Vakaruose tai imta aiškinti sunkiai paaiškinamu masiniu pamišimu. Žinoma, tam buvo objektyvios priežastys, ir mes verčiau jau jas išsiaiškinkime.

XIXa. pabaigos – XX amžiaus pradžios Vokietija – neabejotinas pasaulinis lyderis švietimo srityje. Jos universitetai ir mokslas – geriausi pasaulyje, o kultūra varžosi su prancūzų dėl pasaulio lyderio vardo. Vokietijos kinas, kaip visuotinai pripažįstama – geriausias pasaulyje. Šiuo laikotarpiu pasaulio žydija šypsosi Vokietijai, o jei jau ji šypsosi kuriai nors šaliai, tai ši pirmauja pasaulyje. Žydus ir vokiečius daug kas vienija – mėgsta discipliną, abi fanatiškai atsidavusios mokslams, jidiš artima vokiečių kalbai, abi nemėgsta prancūziško pasipūtimo.

Tad, kaip jau matėme anksčiau, žydai energingai įsilieja į vokiečių kultūrą bei kitas intelektualinio gyvenimo sritis ir visa kur pasiekia aukštumų. Tačiau I pasaulinio karo pabaiga atneša naujų vėjų į vokiečių – žydų santykius. Vokietijoje visur pilna iš buvusių Rusijos teritorijų pasitraukusių vokiečių, baltųjų pilietinio karo dalyvių, ir visi jie kaip susitarę pasakoja, koks siaubas yra komunizmas ir kaip tampriai jis susijęs su žydais.

Tuo metu visai Europai gresia komunistiniai perversmai. Pavyzdžiui, 1919 m. komunistai skelbia proletarines diktatūras Bavarijoje, Vengrijoje, iš Rusijos plūsta bolševikų armija. Šioje žūtbūtinėje kovoje Vokietijos valdantiesiems ateina į pagalbą seniai rusenantis „Volkisches“ antisemitizmas, kuris sako, kad žydai ir visokios kitokios parazitinės įtakos dusina vokiečių dvasią, o ši atsigautų, jei vokiečių tauta būtų tokia gaivališka, kaip barbarų gentys, puldinėjusios Romos imperiją. Na, kažkas panašaus kaip romantiška pagoniškų laikų nostalgija Lietuvoje, kurią neabejotinai ir įkvėpė vokiečių kultūrinė įtaka. Tik vietoj kryžiuočių vokiškoje versijoje blogiečių, kurie sugriovė nuostabią senovinę idilę, vaidmenį atliko krikščionybė ir žydai.

Vokietijos valdžios inicijuota ar ne, Vokietijoje nuvilnija politinių žmogžudysčių banga. 1919 – 1923 m. įvykdomos 376 politinės žmogžudystės, ir tik 22 atvejais aukos ne kairieji veikėjai. Nemaža dalis iš nužudytųjų yra kairieji žydų radikalai, tarp kurių vieni pirmųjų aukomis tampa R. Luxemburg ir K.Eisneris. Didžioji dalis nusikaltimų niekuomet nebuvo atskleista, o kitais atvejais žudikams skirtos simbolinės bausmės iki 4 mėnesių.

Tokiomis priemonėmis susitvarkius su komunistų keliama grėsme, Vokietija susikūrė sau naują problemą – dešiniųjų į smurtą nespjaunančių žaliūkų gaujos. Kai Hitleris pamėgino įvykdyti pučą 1923 metais, valdžia jam taip pat parodė atlaidumą – veikiausiai dėl tų pačių sumetimų kaip ir ankstesniais atvejais.

Kol vokiečių valdžia vis dar manė, kad antisemitizmas yra nebloga priemonė apsisaugoti nuo komunizmo, naciai pradeda įsitvirtinti universitetuose. Studentai iš pat pradžių buvo svarbi šios partijos veiklos kryptis, o šie mielai parėmė nacių idėjas. 1927 metais Vokietijos vyriausybė pradeda keisti savo nuomonę – nutraukia paramą Studentų atstovybei, nes ši atvirai palaiko smurtą. Tačiau iki to meto naciai jau puikiai įsitvirtinę, tad studentai, jei kas, yra pasirengę rengti riaušes. Universiteto vadovybė, matydama susidariusią padėtį, nusprendžia neliesti nacių. Taip jie galutinai užvaldo universitetus – intelektualinę Vokietijos kalvę.

(Čia paminėsiu, kad KGB, islamistai, genderistai ar kitos laisvajam pasauliui priešiškos jėgos nuo tada daugiausia dėmesio skiria užvaldyti universitetus). O netrukus po universitetų užvaldymo naciai užsitikrino ir spaudos palaikymą, kur nemažą vaidmenį taip pat suvaidino jų pasirengimas prieš kitaminčius imtis smurto. Tad paaiškinimas, kaip naciai galėjo užvaldyti kultūringiausią Europos tautą, yra apgailėtinai banalus – prigąsdino, ir tie, kurie privalėjo pasipriešinti, nutarė pratylėti. Panašiai kaip Turgenjevas ar Tolstojus pratylėjo, kai buvo imtasi smurto prieš Rusijos žydus.

A.Hitlerio ketinimai išžudyti visus žydus niekam nebuvo paslaptis. Dar 1922 m. jis buvo pareiškęs, kad jei gaus valdžią, tai pirmoji ir svarbiausia jo užduotis bus žydų sunaikinimas. O 1939 m. sausio mėn, jis dar kartą pakartojo, kad jei bolševikai juos privers sukelti karą Europoje, tai reikš šio žemyno žydijos pabaigą.

Vokiečiai ne tik buvo iš anksto įspėti apie nacių planus žydų atžvilgiu, bet ir žinojo apie vykdomą jų naikinimą. Vien SS (vokiškas NKVD atitikmuo) tarnavo 900 000 žmonių, o dar 1,2 mln. buvo vienaip ar kitaip susiję su geležinkelio sistema. Pavyzdžiui, istorijoje yra išlikęs vienas prie geležinkelio gyvenančio miestelėno pasipiktinimas: „Tie prakeikti žydai, neduoda miegoti ir naktį!“.

Vokiečiai, išskyrus retas išimtis, neprotestavo. Už tai nacių partija juos apdovanojo – civiliams buvo dalinami drabužiai, tušinukai, laikrodžiai ir pan. Gyventojai daugmaž numanė iš kur visa tai. Tačiau patys, nors ir visa kaip pasyviai pritarė žydų naikinimui, nesutiko teptis rankų patys. Pavyzdžiui, po 1938 m. „Krištolo nakties“ žydų parduotuvių nusiaubimo Hitleris piktinosi, kad vokiečiai nenoriai įsijungė į pogromą. Tad vokiečių tauta su Hitleriu nuėjo visą kelią, išskyrus paskutinį logišką etapą – išrinko žmogų, kuris niekuomet neslėpė, kad ketina išnaikinti žydus, sutiko su demokratijos panaikinimu, netrukdė naikinimo, priiminėjo „dovanas“, tik nesutiko siaubti žydo parduotuvės ar šauti jam į pakaušį. Kadangi net ir ištikimiausims esesininkams krikdavo nervai nuo tokių skerdynių, teko pereiti prie vietinių žydšaudžių paslaugų.  

Tad Holokaustą Vokietijoje galima lengvai palyginti su Holokaustu Lietuvoje. Tiek čia, tiek ten Holokaustą vykdyti buvo lengva – netrukdė niekas, net ir patys žydai. Pavyzdžiui, Rygoje 21 einzacininkas be jokių rimtesnių trikdžių išžudė 10 600 žmonių. Lietuvoje situacija buvo tokia pat – gyventojai su naciais šiuo klausimu laikėsi taip, kad naciai galėjo netrukdomi organizuoti savo žudymus, o vietiniai sklandžiai vykdė jų įsakymus sugaudyti, įkalinti, išvežti ir nušauti. Išimčių, aišku, buvo – tiek čia, tiek Vokietijoje. Pavyzdžiui, Berlyne iš 160 000 žydų išsigelbėjo beveik 6000 – kone visais atvejais tai padaryti jiems padėjo pasiaukojanti kaimynų vokiečių pagalba.

Kaip ir pačioje Vokietijoje, Lietuvoje naciai turėjo nemažai  vargo rasti kas norėtų teptis rankas vykdant pogromus. Pavyzdžiui, pirmosiomis karo dienomis jie propagandiniais sumetimais surengė Kauno garažo spektaklį, kuriame įtūžusius aštriadančius lietuvius vaidino persirengę esesininkai (Žr Delfi straipsnį „Lietūkio garažas – klastočių pinklėse“). Po karo Kauno garažo legendą mielai pasigavo enkavedistai, kurie ją panaudojo dar labiau paskatinti savo enkavedistus vaikytis „lietuvių banditus“. Bendrai paėmus, lietuviai, kaip ir vokiečiai, nuėjo visą kelią padėdami išžudyti žydus, išskyrus paskutinį etapą. Kai naciai liepė marionetinei J.Ambrazevičiaus vyriausybei sankcionuoti žydų naikinimą, ši atsistatydino.

Nors Holokausto eiga Vokietijoje ir Lietuvoje labai panaši, mūsų šalys visiškai nepanašios pagal šių įvykių vertinimą ir savo atsakomybės prisiėmimą jam pasibaigus. Po Holokausto vokiečių tauta daro gilią atgailą ir prisiima atsakomybę, kad sudarė sąlygas visam tam įvykti. Tuo tarpu Lietuva daro paviršutinę atgailą dėl akių ir tikisi, kad viskas kažkaip praplauks. Todėl lietuvių nuomonės pasikeitimas niekaip neatspindėjo jų veiksmuose, kurie ir toliau daugiau ar mažiau tvirtino, kad dėl visko kalti kas tik nori, tik ne mes. Nuo tada gyvenimas Lietuvoje pasižymi tuo, kad čia niekuomet dėl nieko nėra asmeniškai kaltų.

Holokaustas pakeitė žydų nuomonę savigynos klausimu. Dar nuo 70 m.e. metų, kai buvo sugriauta Šventykla, judėjai buvo atsisakę net teisėto jėgos panaudojimo. Tačiau matydami, kaip lengvai ir paprastai vyksta jų naikinimas, garsiai tarė: „Neisime kaip avys į skerdyklą!“. Nuo 1943 m. žydai savigynai naudoja jėgą, kas nulėmė žydų – arabų karus po 1948 m. ir davė naują pretekstą antisemitizmui. Nuo šiol sionistai (suprask – žydai) yra blogiausi iš visų, nes po hamasininkų raketų lietaus į Izraelio gyvenvietes atsako tuo pačiu.  

O mums nelieka konstatuoti, kad Vokietija, susikūrusi sau ir intensyviai sprendusi „žydų problemą“ patyrė nelaimių ir sugriovimų, proporcingų pastangoms šią „problemą“ išspręsti. Po karo vokiečiams ši problema iš karto atkrenta, pradeda nuoširdžiai remti žydus, tad gana greitai susikuria civilizuotą gyvenimą savo šalyje. Dabar „žydų klausimo“ estafetė pereina arabams, kurie nuo tada svyruoja tarp ryžto įveikti sionistus ir nevilties, kad jų šalys niekur neina; jie niekaip negali suprasti, kodėl juos visus kažkaip paslaptingai užvaldė tyli neviltis.