Kaip savo dienas baigia bedievių visuomenė

 

Nyderlanduose uždarinėjamos bažnyčios, o jų inventorius plukdomas į trečiojo pasaulio šalis. Kaip pasakoja vaizdo reportažas, 2003 metais Olandijoje buvo 1782 katalikų bažnyčios, o 2004 liko 1644. Taigi sumažėjimas 138 bažnyčiomis, 11,5 per mėnesį, o bendras sumažėjimas per metus - 8 proc. Toliau, kaip pasakojama reportaže, iki 2018 m. prognozuojamas sumažėjimas iki 1200 bažnyčių. Tai sudarytų 31 per metus.

 

Pirmiausia, ką norėčiau pasakyti: neatsiejamas katalikiškos tradicijos šešėlis yra kraštą kamuojanti neviltis. Palyginus su protestantiškais, katalikiški kraštai atsilikę, skursta ir nemėgsta mokytis. Pastaroji priežastis pirmąsias dvi bėdas paverčia chroniškomis ir neišsprendžiamomis.

 

Kaip matome iš Nyderlandų pavyzdžio, katalikams ateina paskutinioji. Į jų vietą stoja bedievystė. Tad norėčiau aptarti, ką tai reiškia ir kas bus po to. Padėtis per daug rimta, kad tinkamai neįspėčiau apie gresiančius pavojus, jei mes nepasikeisime.

 

Bedievystė savo gėdingą epopėją pradeda nuo troškimo būti laisvam, savo likimo šeimininku. Ji žada, kad iš religijos pančių išsilaisvinęs asmuo sužydės, taps šviesus ir veiksmingas, mėgausis gyvenimu kiekviename žingsnyje, kurs nepaliaujamą pažangą. Ar ne taip ateitį pristatė kad ir mokslinis komunizmas?

 

Mes aiškiai žinome, kad egzistuoja gamtos dėsniai, taip pat numanome apie dvasinių dėsnių egzistavimą (pvz. Kaip šauksi – taip atsišauks, žmogus be tiesos negali išgyventi, t.t.). Tačiau bedieviui atrodo, kad dvasiniai dėsniai pernelyg nekonkretu, o jį taip traukia noras būti savo likimo, viso pasaulio šeimininku! Ateizmas pažada savo pasekėjui neaprėpiamą laisvę, malonumų pilną gyvenimą, o magaryčių dar prideda ir visą pasaulį (nes kam priklauso pasaulis, jei D-vo nėra?). Sužiba didelė viltis, kad gyvenimas bus vien tik šviesus ir gražus, malonumai lydės jį kiekviename žingsnyje.

 

Taip sukuriamas plyšys tarp objektyvios dvasinės tikrovės, t.y. D-vo sukurtų dvasinių dėsnių ir bedievio susigalvotų savų iliuzinių taisyklių. Kadangi turime teisę rinktis tarp gyvenimo ir mirties (Pakartojimo 30:19), mums leidžiama vadovautis savo taisyklių rinkiniu.

 

Šis savo taisyklių rinkinys iškart pradeda vesti asmenį į priklausomybes. Jei D-vo nėra, tuomet protingiausia elgtis taip, kaip patarė Epikūras: valgyk, gerk, būk linksmas, nes rytoj tu mirsi. Bedievio elgesį lemia ne gyvenimo prasmės (kaip dievobaimingo žmogaus), o pasitenkinimo troškimas. Ateizmo teorija sako, kad žmonija per milijonus evoliucijos metų išsiugdė pakankamai išminties, kad atsisakytų nerafinuotų pasitenkinimo formų, būdingų gyvuliams, ir rinktųsi sofistikuotus pasitenkinimus: menai, mokslas, geras maistas ir gėrimai. Anot bedievių, šie dalykai labai lavina mūsų pojūčius, o pojūčiai – viskas, dėl ko verta gyventi. Todėl bedieviai nuolatos ieško sau kuo įvairesnių stimuliacijų – rizikuoja gyvybe šokinėdami iš parašiutų, trankosi motociklais, sėdi ištisomis dienomis medituodami, tantrinasi seksu, t.t.

 

Tačiau pojūčiai yra besočiai. Kuo labiau juos stimuliuoji, tuo labiau jie alksta. Puikiai žinome, kad paklausę kokią nors „vežančią“ dainą kurį laiką jaučiame stiprų jaudulį, tačiau toliau save stimuliuojame šia daina ir jaudulys neišvengiamai išsikvepia. Taip su visais pojūčiais – skaniu maistu, žaismingu šuoliu, kraują stingdančiu greičiu ar nepakartojamu seksu. Kuo daugiau gauname pojūčio stimuliacijos, tuo mažiau malonumo patiriame kitą kartą ir tuo labiau norisi didinti stimuliacijos dozę.

 

Skamba visai kaip narkomanija. Taip ir yra. Nes narkomanija yra tik viena iš priklausomybės formų, be to, nustumta už „konvencinio padorumo“ ribų. Mes smerkiame narkomaniją, tačiau tuo pačiu būdu brendami į priklausomybę nuo kavos ar televizijos. Bedievis brenda į priklausomybes, nes pojūčiai jam suteikia malonumo iliuziją, kurią šis po to nesėkmingai mėgina vaikytis likusį gyvenimą. Kai stimuliacija išsikvepia, vienintelis būdas pakaifuoti – padidinti pasitenkinimo dozę. Tačiau didindami dozę darome save vis labiau priklausomais nuo pojūčių stimuliavimo. Todėl vaikytis pojūčių – tarsi patekti į dykumą ir sekioti paskui miražą. Jums atrodys, kad dar šiek tiek ir atsigausite, tačiau troškulys tik dar labiau užkamuos.

 

Besekiodamas paskui miražą bedievis save išsikankina ir nuprotėja. Jo pojūčiai atbunka, toks žmogus nebesugeba jausti kito žmogaus, nebesugeba susivokti tikrovėje, pasirinkti kas teisinga ir būtina padaryti. Jis klusniai, kaip jautukas su į nosį įvertu lanku, seka ten, kur jį tempia potyrių badas. Naujiems, dar efektyviems potyriams jis turi atiduoti vis daugiau savo gyvenimo. Pavyzdžiui, kadangi atostogos prie Baltijos jūros „neveža“,  reikia pusę metų taupytis, kad galėtum pasisemti potyrių Šri Lankoje (o neretas dėl to net ir į skolas brenda).

 

Šiuo etapu fizinių potyrių atbukinta bedievio dvasia pradeda ieškoti konflikto su dievobaimingais žmonėmis. Pirmuoju etapu bedieviai skelbė, kad tegu kiekvienas tiki į ką tik nori. Tačiau jausdami, kad jų vertybių sistema neveikia jie su pavydu žvelgia į stovyklą, kurią jie paliko – ten mato, kad gyvenimas daug paprastesnis, nėra amžino nerimo, nėra skolų, auga vaikai, žmonės iš veido daug gražesni.

 

Bedievis pradeda susimąstyti, kad anoje stovykloje gal daugiau perspektyvos? Tačiau nepamirškime, kad jis jau seniai priklausomas. Gyvenimas be potyrių stimuliacijų jam atrodo blankus ir nevertingas. Iš kitos pusės jis negali nepripažinti, kad jo gyvenimas pilnas kančių ir nesutaikomų prieštaravimų, o anoje pusėje – daug ramesnis ir perspektyvesnis.

 

Bedievis turi apsispręsti: arba metu lauk savo apgailėtinus potyrius ir patenku į skausmingas pagirias, arba ir toliau skendėju stimuliacijose, tačiau tada turiu prieš save kažkaip pasiteisinti, kodėl esu toks beprotis. Ir čia bedievis daro, kaip sakoma, ėjimą žirgu: jis paskelbia, kad pasaulyje tiek kančios ir prieštaravimų dėl to, kad pernelyg daug dievobaimingų! Nes religingi žmonės neatsisako savo iracionalių, atgyvenusių ir niekam tikusių įsitikinimų. Tai bedieviams neva trukdo sukurti gražų ir nuostabų pasaulį, kokį iš pradžių jiems pažadėjo ateizmo teorija.

 

Prasideda bedievių karas su dievobaimingaisiais. Tą geriausiai matome iš agresyviųjų tolerastų laikysenos – visi yra priversti gerbti gėjų gyvenimo būdą, auklėti savo vaikus palankumo homoseksualumui dvasia. Taip išeina, kad jei gėjai negalės nevaržomai savęs pasistimuliuoti, visuomenė niekuomet neišsilaisvins iš tamsybių liūno ir todėl nei gėjų, nei likusios visuomenės gyvenimas niekuomet nebus linksmas (gey – angl. linksmas).

 

Tokią savo nuostatą bedieviai paremia tarptautiniu moksliniu kongresu, kuris paskelbia kokią tai konvenciją - šviesos ir pažangos gaires visam pasauliui. Jei norite būti pažangūs ir priimtini žmonijai, būtinai turite priimti jų vertybių šabloną! Skamba panašiai kaip komunistų manifestas? – Tikrai taip! Tiek komunizmas, tiek nacizmas buvo bedievių siautėjimo kulminacija.

 

Galite net neabejoti, kad jų „vertybės“ yra kardinaliai priešingos dvasiniams dėsniams ir jų reikalavimams. Ateizmas neduoda savo pasekėjams žmoniškai gyventi, verčia juos agresyviais bepročiais. Didesnė bedievystės sankaupa tampa grėsme visuomenei ar net visai žmonijai.

 

Visi bedievių įsitikinimai savyje laiko sunkiai paslepiamą prieštaravimą. Baudžiamoji tolerancija – prievartavimas, kad būtum pakantus jų pasaulėžiūrai. Būti pakančiam – tai pripažinti jos viršenybę, o po to ir pradėti ja vadovautis. Komunistai sukuria darbo žmonių valdžią, kuri yra beviltiška vergovė palyginus su buvusia tvarka. Alkoholio reklama skelbia, kad turi mokėti mėgautis alkoholiu, tačiau praktinis rezultatas – nuo alkoholio Lietuvoje miršta kas dešimtas žmogus. Bedievis skelbiasi esąs tolerantiškas religijai, tačiau negali pakęsti, kad mokykloje, į kurią jis neleidžia savo vaikų, kabo kryžius. Ekonomikos teorija skelbia, kad kuriama visuotinė gerovė, tačiau praktiškai dauguma beviltiškai nuskurdinama. Ką reiškia būti turtingu? Bedievių atsakymas: turtingieji turi gausybę daiktų, kurių jiems nereikia. Tai jiems neatsispiriamai patraukli siekiamybė, todėl jie link pinigų veržiasi bet kokia kaina. Toks turtingumo suvokimas yra šiuolaikinės ekonomikos variklis, o jei variklis sutrinka – bedieviai eina iš nevilties prasigėrinėti. Žodžiu, skiriamasis bedievių visuomenės bruožas - kiekviename žingsnyje po paviršiumi vos paslepiamas absurdas.

 

Galiausiai patenkame į paskutinį ir neišvengiamą – žlugimo – etapą. Bedievių visuomenė pastatyta ant nesutaikomų prieštaravimų ir laikui bėgant šie vis ūmėja. Rezultatas priešingas pageidaujamam: buvo tikimasi amžinos pažangos, malonumo kiekviename žingsnyje, šviesos ir optimizmo. Kas faktiškai gaunasi? – Siautėja banditizmas, niekas nebeskaito knygų, masių skonis sparčiai bunka, nesulaikomai kaupiasi socialinės problemos, vyrauja susvetimėjimas ir neviltis. Gyvenimas barbarėja.

 

Manau, šioje vietoje nesunkiai atpažįstame save. Mes be abejonės esame šiame etape, kai artinasi neišvengiamas žlugimas, tačiau bedieviai visa dar gaivina save beprasmiškomis viltimis ir toliau vis nuožmiau mėgina kovoti su moralės nepraradusiais žmonėmis. Čia geriausias pavyzdys – valstybės laikysena pedofilijos istorijoje, signatarų teismas dėl to, kad siekė teisingumo. Pasirodo, demokratijos sąlygomis tai nusikalstama.

 

Na, o kas laukia toliau? Kadangi bedievystė ir beprotystė yra viena ir tas pat, bedievis paprastai atsitokėja tik kai visiškai prieina liepti galą, tačiau neretai ir tai negelbsti. Antikos visuomenės visos kaip viena žlugo neatlaikiusios bedievystės naštos svorio. Iš pradžių „civilizuotąsias“ tautas užkariaudavo barbarai, o kai visi buvo daugiau mažiau „apcivilizuoti“, į arena įžengė religinė diktatūra, kuri savo nuožmumu prilygo Talibanui. Nuo bedievystės „civilizuotos“ tautos buvo gydomos religine diktatūra. Tai tęsėsi daugiau nei 1000 metų.

 

Neturiu abejonių, kad po bedievystės laikotarpio seks barbarystės laikotarpis. Jei visuomenės nepavyks išgydyti pasaulietine barbaryste, būtinai ateis religinė barbarystė. Vienaip ar kitaip, bedievių vertybės bus išrautos ir jie bus nušluoti nuo pasaulio paviršiaus.

 

O čia filmas apie tai, kaip savo dienas baiginėjo amžinąja apskelbta Romos imperija: http://monstras.lt/filmai-lt/drama/16313-agora-agora-2009-drama.html

 

PS Ar žinote, kad dar niekuomet pasaulyje nebuvo tiek vergų? Ir kad vergai dar niekuomet tiek pigiai nekainavo kaip dabartiniai?..