Kaip klostysis žydų istorija ateityje? I

Atrodytų, kad rašyti dar neįvykusią istoriją – niekuo nepridengta avantiūra. Ypač šiais laikais, kai ateitis atrodo tokia miglota. Tačiau žydai yra išimtis, ir apie jos ateities istoriją mes galime sužinoti gana nemažai. Kokiu būdu?

Ogi labai paprastai – imame biblines pranašystes ir 1) žiūrime kaip jos pildėsi iki šiol; 2) jei pildėsi gerai, tai žinome, kad galime pasikliauti, jog išsipildys ir likusios pranašystės.

Šiandien, pirmoje dalyje, pažiūrėsime kaip biblinėms pranašytėms sekėsi iki šiol. Ar gerai   Tanachas (Senasis testamentas) iki šių laikų pasirodė kaip istorijos vadovėlis, parašytas į ateitį? O rytoj, jei nutarsime, kad tai dėmesio vertas šaltinis, žvilgterėsime ką pranašystės sako apie tolimesnę žydų tautos ir pasaulio ateitį.

Antikos laikais pasaulyje gyveno apie 100 mln. žmonių, iš kurių 6 -8 mln. buvo žydai. Nesunku suskaičiuoti, kad tai 6 -8 proc. pasaulio gyventojų. Tad jie jų skaičius augtų proporcingai gyventojų skaičiui, šiandien žydų jau turėtų būti panašiai kaip indų. Jei ne biblinė pranašystė Pk 28:62, kuri skamba taip: „Būsite palikti nedaugelis, nors kadaise buvote gausūs, nes neklausei Viešpaties, savo Dievo, balso“. Šiandien pasaulyje žydų yra 12 mln., ir tai sudaro vos 0,03 proc. pasaulio gyventojų. Vargu ar juos galima pavadinti itin skaitlingais.

Žydų net tik kad bus nedaug, jie bus išbarstyti po visą pasaulį. Apie tai kalba  Pk 4:27, o Levitų 26:33 dar ir perspėja, kad po savęs žydai paliks sugriautus miestus: „Išblaškysiu jus po tautas ir išsitrauksiu prieš jus kalaviją. Jūsų kraštas bus nuniokotas ir jūsų miestai pavirs griuvėsiais“. Ir iš tiesų, dar prieš 100 metų po Šventąją žemę keliavę keliautojai (pvz. Markas Tvenas) minėjo, kad tai apleista ir bevaisė žemė. Tuo galite įsitikinti ir patys, jei iš Jeruzalės nuvyksite į Vakarų krantą arba Gazos ruožą – ten žemė ir šiandien gana panaši į Mėnulio paviršių.

Antikos laikais tremtis būdavo patikimas būdas susitvarkyti su neklusniomis tautomis. Išsiųsdavo jas iš savo žemės, paskirstydavo po atskirus regionus – ir, žiūrėk, po kartos kitos jau ir nebėra tos tautos. Žydai buvo ištremti ne vieną kartą, kam pasaulio istorijoje nėra precedentų, o pastaroji jų tremtis, prasidėjusi 70 m.e. metais, tęsėsi beveik 2000 metų. Tremtis žydams pranašaujama Pk 28:49, kuri pasakoja, kad ateis tolima tauta, ir netgi nurodo, kad ji skrenda kaip erelis – koks buvo Romos simbolis?

Tačiau, pranašauja Biblija, žydų tauta neišnyks, nes yra amžina. Pk 4:31 sako, kad Viešpats nepaliks žydų tremtyje, atsimins savo sandorą, kurią jis yra prisiekęs žydų protėviams. O kokia ta sandora? Amžinoji – sudaryta D-vo su Abraomu. Pr 17:7 „Palaikysiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs ir tavo palikuonių, kaip amžiną sandorą, būti Dievu tavo ir tavo palikuonių po tavęs“. Taigi Tora pranašauja, kad sandora su žydais, kitaip nei jums mėgina įteigti krikščionys, yra amžina ir neatšaukiama.

Tora pranašauja, kad tremtyje žydai tarnaus stabams, ilgėsis savo Viešpaties ir galiausiai sugrįš į savo žemę. Pk 4:28 „Tarnausite ten žmonių rankomis padirbtiems dievams, kurie nemato, negirdi, nevalgo ir neužuodžia“. Mes praėjome žydų istoriją ir matėme kaip jie veržėsi tapti geresniais vokiečiais už pačius vokiečius, kaip Sovietų Rusijoje garsiai aiškindavo, kad jų tautybė yra „komunistas“ ir kaip uoliai šiandieniniai žydai tarnauja liberalizmo ideologijai. Pavyzdžiui, gera dalis Lietuvos žydų, ko gero, net eitų naikinti tėvų, trukdančių ištvirkėliams tvirkinti jų vaikus, jei gautų tokį nurodymą iš Vašingtono.

Tiesa, neaptarėme dar vienos temos, kuria galėsite pasidomėti savarankiškai – kaip po prievartinio Ispanijos žydų krikšto 1493 metais jie sudarė Inkvizicijos branduolį, dėl ko ispanai ilgus amžius buvo sustingdyti baimės prieš šią instituciją (panaikinta tik XIX amžiuje).

Taip pat Toroje pilna pranašysčių, kad žydai tremtyje bus nekenčiami ir neturės ramybės. Pk 28:65-67 skamba visai kaip žydo gyvenimas viduramžiais Europoje: „Tačiau net tose tautose neturėsi ramybės; nebus tenai vietos tavo kojų padams (prisiminkite nesiliaujančius išvarymus – AG). Tenai Viešpats duos tau sugrudusią širdį, pražiūrėtas akis ir vilties netekusią dvasią. Tavo gyvastį nuolat slėgs nežinia, patirsi baimę dieną ir naktį, be tikrumo kad išliksi. Ryto metą sakysi „Ai, kad būtų vakaras!, - o vakare sakysi „Ai, kad jau būtų rytas!“ –iš baimės, kurią jaus tavo širdis ir dėl to, ką matys tavo akys. O Kun 26:36-37 pasakoja, kad viduramžiais žydus vaikys kaip kas norės, pasipriešinti jie nedrįs: „O kas iš jūsų išliks, tų širdis pripildysiu bailumo jų priešų kraštuose. ... Stoti į kovą su priešais jėgų neturėsite“.

Tačiau, nepaisant to, kad būsite visuotinai nekenčiami, vaikomi ir pjudomi, tokioje būklėje jūs dar turėsite ir pabūti ir šviesa pasaulio tautoms. Pr 22:18 sako, kad „Visos tautos ras sau palaiminimą per tavo (Abraomo) palikuonis“. Mes, nagrinėdami žydų istoriją, jau ne kartą ir ne du liudijome, kad tautos, kurios kelia prieš žydus ranką, susilaukia Viešpaties rūstybės, o tos, kurios suteikia jiems ramų prieglobstį – klestėjimo. Prisiminkime dar vieną svarbų pažadą Abraomui Pr 12:3 „Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius“. Per visą pasaulio istoriją matome nenutrūkstantį dėsnį – klesti tie, kuriems šypsosi pasaulio žydija. Ir atvirkščiai – pradėjusieji juos skriausti keliauja į nuosmukį ir žlugimą.

Per žydus pasaulio tautos sužinos apie Viešpatį. Kaip savu laiku Viešpatį per žydų tautą patyrė egiptiečiai, kuriems nesavanoriškas atsisveikinimas su žydais lėmė jų žlugimą, taip ir visas pasaulis gali stebėti stebuklingą žydų tautos istoriją bei pasidaryti sau šiokias tokias išvadas. Mes matėme, kaip žydų dvasingumas pavertė juos neprilygstamais konkurencinėje kovoje įvairiose srityse, taip pat matėme, kaip žydų mėginimas asimiliuotis, pamesti savo Viešpatį užtraukdavo jiems baisias nelaimes. Pačios baisiausios antisemitizmo bangos būdavo tuomet, kai žydai labiausiai verždavosi supasaulėti (pvz. nacių Vokietijoje ir pokarinėje Sovietų Sąjungoje, kur visi iki vieno vos nebuvo ištremti į Sibirą).

Tad reziumuojant Tora pranašavo, kad pametę savo Viešpatį žydai sulauks tolimos tautos, kuri suniokos jų žemę, po to jų laukia išsibarstymas po visą pasaulį (pasirodo, net ir Sumatroje ar Indijoje jų galima rasti); tremtyje jie neturės ramybės, jų širdys bus pripildytos baimės, kovoti jėgų neturės, nebus vietos jų pėdoms; mėgins tarnauti tų tautų dievams (emancipacija, asimiliacija, žydai tampa prisiekusiais inkvizitoriais, vokiečiais, amerikiečiais, komunistais, t.t.). Prie viso to jūs dar pabūsite šviesa pasaulio tautoms, kad šios, stebėdamos jūsų pergales ir suklupimus, pažintų jog Jis yra Viešpats.

Tačiau, kaip sako Pk 4:28, žydai ieškos Viešpaties ir jį ras. Ateis diena, kai žydai nustos tarnauti pasaulio stabams, atsigręš į savo Viešpatį, o šis atleis jiems jų paklydimus ir sugrąžins juos iš tremties į jų seniai paliktą žemę.

Kokia tikimybė, kad visa tai galėtų išsipildyti? Pagal istorijos dėsnius tokia išblaškyta, visų niekinama ir šalin stumiama tauta turėjo išnykti, arba bent jau tapti parijais (kaip tai atsitiko su čigonais, tiesa, jų gyvenimas nėra tremtis, nes čigonų niekas niekur neišvarė). Tačiau žydai prie viso to dar ir turėjo apcivilizuoti pasaulį, suteikti jiems supratimą, kad jei norime kokios tai minimalios tvarkos ir ramybės pasaulyje, mums būtina įsipareigoti universaliam etikos standartui (D-vo įstatymui, tą patį, kurį Kristus neva pakeitė). O jie savo ruožtu savo asmeniniu pavyzdžiu mums nuolatos demonstravo, kad įsipareigoti tokiam standartui reiškia klestėjimą, o mėginti išsisukti – nesibaigiančias nesėkmes.  

Kaip klostysis žydų istorija ateityje? II

Taigi matėme, jog Biblija mums išpranašavo, jog žydai bus išbarstyti po visą pasaulį, visur nekenčiami, jų skaičius nebus didelis, tačiau jie niekuomet neišnyks, o netgi civilizuos pasaulį. Jie ten tarnaus negyviems tautų dievams, tačiau kai prisimins savo Viešpatį, šis jų neatstums. Galiausiai ateis diena, kai žydai sugrįš į savo žemę (Pk 30:3, Jer 23:3, Ez 11:17, Am 9:14 kt.).

Yra tokia kabalistinė teorija, kad viena eilutė Toros ritinyje atitinka vienerius žmonijos metus.

Minėta eilutė yra 5708-ta, o 5708 hebrajų kalendoriaus metai atitinka 1948-uosius. O 5708 eilutė Toroje yra Pk 30:3 ir ji skamba taip: „tada Viešpats, tavo Dievas, sugrąžins tave iš tremties ir, tavęs pasigailėdamas, vėl surinks tave iš tautų, po kurias Viešpats, tavo Dievas, bus tave išsklaidęs“.

Palyginimui, pažvelkime ką sako eilutės – Holokausto laikotarpis: 1940 m (Pk 29:23): Stebėsis visos tautos: „Kodėl Viešpats taip padarė šiam kraštui?Už ką šis baisus įniršis? 1941 m.: Jiems bus atsakyta: „Kadangi jie atmetė Viešpaties, savo protėvių Dievo, sandorą, kurią jis sudarė su jais kai išvedė iš Egipto žemės“; 1942 ir nuėjo tarnauti svetimiems dievams ir juos garbino – dievus, kurių nebuvo iki tol pažinę, dievus, kurių jis jiems nebuvo paskyręs; 1943 (pradedamas masinis naikinimas koncentracijos stovyklose) Todėl tat krito ant to krašto Viešpaties įniršis, ištikdamas jį visais prakeikimais, užrašytais šioje knygoje; 1944 Viešpats išrovė juos iš jų žemių savo baisiu pykčiu ir deginančiu įniršiu, nubloškė juos į kitą kraštą, kur jie ir dabar tebėra.

O nuo sekančios eilutės, taigi nuo 1945-ųjų metų, tonas iš karto rimsta.

Taigi visai gali būti, jog Izraelio sukūrimas buvo anaiptol ne atsitiktinis įvykis. (Beje, šiandien esame Pk 32:19, tad pabaigoje atsiversime Bibliją ir pažiūrėsi ką mums žada keli artimiausi metai – deja, vaizdelis nėra džiugus).

O tolimesnėje ateityje – žydų išsilaisvinimas iš tautų vergovės bei mesijinio amžiaus įsivyravimas. Tai, kad įsikūrė Izraelis, dar nereiškia, kad tremties etapas pasibaigė. Tai, kas vyksta dabar, yra veikiau paruošiamieji darbai artėjančiai erai, nes valstybės nesikuria, perėjimai iš vienos istorinės epochos į kitą neįvyksta per dieną. Be to, reikia duoti laiko pasauliui susivokti apie artėjančias permainas bei joms pasiruošti.

Surinkti iš tautų žydai sugrįš prie judaizmo (labai daug kur apie tai kalbama, pvz., visas Pk 30 skyrius, Ez 11:20, 36:26, Jer 24:7 t.t.). Kaip žinome, judaizmo atgimimas jau prasidėjęs.

Daug kalbama apie Izraelio žemės atgijimą žydams sugrįžus: Iz 35:1-7, Ez 36:35, Joelis 2:21-26. Žemė sužaliuos, Iz 41:19 pradės augti medžiai (20 amžiuje Izraelis buvo vienintelė valstybė, kuri amžių baigė su daugiau medžių nei pradėjo), Iz 41:18 kalba apie tai, kaip Viešpats dykumą pavers tvenkiniais (ir iš tiesų, pastaruoju metu žydai dykumoje išsikasė šulinius ir pradėjo ten auginti tilapijas); kad tai bus derlinga žemė (tapo tokia naujų žemės ūkio technologijų dėka), t.t. Tad Izraelio žemė iš tiesų palaipsniui tampa pieno ir medaus upių žeme, tačiau ne be parvykusių žydų indėlio.

Joelis 2:27 sako „Mano tauta nebus sugėdyta per amžius“. Ne tik kad nebus sugėdinta, Izraelis taps stipria karine jėga, tramdys savo kaimynus iš visų pusių (Zef 12:6). Pranašas Zefinajas taip pat duoda užuominą, kad hebrajų kalba bus prikelta (Zef 3:9).

Žydai vis labiau paisys savo Toros ir mažiau kišis į pasaulio reikalus; tautoms šis procesas nepatiks. Apie tai, kaip atrodys žydų tremties pabaiga, mes galime susidaryti įspūdį iš Išėjimo kn. pasakojimo, kuris didžiausiai to meto galybei Egiptui baigėsi civilizacine griūtimi. Iki šiol mokslininkai laužo galvas, negali suprasti, kodėl po mitinio žydų pasitraukimo piramidės tapo mažutės, jų statymo technologija primityvi, t.t.

Palinkėsime šiems istorikams sėkmės jų ieškojimuose, o mes jau žinome, kad jei žydai pradeda reikštis kokios nors civilizacijos reikaluose, tai ši suklesti ir pradeda dominuoti (apie tai mums pasakoja Josifo istorija). Tačiau žydų tremties pabaiga priimančiajai tautai anaiptol nemaloni, nes tai reiškia staigų civilizacinį nuosmukį. Kurį, kaip ne kaip ,išgyvenome ir mes Lietuvoje – o jei norėtumėte ginčytis, paprasčiausiai pasivaikščiokite po Vilniaus senamiestį ir palyginkite jį su naujais rajonais, statytais sovietmečio metu, kai buvo labiausiai antisemitiški.

Tad prognozuočiau, jog žydams, tarsi sraigėms sulindinėjant į savo šventas knygas, didžiai susinervins amerikiečiai. Jiems nepatiks, kad žydai išduoda pasaulio ekonomikos reikalus,  nebenori užsimušinėti dėl to, kad  pasaulis būtų aprūpintas naujos kartos kompiuterių procesoriais, nebenorės gelbėti paliegusio dolerio, t.t., todėl isterikuos apie kylančią religinio fanatizmo grėsmę ir pan. Nesunku numanyti, kad vienu ar kitu metu šiaurės tautų nerimas dėl žydų atsisakymo dalyvauti jų reikaluose gali paskatinti juos susivienyti su arabais, kurių pretenzijos žydams ir dabar visiškai aiškios. O jei manote, kad tai neįmanoma, pagalvokite apie tai, kad jau šiandien Šiaurės tautos kartais neretai susivienija su po beviltiškomis diktatūromis gyvenančiais arabais pakovoti dėl žmogaus teisių Izraelyje.

Biblija pranašauja, kad tautos ne tik nervinsis dėl žydų pasitraukimo, bet net ir, Egipto faraono pavyzdžiu, ateis su kariuomene jų sulaikyti. Tai garsusis Gogo ir Magogo karas. Apie šį karą mums pasakoja pranašas Ezekielis 38 ir 39 skyriuose: iš šiaurės atsidangins kariuomenė, visas pasaulis susivienys prieš Jeruzalę, netgi į ją įsiverš (nors veikiausiai čia nekalba apie fizinį įsiveržimą į miestą), tačiau tada į kovą įsijungs pats Viešpats ir užpuolikams baigsis visai ne kaip – kaip ir  faraonui. Zecharijas 12:2-3 taip pat kalba, kad visas pasaulis mėgins pakelti sunkų Jeruzalės akmenį, tačiau patrūks tai bedarydami.

Galiausiai visos tos kovos baigsis tuo, kad tautos arba susipras pereiti į naują tikrovę, kurioje žydai tampa dvasiniais pasaulio lyderiais, arba bus sunaikintos (Iz 60:12). Ateis mesijinė era, kurioje, pranašauja Mika 4:2 Daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo namus (biblinis žydų tautos apibūdinimas), kad jis pamokytų savo kelių, kad mes eitume jo takais“. Tą patį sako Zecharijas 8:23 „Tomis dienomis dešimt vyrų iš visų kalbų genčių griebs judėją už drabužio skverno  ir sakys: „Leisk mums eiti su jumis, nes mes girdėjome, kad Dievas yra su jumis“.

Taigi, pasaulio atsivertimas į judaizmą. O kas neatsivers, naujoje epochoje neturės vietoje ir bus išnaikinti – jau minėtasis Iz 60:12.

Mesijinėje eroje bus visuotina taika (aišku, girdėjote įžymią Izaijo 2:4 pranašystę, iškaldintą netgi ant JT sienos, kad tautos perkaldins kalavijus į noragus, o liūtas ės šieną – pastarajame epizode, be abejonės, kalba apie liūtiško charakterio žmones, kurių būdas neatpažįstamai pasikeis. Na ir, žinoma, koks būtų mesijinis amžius be paties Mesijo. Mesijas aiškiai nurodomas kaip politinis lyderis (Biblijoje – karalius), kuris atliks tam tikrus darbus. Nuorodos į Mesiją: Iz 11: 1-10, Jr 23:5-6, 30:7-10, 33:14-17, Ez 34:23-28.

Prieš pasirodant Mesijui pasaulyje įsivyraus visuotinė taika (Ez 38:16), Izraelis taps viso pasaulio dvasiniu autoritetu ir netgi faktiška valdžia (Iz 2:2-4, Jer 23:7-8), žydai atliks visišką atsivertimą į D-vą (Oz 3: 4-5). Mesijas karūnuos visus šiuos pokyčius ir taps D-vą bei pasaulį vienijančia figūra.

Kada visa tai įvyks? Biblija taupi: kai tam ateis laikas (Iz 60:22). Tačiau kabalistai sako, jog tai turi įvykti iki 6000-ųjų metų pagal hebrajų kalendorių, o mes šiuo metu esame 5774-uose metuose. Vadinasi, liko daugiausia 225 metai, tačiau yra nemažai požymių, jog šie pokyčiai įvyks ir greičiau.

Tą priverstinį nuomonės pakeitimą padarysime arba geruoju, arba per nelaimes. Puikiai žinome, kad karas greitai ir drastiškai keičia žmonių nuomonę. Kaip greitai karo pagalba pasaulis pakeitė nuomonę dėl fašizmo! Prireikė vos kelių metų, kelių dešimčių milijonų mirčių, nesuskaičiuojamų sugriovimų ir netekčių, ir žmonijos nuomonė keitėsi kaip sviestu patepta! Tad ir šį kartą veikiausiai pasaulio nuomonę šiais klausimais pakeis žiaurus karas,  juo labiau, kad mums pranašaujama apie Gogo ir Magogo karą.

Na, o jei jūs sutiktumėte pakeisti savo nuomonę ir be viską siaubiančio karo, veikiausiai šį kataklizmų laikotarpiu būsite išsaugotas. Jei vienos eilutės – vienerių metų teorija teisinga, tai pažiūrėkite, kas rašoma apie ateinančius metus: 2017: Taip mano įniršis sukėlė ugnį, ji degė iki pat Šeolo gelmių, ris žemę ir jos derlių ir padegs žemės pamatus; 2018 Krausiu jiems nelaimes ant nelaimių, siųsiu jiems visas savo strėles; 2019 Alins badas, niokos karšinė ir nuožmus maras. Paleisiu tarp jų žvėris su iltimis; 2020 Lauke kalavijas neš mirtį, o viduje klaidas jaunuoliui ir jaunuolei, žindukliui ir senai žilai galvai. Ties 2023 metais tonas pradeda rimti, o nuo 2036 metų tekstas pradeda skleisti gerumą.