Kaip išsirinkti geresnę valdžią?

2012 rugsėjo 3 d.

 

Artėja rinkimai, tad mes turime unikalią galimybę pakeisti dabartinę valdžią į geresnę. Kad sugebėtume tai padaryti, turime tapti geresniais rinkėjais. Ko turime atsisakyti ir kuo tai pakeisti?

 

Gyvenimą, norime tai pripažinti ar ne, iš esmės valdo dvasinės fabulos. Vienas ar kitas tikėjimas gali būti seniai nebepopuliarus ir save diskreditavęs, tačiau tai, kaip nebūtų keista, visai nereiškia, kad žmonės nėra jo valdomi. Rinkimai – puikus to pavyzdys. Pažvelkime, kaip kandidatai į Seimą pradės pūsti seną tikėjimą, ir kaip rinkėjų masės veikiausiai ant to užkibs.

 

O senas tikėjimas žada išganymą tam, kuris myli, ir tiki. Ne tik kunigai, bet ir politikai mėgsta kartoti: „Linkiu visiems meilės, tikėjimo ir kantrybės. Kartu mes įveiksime šiuos nelengvus iššūkius ir sukursime nuostabią šalį, kurioje bus gera gyventi visiems!“. Kitaip sakant, tu mylėk, dar pakentėk ir toliau tylėk (apie mūsų nedorus darbus), ir už tai tau bus rojus.

 

Šito niekuomet nebus, nes šie taip mums persmelkę teiginiai neatitinka dvasinės tikrovės. Krikščioniška fabula atmeta tai, kas absoliučiai būtina, norint sukurti sau tą rojų žemėje – kompetenciją. Tad ir kandidatai amžinai mėgina užburti rinkėją paveikdami jį emociškai. Jei žmogus religijos įtakoje daro sprendimus vadovaudamasis tikėjimu ir meile, tai politikai kaip kokie ekstrasensai privalo įpumpuoti jums šių jausmų, antraip jų nerinksite. Jie nori nukreipti jūsų dėmesį nuo tikrovės faktų, o jei tai nepavyksta – apeliuoja į jūsų krikščionišką gailestingumą, kuris reikalauja mylėti nusikaltėlį ir jo neteisti. Jie stengiasi kaip galima labiau nuvertinti savo pridarytus nusikaltimus ir pučia miglą apie šviesią ateitį, kuri jau neva raka pasiekiama.

 

Tuo tarpu dvasinė tikrovė yra ta, kad neteisdamas nusikaltėlio pats tampi nusikaltėliu. Pavyzdžiui, jei nuomojate butą nusikaltėlių grupei, žinote apie jų daromus nusikaltimus, tačiau neįduodate jų policijai, tai pagal įstatymus esate nusikaltėlių bendrininkas.

 

Tad koks rinkėjas turi būti, kad išsirinktų sau geresnę valdžią? Jis bus geras rinkėjas lygiai tiek, kiek sutiks analizuoti kandidatų pasiūlymus ir atsirinkti kas jam iš tiesų gerai, o kas ne. Panašiai kaip parduotuvėje. Tie pasiūlymai, kurie iš pažiūros atrodo patys patraukliausi, dažnai vėliau pasirodo tragiškais. Tačiau niekaip kitaip normaliai neatsirinksi, tik išmanydamas ir gebėdamas analizuoti. O mūsų tradicinė religija visa kaip stengiasi jus nuo to atkalbėti.

 

Kandidatų emocinės poveikio priemonės turėtų žadinti jūsų budrumą. Skirtingai nei mes esame įpratę mąstyti, tiesa ir širdies polinkiai neturi nieko bendra. Mus moko: „Eik, kur veda širdis“. O iš tiesų turi eiti ten, kur tave veda protas. Jie pamesi protą – rasi ne palaimą, o būsi užvaldytas vienokių ar kitokių tau nedraugiškų jėgų. Todėl į bet kokius mėginimus veikti jūsų nuomonę apeliuojant į emocijas žvelkite kaip į mėginimą jus užvaldyti.

 

Rinkitės kandidatą taip, kaip jūs rinktumėtės svarbų pirkinį. Pavyzdžiui, būtų labai neatsakinga, tiek ilgai taupius, rinktis automobilį vien pagal jo išvaizdą ir kainą. Deja, kažką panašaus darome per rinkimus. Ten mes „nusipirksime“ sau valdžios kokybę ateinantiems ketveriems metams. Rinkdamiesi kandidatą mes dažnai pasiduodame tikėjimui ir vilčiai, tačiau pametame protą. Dvasinė tikrovė ta, kad neprotaujantis asmuo yra tiesiog beprotis. Deja, krikščionybės įtakoje dažnai savo noru.

 

Priminsiu anekdotą. Psichiatrinė ligoninė. Grįžta durniai po pasibuvimo atvirame ore. Eina visi apiplyšę, apsibrozdinę, kruvini, tačiau krykštauja be galo laimingi. Eina pro šalį valytoja ir klausia:

-        Tai ko jūs, durniai, šiandien tokie laimingi?

Vienas, vos gaudydamas iš laimės kvapą, puola jai aiškinti:

-        Oi, sesele, šiandien plaukiojome baseine! Nardėme, lenktyniavome, prisiplaukiojome – jau seniai taip nebuvo linksma!

Kitas, ne mažiau trykštantis laime, įsiterpia:

-        O be to, gydytojas sakė, kad jei būsime geri, tai kitą kartą dar ir vandens prileis!

 

Kaip rodo šis anekdotas, tikėjimas be tiesos iš tiesų veda į tragediją. O tiesa yra pažini tik tiems, kurie sutinka domėtis, rinkis faktus, juos analizuoti ir daryti blaivias išvadas. Šito mūsų dvasinėje tradicijoje nėra, nes žinojimas, išprusimas vadinamas fariziejiškumu ir yra didžiai Kristaus smerkiamas.

 

Galų gale, kam man viso to reikia? Gal geriau nusispjauti ir nebalsuoti? Mano atsakymas būtų toks – jei atsisakai atlikti savo žmogiškas (šiuo atveju pilietines pareigas), tai tampi vis mažiau žmogumi (piliečiu). Jei nesi pilietis, tai esi liumpenas. Liumpenas valstybės valdyme nedalyvauja, sprendimus jiems paprasčiausiai numeta. Nėra ko ir sakyti, tais sprendimais jie niekuomet nebūna patenkinti.

 

O jei balsuoti nueisite, ir jei balsuosite kompetentingai, tuomet bent jau galėsite būti ramūs prieš save, kad tai, kas nuo jūsų priklauso, tvarkingai padarėte. Be to, žmogus tokia jau būtybė, kad kitoms vieno asmens sprendimas negali nepaveikti kitų bent trijų ar keturių žmonių elgesio. Jūs būsite padaręs, kas jums ir nuo jūsų priklauso, kad visuomeninis gyvenimas taptų šviesesnis. Ant jūsų galvos nekabos nuodėmė, kad šiuo metu, kai jūsų pilietiško elgesio reikia gyvybiškai, į milijonų savo bendraičių problemas nenusispjovėte ir savo pareigą sąžiningai atlikote. Tai daro Jus geresniu žmogumi.