Sveiki, Aurimai,

Bet Jūs negalite nesutikti, kad Jėzus yra garsiausias žmogus pasaulyje ir per 2000 metų jo niekas neužmiršo ir manau per klausimėlį (laida tokia), labai mažai žmonių jo nežinotų. Tad kaip Jūs interpretuotumėt kas turėjo tokią galią, kad per 2000 metų nebūtų visame pasaulyje užmirštas įsivaizduojamas Jėzus? Pagarbiai,
Vaiva Truncytė

 

 

Labai geras klausimas. Atsakymas į šį klausimą slypi krikščioniškajame tikėjime ir žinutėje, į kurią Jūs sureagavote. Krikščionybė Kristų visiškai sutapatina su tiesa. Palaimintas yra tas, kuris atsisako savo nuomonės ir stačia galva įtiki į Kristų. Pats Kristus deda lygybę tarp savo mokymo ir tiesos: Jn 8:32 skelbia: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa jus išlaisvins“. Taigi krikščioniui yra be galo baisu abejoti Kristumi, nes abejonės, ką jau kalbėti apie netikėjimą, veda į amžinas pragaro kančias.

 

Ar gali neegzistuojantis žmogus daryti didžiausią poveikį kultūrai? Dar ir kaip gali! Iš senųjų baltų istorijos žinome, kad tokios „asmenybės“kaip Perkūnas, Austėja ar Vandenis darė didžiausią įtaką civilizacijai per labai ilgą laikotarpį. Tas pats su vikingais, kuriems aukščiausias autoritetas buvo Odinas, antikos graikams Dzeusas, t.t. Taigi netgi labai gali būti, kad civilizacijai lemiamą įtaką daro tai, ko visai nėra ir niekada nebuvo.

 

Antra, mums reikėtų pažvelgti kaip krikščionybė paplito tokioje didelėje teritorijoje. Jei skaitėte vakarykštę nuorodą apie mitraizmą, ten rašoma, kad Romos imperijoje krikščionybė buvo forsuojama kaip atsvaras persiškajai konkurentei. Roma negalėjo sau leisti, kad plistų konkurentės valstybės religija, todėl ėmėsi plėtoti savo valstybinę religiją. Tačiau naujoji Romos religija perėmė stebėtinai daug savo konkurentės elementų: šventąją trejybę, tikėjimą kaip išganymo priemonę, nekaltą prasidėjimą, naujojo dievo gimimo ir mirties datas, gimimo ir prisikėlimo istorijas, ir daug kitų.

 

Vėliau krikščionybė užvaldė Vakarų Europą paprasčiausiai apmaudama barbarus. Šis tikėjimas, sugriovęs Romos imperiją , plito į šiaurę pristatydamas Romos civilizacijos laimėjimus kaip Kristaus nuopelnus. Barbarai gavo trilaukę žemės apdirbimo sistemą, geresnius karybos būdus, buvo užrašyta jų istorija (už praeities nuopelnus, kaip užrašius paaiškėjo, barbarai turėjo būti dėkingi kone vien Kristui), viešojo administravimo paslapčių ir t.t. Savaime aišku, kad barbarai, pasimokę Romos civilizacijos gudrybių, iškart prakusdavo. Tuo pačiu jie galvojo, kad už savo naują klestėjimą tai turi dėkoti ne Romai, o Kristui.

 

Po to kone tūkstantį metų krikščionybė buvo nepajudinama vien jau dėl inkvizicijos. Krikščionybė, sukurta kaip doktrina padėti valdyti šalį, buvo labai patogus instrumentas daugybei valdovų kartų. Tik kvailys norėtų griauti aklą tikėjimą, kuris pavaldinius daro nuolankius, nesvarbu kaip su jais elgiasi valdovas.

 

Taigi krikščionybė tapo pasaulio civilizacijos pirmūne visai ne dėl Kristaus, o dėl to, kad perėmė antikos palikimą. Renesansas, padėjęs pamatus Europos iškilimui, buvo ne kas kita, kaip dalinis grįžimas į antiką. Ir vėliau, silpnėjant Bažnyčios įtakai, Europos civilizacija stiprėjo. Deja, dabar ši įtaka tiek nusilpo, kad ją pakeitė bedievystė.

 

Tačiau bedievių šviesa, kaip sakė Saliamonas 24:20, turės užgęsti. Aš už religiją, kuri prideda žmogui proto.