Kaip atpažinti ar mus užvaldęs blogis?

2011 sausio 8 d.

 

Mes trumpam atsitrauksime nuo visuomenininkų pamokų. Noriu pasiūlyti paprastą būdą, kuriuo galėsite atpažinti kiek konkretų žmogų, organizaciją ar net visą visuomenę yra užvaldęs blogis.

 

Mintį šiai įžvalgai pakišo skelbta apklausa, kad lietuviai yra vieni nelaimingiausių žmonių pasaulyje. Jei gyvename gana laisvoje visuomenėje (juk yra pilna ir nelaisvesnių), pas mus puikus klimatas, esame Vakarų civilizacijos dalis ir esame apsaugoti, tai ko mums būti ypač nelaimingais?

 

Senesni (ilgiau skaitantys) naujienlaiškio skaitytojai atsimena, kad svarbiausia vertybė vertybių piramidėje yra ne meilė, ne tikėjimas, o tiesa. Pavyzdžiui, jei kas nors tvirtina jus karštai mylintis, o jūs tikrai žinote, kad tai netiesa, tai kuo vadovausitės? Kad tiesa yra mūsų svarbiausias kelrodis galime įsitikinti kritinėse situacijose. Pavyzdžiui, jei jus kas nors įžūliai apvogė, ko norėsite – tikėjimo ar tiesos? Jei darbdavys jums nesumoka – jums aktualiau gražūs pažadai ar teisingumas?

 

Taigi ribinėse (lemiamose) situacijose viskas apsinuogina. Mes įsitikiname, kad iš tiesų labiausiai mes trokštame tiesos ir teisingumo. Visai ne meilės ir ne tikėjimo, kaip moko krikščionybė.

 

Jei svarbiausia dvasinė vertybė yra tiesa, jei tai yra aukščiausias gėris, tuomet jo priešingybė neišvengiamai yra blogis. Vadinasi, tie, kurie vengia tiesos, kurie trukdo įsiviešpatauti teisybei, yra užvaldyti blogio.

 

Įsitikinkime, kad yra būtent taip. Grįžkime į situaciją, kur jus apvogė. Jūsų troškimas, be abejonės, yra nustatyti tiesą ir pasiekti teisingumo. O kuo tuomet labiausiai suinteresuotas nusikaltėlis? Tarkime, jis šiuo atveju yra iš jūsų aplinkos. Savaime aišku, nusikaltėliui užvis labiausiai norėsis jus suklaidinti. Jis jums gali pasiūlyti savo dėmesį, pagarbą, užuojautą, pripumpuoti vilties – su sąlyga, kad tik neprieitumėte prie tiesos.

 

O dabar jau galime judėti ir prie išvados. Kaip esu anksčiau ne kartą rašęs, lietuviai paprastai nekenčia tiesos. Pažvelkite kad ir į komentarus po kokiu nors protingesniu straipsniu. Disidentai, kurie nori žmonėms atverti akis, užsipuolami. Kovojančių už teisybę masės nepalaiko. Žydus atmeta net nepradėję gilintis. Toros studijos nepopuliarios. Lietuviams patinka skendėti iliuzijose, kad kažkas ateis, sutramdys išbujojusius valdžiažmogius ir pasirūpins jų sočia ateitimi. Visuomenė trokšta ne teisybės, o sotaus gyvenimo.

 

Tad kai asmuo nesidomi tiesa, tai ir yra padėtis, kai jis yra užvaldytas blogio. Dar labiau yra užvaldytas, jei su tiesa kovoja.  Jei asmuo nenori žvelgti tiesai į akis, tai jis yra blogio rankose.

 

O dabar pažiūrėkime, kaip tiesos vengimas užtikrina žmogui nesibaigiančias kančias. Jei asmuo sutiktų domėtis tiesa, sutiktų ja vadovautis, tai jis išsispręstų savo bėdas. Juk aiškiai matydamas kokia yra tikrovė galėtų pasistengti ją paveikti. O jei asmuo skendėja iliuzijose?

Tokiu atveju neapsieisi be apgaulingo tikėjimo. Žmogus negali nė piršto pakrutinti, jei jis netiki, kad jam tai nebus naudinga. Kad žmogus pradėtų pats sau kenkti, turi būti klaidingas tikėjimas. Tada jam atrodo, kad jis sau padeda, o iš tiesų kenkia. Apgaulingas tikėjimas saugo žmogų nuo tiesos ir užrakina jį nelaimių rate.

 

Tad dabar mes žinome, kaip išsivaduoti iš blogio. Ženkite tiesos link nepaisant nieko, ir jūs gyvenate išties puikų gyvenimą.

 

Prieš baigiant šią žinutę dar vienas patarimas. Blogio apimtas žmogus tiki, kad jis stovi ant tvirto pamato. Pavyzdžiui, toks asmuo eis į kompromisą su savo sąžine, kad jo neišmestų iš darbo. Gali apgaudinėti versle, nes tiki, kad taip tampa turtingesnis. Žodžiu, netiesos praktikavimas sukuria iliuziją, kad su melu esi ant tvirtesnio pagrindo. Tačiau ar gali taip būti, kad susipykdamas su aukščiausia dvasine vertybe užsitikrini sau tvirtą pamatą?  

 

Pirmasis įspūdis toks, kad tiesa – tai atsivėrimas nežiniai. Tiesos keliu pradėjusiam žengti žmogui iš pradžių baisu, nes atrodo, kad griūva jo gyvenimas. Už tiesą jį gali atleisti iš darbo. Keisis draugai ir aplinka, nes tikrai ne visi norės prisiimti tiesos iššūkį. Jums atrodys, kad nebetenkate pamato po kojomis.

 

Tačiau tai tik išsivadavimas iš iliuzijų. Pasirinkdami tiesą jūs renkatės sąjungą su D-vu. Tai reiškia, kad dėl rytojaus nebūsite garantuotas, tačiau tikrai nepražūsite. Parodykite man nors vieną iš bado mirusį disidentą? Parodykite tokį, kuris turėjo nutraukti savo romaną su tiesa, nes jį visiškai apleido Apvaizda? Tai tik iliuzija, kad disidentas vaikšto ant likimo ašmenų. Iš tiesų jis stovi ant gerokai tvirtesnio pamato nei nenaudėliai ir prisitaikėliai.

 

Prasmingiausias, todėl ir tinkamiausias gyvenimas yra tas tariamas vaikščiojimas ties bedugnės kraštu. Pažvelkite į labiausiai klestinčias visuomenes. Jos vaikšto ant išlikimo ašmenų. Vienos sparčiausiai besivystančių šalių – Izraelis, P.Korėja ir Taivanas. Visoms joms kas dieną gresia sunaikinimas. Tačiau jos lieka, jos klesti ir jos tampa įkvėpimo šaltiniu. Pažvelkite į Vakarus, kai jie konfrontavo su Sovietų Sąjunga, kai balansavo ant branduolinio karo prarajos, ir pažvelkite į juos dabar? Kuris laikotarpis tvirtesnis ir šlovingesnis?

 

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie žmones. Mačiau interviu su Nijole Sadūnaite. Ji pasakojo, kaip kuo toliau, tuo vis labiau nyko lietuvių disidentų baimė prieš KGB. Tardytojai, priešingai, jautėsi vis neramiau ir pakrikę. Lietuvių disidentai juos nugalėjo savo dvasios galia. O šią dvasią jie gavo iš D-vo, nes stojo į tiesos kelią. Ar kada girdėjote, kad žmogus, stojęs į tiesos kelią, to vėliau gailėtųsi? Iš savo patirties galiu pasakyti – to negali būti!