Kabala: kas ir kaip?

Kabala, paprastai kalbant - tai asmeninis religijoje ypač nusimanančio žydo supratimas apie paslėptus dieviškumo klodus. Arba paprasčiausiai rabio interpretacijos egzistencinėmis temomis pasitelkus Torą, tačiau leidžiant sau gerokai nutilti nuo originalo.

Kad būtų lengviau suprasti, įsivaizduokime mokslininką, padariusį revoliucinį atradimą; jo pėdomis eina gabus literatas, ir suteikia šiam atradimui meninę formą. Suprantama, kad meninė forma neiškreipia mokslininko atradimo esmės, tačiau suteikia jam papildomų, visų pirma emocinių, niuansų, kurie mums padeda geriau įsisavinti atradimą, atrasti su juo asmeninį santykį. Pavyzdžiui, XIX a, antroje pusėje pasaulį drebino mokslo-technikos pažanga; žmonija tikėjo, kad mokslo pagalba greitai nebeliks jokių kliūčių – šį akademinį optimizmą, be kita ko, gerai atspindi Ž.Verno romanai. Taigi romanisto santykis su mokslininkais – papildomasis, užpildantis tam tikras nišas. 

Panašus yra ir Kabalos santykis su Tora. Žinoma, Kabala nėra romanai, tačiau ją nesunku būtų pavadinti rabių filosofija Toros tema, pagrindinę knygą papildant susijusiomis įžvalgomis. Pavyzdžiui, kabalistai, pasiskaitę Toroje apie dieviškumo sampratą, apie D-vo atributus, kuria Gyvybės medį – šis aiškina, kokiais būdais dieviškoji šviesa pasiekia materialųjį pasaulį. Tokios įdomios Toros interpretacijos yra marketinamos kaip „užslėptoji Tora“.

Ne iki galo aišku kada Kabala atsirado. Šiuolaikiniai rabiai aiškina, kad šis mokymas buvo slapta perduodamas dar nuo pirmosios Šventyklos laikų (sugriauta 583 m. per. m. e), o jos pradininkas Šimonas bar Jochajus. Paul Johnson knygoje „A History of the Jews“ tvirtina, kad tai viduramžių laikų išradimas.

Manau, kad veikiausiai jis bus teisus. Štai kodėl. 12 amžius judaizmui – Mošė Meimonido (Rambamo) amžius. Šis veikėjas ypatingas tuo, kad pamėgino apvalyti religiją nuo prietarų – viskas, į ką tikime, turi būti paaiškina, racionalizuota, arba turime pripažinti, kad neturime pakankamai pagrindo tvirtinti, kad tai absoliuti tiesa. Anksčiau maniau, kad toks mąstymas pradėtas Vilniaus Gaono, tačiau P.Johnson atskleidžia, kad kritinio požiūrio į savo tikėjimą pradininkas - Mošė Meimonidas (Rambamas, 1135 -1204).

Kada nors prie šio veikėjo dar grįšime, o dabar tik paminėsiu, jog Meimonidas mėgino racionalizuoti judėjišką tikėjimą – ar iš tiesų vyko ta uždrausto vaisiaus istorija rojuje, ar tikrai prasivėrė jūra prieš Mozę ir jo pasekėjus, o gal tai simbolinės reikšmės, turinčios kokią tai užslėptą prasmę? Žodžiu, Rambamas – tai kvietimas išsiaiškinti, suprasti į ką gi ten tiki.

Tikriausiai nereikia ir sakyti, kad XII amžiuje toks požiūris turėjo ir nemažai priešų. Tikrai ne visiems patiko, kad tikėjimas begėdiškai narstomas ir kvestionuojamas, tarsi būtų be iš D-vo, o žmonių sugalvotas. Tad Rambamas ir jo pasekėjai buvo įvardinami kaip radikalai, ramybės drumstėjai. Šios pasipriešinimo racionalizmui bangos fone pasirodo pirmasis kabalistas – Mošė ben Nachmanas, arba Nachmanidas (1194 – 1270).

Kol judėjų pasaulis taršo į skutelis Meimonidą, Nachmanidas su savo drąsiomis interpretacijos apie paslėptus Toros klodus anaiptol neatrodo pernelyg radikalus ir per daug sau leidžiantis. Taip Kabala išvengė skrupulingos patikros, paplitusio skepsio jos atžvilgiu laikotarpio. Ji buvo pripažinta judaizmo dalimi, tiesa, egzotine ir tikrai ne mokymui pirmose klasėse. Rabiai įvedė taisyklę – jei nori studijuoti Kabalą, pirma turi gerai išmokti Talmudą, susilaukti 40 metų ir turėtų vaikų. Šie apribojimai reikalingi tam, kad Kabala dėl savo laisvesnių sąsajų su Toros mokymu nepaplistų tarp neišmanėlių, kurie Kabalos pagrindu neprigalvotų nesąmonių ir negriautų judėjiškos tradicijos.

Kuo Kabala skiriasi nuo Talmudo? Talmudas taip pat rabinistinės interpretacijos, tačiau Talmudo atveju pasitelkiamas sveikas protas ir siekiama spręsti įvairius visų pirma praktinius žydų bendruomenės gyvenimo aspektus. Panašų vaidmenį vaidina Katalikų bažnyčios kanonas – pavyzdžiui, sugalvoja vedybų ar laidotuvių ceremonijas ir pan. (Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Talmude yra Agada dalis, kuri taip pat mokymas širdžiai, tačiau jis ne tiek atitolęs nuo Toros savo interpretacijos laipsniu kaip Kabala).

Kabala – daug laisvesnės filosofinės interpretacijos širdžiai ir protui paganyti. Čia mes leidžiamės į filosofinius apmąstymus apie pasaulyje pasklidusias dieviškumo kibirkštis, dangiškosios šviesos kanalus, aprašinėjama D-vo rankos ir akys (nors judaizmas aiškiai sako, kad D-vas neįsivaizduotinas žmogaus pavidalu ir kabalistai tai gerbia), t.t. Kadangi Toroje apie dieviškumo kibirkštis ir visokias emanacijas iš viso neužsimenama, turime pripažinti, kad autoriaus dalis yra pakankamai didelė, kad priskirtume tokias interpretacijas misticizmui (individualiam suvokimui). Tik kadangi, kaip žinome iš anksčiau, judėjai fanatiškai gerbia mokytą, tai jie gerbia ir jo improvizacijas Toros tema.

Na, o sekantį kartą apie tai, kaip judėjiškos interpretacijos išeina iš krašto – B.Spinoza.