Judaizmo atgimimas

1948 m. pradžioje Izraelio įkūrėjas D. Ben Gurionas rengiasi skelbti Izraelio valstybę, tačiau ar ją kas nors pripažins? Juk, žvelgiant šiuolaikiniais standartais, žydai Palestinoje tėra atsibastėliai. Tada nepalenkiamas socialistas prisiminė religiją. Kone visas pasaulis, bent jau ta dalis, kurio nuomonė jam svarbi, šventai tiki, kad žydai čia gyveno prieš pora tūkstančių metų ir kad D-vas yra jiems pažadėjęs kada nors vėl juos čia sugrąžinti. Tad komunistuojantiems sionistams neliko kas daryti – teko atsigręžti į vos 2000 narių Izraelio ortodoksų bendruomenę ir gauti jų palaiminimą Izraelio valstybei.

Šiems tai buvo nemenkas galvosūkis. Iš vienos pusės, sąlygos, kurios turėtų lydėti žydų sugrįžimą, anaiptol neišsipildžiusios: pirma visas pasaulis turi pripažinti dvasinį žydų pranašumą, visi žydai turi pradėti nepriekaištingai vykdyti visas micvas; Mesijo valstybė, anot pranašysčių, bus teokratinė monarchija. Ar Ben Gurionas galėjo jiems pasirodyti nors kiek panašus į laukiamą Mesiją? Antra vertus, praėjo vos nepilni trys metai po Holokausto. Žydai puikiai supranta, kad jiems nuo tautų neapykantos reikalingas prieglobstis, ir ortodoksai visai nenori, kad kaltė dėl naujų skerdynių kristų ant jų galvų. Tad, pamanė barzdočiai, gal čia tas asilas (asilas judaizme – materializmo simbolis), ant kurio į Jeruzalę įjos Mesijas?

Viskas baigėsi tuo, kad ortodoksams sionistai suteikė nemažai nuolaidų. Jie gavo išimtinę teisę tvarkyti santuokos, laidojimo reikalus. Jų jaunuoliai buvo atleisti nuo tarnybos armijoje (tuo metu tokių skaičius tebuvo vos keli šimtai); ortodoksai iš valstybės užsitikrino finansavimą savo mokykloms ir jų autonomiją. Tokiomis sąlygomis Izraelio religingieji sutiko išreikšti paramą pasaulietinei žydų valstybei ir bedieviai sionistai iškilmingai apsiskelbė visam pasauliui, kad Izraelis atgimė.

Gal D.Ben Gurionas ir nebūtų jiems tiek prižadėjęs, jei būtų manęs, kad barzdočiai turės nors kokią ateitį. Jam nė į galvą netoptelėjo, kad ši mažutė saujelė juokingų istorinių liekanų galėtų greitu metu ir neišnykti. Deja, Izraelio D-vas yra pažadėjęs, kad to niekuomet nebus. Prasideda stebuklingas judaizmo atgimimas.

Šioje vietoje reikia pasakyti, kad ne tik tautoms galioja principas, kad D-vas laimina tuos, kurie remia žydus. Pasirodo, kad tai galioja ir patiems žydams: D-vas laimina tuos, kurie remia juodaskvernį ortodoksą. Tad juodaskvernį ortodoksą remiantis Izraelis stebuklingai laimi vieną karą su arabais po kito. Kariniu požiūriu jie neturėjo praktinių galimybių laimėti, tačiau kas kartą greitai ir įspūdingai įveikdavo savo užpuolikus.

Į Izraelį plūsta vis nauji emigrantai, kurie įsijungia į naujo gyvenimo be kitataučių priespaudos statybas, o pasaulyje tuo metu vis intensyvėja asimiliacija. Sovietų Sąjungoje žydai jau seniai (nesėkmingai) drastiškai mėgino nusimesti savo žydiškumą, tačiau draugas Stalinas ir jo draugai vis tiek į juos pažiūrėjo kaip į užsislėpusius kenkėjus ir pamėgino įvykdyti savo „galutinį sprendimą“ – tremtis į Birobidžaną. Kaip ir Hitleriui, tas jam nepasisveikavo; neįvykdęs savo planų netrukus mirė (o gal buvo nunuodytas).

Manau, čia mums būtų ne pro šalį pasidomėti, o kodėl pastaruosius 150 metų žydai taip norėjo nusimesti savo tradicijas. Čia leisiu pakalbėti įžymiam komikui M.Žvaneckiui: „Жванецкий о евреях и Иисусе Христе“ ir paklausykite.

Jungtinėse Valstijose mėginimas nusimesti žydiškumą ir suamerikonėti užtruko gal dar kokį 10 – 20 metų, tačiau vienodai viso pasaulio žydus pažadino didžiulė pergalė 1967 m. kare: iš pradžių supurtė, kad, nepaisant nieko, jie vis vien lieka žydais, o po karo veiksmų užplūdo nacionalinio pasididžiavimo jausmas. 1967 m. yra aiški takoskyra, po kurios žydiškumas ateina į madą.

Tačiau kol kas į madą ateina žydiškumas, be ne judaizmas. O tai ne visai tas pat. Judėjai apsižiūri, kad, nepaisant nieko, mišrių santuokų kūrimo tempas vis greitėja, o tai reiškia, kad žydai vis toksta nuo savojo D-vo. Beveik nebūna taip, kad iš mišrios santuokos gimę vaikai vėliau gyventų pagal žydiškas tradicijas.

Religija pereina į kontrpuolimą. Rabiai supasaulėjusiems žydams pasakoja apie neįtikėtinus žydų pasiekimus, kuriuos jiems užtikrino judėjiška tradicija. Jie pateikinėja intelektinius įrodymus, kad D-vas egzistuoja, ir kad judaizmas yra tiesos kelias. Pasaulis žydams siūlo tik depresiją ir beprasmybę, nes už viso vakarietiško gyvenimo komforto slypi apie savo gyvenimo prasmę nesusimąstantis, emociškai prislėgtas ir manipuliuojamas gojus. O dienos, kai pildosi pranašystės ir žydai pamažu tampa dvasiniu pasaulio kelrodžiu, jau prasidėjo (žr. http://www.youtube.com/watch?v=ydwxy9yqhzM).

O tuo tarpu barzdočių skaičius Izraelyje sparčiai auga. Šie gauna valstybines stipendijas studijuoti Torą, tad nieko per dienas ir neveikia kaip tik sėdi prie knygų. Religinio išprusimo lygis sparčiai šauna į viršų ir pasiekia nematytas aukštumas. Nemažai pasauliečių žydų grįžta prie judaizmo. Šiuo metu 15 proc. žydų Izraelyje ir 10 proc. visame pasaulyje yra taip vadinami „ultraortodoksai“. Šis pavadinimas iš tiesų keistas ir atspindi pasaulio ciniškumą: „ultra“ reiškia „kraštutinis“, o „ortodoksas“ reiškia „teisingai tikintis“. Vadinasi, ultraortodoksas yra kraštutinai teisingai tikintis – ir tai pateikiama kaip paniekos vertas dalykas!

Prasideda ir judaizmo sklaida nežydų tarpe, šiems tas mokymas pateikiamas Kabalos vardu. Niekad negirdėjau, kad koks žydas sakytų: "Aš tai judaizmu nesidomiu, studijuoju iš karto Kabalą".

Kuo judaizmo atgimimo tema aktuali mums, nežydams? Yra dvi priežastys, kodėl verta tuo pasidomėti. Jei kokia nors tendencija prasideda šios tautos tarpe, tai dar nėra taip buvę, kad anksčiau ar vėliau ta tendencija nepersimestų ir kitiems. Tad laukite religijos atgimimo ir pasaulyje. Antra, verta pažvelgti į detales ir pasidomėti, kaip jie tai daro praktiškai.

Pirmiausia jie mano, kad globalizacijos (ar masinės asimiliacijos) amžiuje turi suteikti žydui prasmingą priežastį būti žydu. Ar mes bent kada susimąstėme, kodėl svarbu, kad lietuvybė neišnyktų? Ko pasaulis netektų, jei lietuvių tautos neliktų? Kiek žinau, net tautininkų lyderiai sau tokio klausimo neužsiduoda. Po to reikia išsiugdyti nuoširdų rūpestį vienas kitu. Tauta neturi galimybių neištirpti, jei lietuviams bus nusispjauti vieniems ant kitų. Turime įsiskiepyti sau nuoširdų rūpestį savo tautiečiu ir pasirengimą vieniems dėl kitų aukotis.

Deja, judaizmo atgimimas anaiptol nevyksta labai sklandžiai. Pasaulietiški izraeliečiai piktinasi ortodoksų užsispyrimu ir sudaromais nepatogumais: šeštadieniais nevažinėja autobusai (neseniai, kiek žinau, šį draudimą atšaukė), trukdo atiduoti žemes palestiniečiams, biudžetui nemažai kainuoja jų religiniai mokslai ir pašalpos daugiavaikėms šeimoms.

Tačiau visa žydų istorija liudija, kad susikibus nuosaikiems pasauliečiams ir nenumaldomiems tikintiesiems, viršų kaskart ima pastarieji. Žydų tauta ne kartą yra nubyrėjusi (vien jau 10 Izraelio genčių praradimas ką reiškia!), tačiau dievobaimingieji kas kartą kažkaip vis paima viršų ir perveda žydų tautą į naują istorijos etapą. Mažai kas verčia abejoti, kad taip bus ir šį kartą.