Iš karto pasakysiu, kad šiame straipsnyje pateiktos išvados labai nepatiko žydams, kuriems jas parodžiau. Mane už tai blokavo iš draugų „Facebooke“, smerkė kaip nesąmonių pilstytoją, tačiau net nepamėgino nors kiek civilizuočiau paaiškinti, kur konkrečiai, jų nuomone, klystu. Tačiau šias išvadas man leidžia brėžti 5 metai kasdienių judaizmo studijų.

               Netrukus po to, kai pradėjau domėtis judaizmu, pastebėjau, kad gerokai skiriasi pasauliečių ir judėjų žydų požiūris į Holokausto priežastis. Pasauliečių pozicija yra oficiali, su kuria susiduriame mes - tai baisi neišprovokuota agresija, atsakomybė dėl jos tam tikromis dalimis tenka naciams (nesakoma „vokiečiams“) ir daliai jiems talkinusių lietuvių (šių naciais kažkodėl nevadina). Bendruomenės naikinimą, anot šios versijos, išprovokavo ilgai puoselėta netolerancija žydams, šimtmečiais rusenantis troškimas juos sunaikinti. Naciai suteikė lietuviams ir kitoms „kraujo žemėse“ (taip vadinama teritorija, kurioje vyko pagrindinė kova tarp sovietų ir nacių ir kur buvo pralieta nepaprastai daug kraujo) gyvenančioms tautoms galimybę žudyti, ir šios tuo plačiai pasinaudojo.  

                 Pagal šią žydų pasauliečių versiją, Holokausto pamokos būtų bet kokios rūšies netolerancijos naikinimas, amžina ir vargu ar išperkama Holokaustą vykdžiusių tautų kolektyvinė kaltė, neišperkama skola, kuri juos įpareigotų kovoti su bet kokiomis nepalankumo žydams apraiškomis ateityje. Tragedija galėjo nutikti dėl to, kad tautos vadovavosi nepakankamai pažangiais įsitikinimais, kuriuos jiems įpiršo visų pirma religija (antijudaizmas - krikščionių ir kitų skleidžiamas nepakantumas judaizmui ir jo pasekėjams, vėliau transformavęsis į antisemitizmą). Todėl Holokausto pasikartojimui galėsime užkirsti kelią tuomet, jeigu įdiegsime naują pasaulietinę meta-religiją - liberalizmą. Tačiau tas, kuris laikosi įsitikinimų, kad liberalioji demokratija, sunaikinusi absoliutaus gėrio ir absoliutaus blogio sąvokas ir pavertusi gėrį ir blogį žmonių susitarimo reikalu, gali būti neteisinga, yra netoleruotinas. Šiuo atveju bet kuriam, atmetusiam liberalųjį gėrio ir blogio suvokimą, yra diegiamas „tikrasis“, „teisingasis“ požiūris, o jei nepavyksta įpiršti, šis žmogus marginalizuojamas, t.y. nurašomas kaip „nepakankamai žmogus“.

                  Iš čia turime vieną ir neginčijamą Holokausto versiją: žydai buvo tik grynosios aukos, mėginimas dalį kaltės dėl aukų primesti patiems žydams (dėl šių vaidmens komunizmo kūrime ir masinėse egzekucijose) - nepribaigtų nacių (neo-nacių) švokštimas. Žydų vaidmuo komunizmo nusikaltimuose negali būti net palyginamas su nacių/ jų pagalbininkų vaidmeniu, nes žydai visuotinai nesimetė statyti komunizmo, tik nedidelė jų dalis susitepusi nekaltų aukų krauju, be to, pasitaikydavo, kad žydai represuodavo ir pačius žydus. Galiausiai, komunistai paprastai trėmė, o naciai nušaudavo. Todėl visi mėginimai net palyginti nacių ir žydų komunistų vaidmenį totalitariniuose XX a. nusikaltimuose - ta pati nelemto antisemitizmo, su kuriuo taip svarbu kartą ir visiems laikams susitvarkyti, apraiška.

                O dabar pažvelkime ką apie Holokaustą mums pasakytų judaizmas ir suprasime, kodėl religingieji jokių didesnių pretenzijų nei lietuviams, nei kitoms Holokaustą vykdžiusioms tautoms nereiškia (jų turi, bet gerokai mažiau). Visų pirma turėsime pradėti nuo pamatinio judėjiško įsitikinimo, kad egzistuoja visagalis Kūrėjas, be kurio sutikimo nė vienam žydui nė plaukas nuo galvos nenukristų. Ir jau tuo labiau neįmanoma įsivaizduoti, kad be Aukščiausiojo galvos linktelėjimo galėjo įvykti tokios didžiulės Jo tautos žudynės.

               Judėjai negali net įsivaizduoti, kad ši žydus ištikusi tragedija galėtų būti atsitiktinumas, o ne sąmoninga bausmė iš Aukščiau. Ir, žinoma, ši baisi bausmė neša savyje pamoką, kurią kiekvienas žydas privalo išmokti. Visa tai išsamiai pagrįsiu.

                Pirmiausia apie tai, kodėl ši bausmė žydus užklupo. Judaizmas, skirtingai nei krikščionybė, vienodai akcentuoja tiek D-vo gailestingumo, tiek teisingumo aspektus. Taip, pavyzdžiui, judėjiškas D-vas niekuomet neatleistų žudikui, kabančiam prie kryžiaus šalia Jėzaus, vien už tai, kad šis į Jėzų įtikėjo. Žmogus už savo nusikaltimą privalo atsakyti, ir ši bausmė privalo būti teisinga (adekvati). Tad jei žydai kaip Išrinktoji tauta pridaro kokių nors nusikaltimų nežydams, jie nusipelno teisingumo, t.y. juos gali ištikti bausmė.

                Žydų atsakomybė, kaip tvirtina judaizmas, prieš tautas yra ne tik kad neišvengiama, bet ir kolektyvinė. Judaizme žydų tauta yra suvokiama kaip vienas bendras kūnas. O kūne visos atskiros dalys atsako už viena kitos prasižengimus. Pavyzdžiui, jei susižeidėme ir nedezinfekavome žaizdos, tai gali dėl to tekti visur ir bet kur. Kad šis principas nėra vien tik teoriniai išvedžiojimai, galime matyti ir iš praktinių pavyzdžių. Kai vokiečiai labai susivienijo apie savo fiurerį, jie tapo kone nesustabdoma jėga - didžiulis kontrastas nuo nusilpusios ir nustekentos Vokietijos prieš gerą dešimtmetį. Vėliau, galima sakyti, vokiečius sustabdė tik jų pačių nežmogiškumas. Kai lietuviai susivienijo dėl nepriklausomybės, mes taip pat sugebėjome laimėti prieš Sovietų Sąjungą. Tačiau tai galioja ir į priešingą pusę - kai visi kas sau (pvz. Abiejų Tautų Respublika 18 amžiuje), tauta nesunkiai pavergiama. Tad tauta iš tiesų funkcionuoja kaip bendras kūnas.

               Judaizmas tvirtina, kad žydų atsakomybė, jei jie pridarytų nusikaltimų kitoms tautoms, bus ne tik neišvengiama, teisinga bei kolektyvinė, bet ir rūsti. Judaizmas žydams nustato dorovės etalono kitoms tautos vaidmenį. Jie savo gyvenimo būdu ir pasiektais rezultatais turi pasauliui liudyti, kiek gali pasiekti žmonės, jei pripažins, kad D-vas yra vienas, o ne, pavyzdžiui, trys viename). Todėl bet kokie atskirų žydų poelgiai, kurie diskredituoja šią kolektyvinę žydų misiją, daro didžiulę žalą visai tautai ir apskritai visai Dangaus numatytai pasaulio raidai. Toks elgesys judaizme vadinamas hilul haShem (hebr. D-vo vardo pažeminimas), ir užtraukia žydams rūsčią kolektyvinę atsakomybę. Kodėl kolektyvinę? Ne vien todėl, kad šaukštas deguto sugadina statinę medaus, bet labiausiai todėl, kad visas D-vo tautos organizmas turėtų rūpintis, jei kuri nors jo dalis šitaip kenkia jos misijai. Kitaip sakant, judaizmas žydams nustato labai svarbią pareigą pažaboti, sutramdyti savo paklydėlius. Antraip, kaip sako rabis Pinchos Bodner knygoje „Įstatymas kaip elgtis su kitų žmonių pinigais“, kai ateis Mesijas, tautos sakys, jog nesekė žydais dėl to, kad tai buvo apgavikų, ar, komunizmo atveju, budelių tauta. Vienas autoritetingiausių judaizmo vardų, Raši, sako taip: „Jei apgaudinėjai neteisingų svorių pagalba, turi bijotis priešo. Tapai neapsaugotas nuo Amalėko, Viešpaties rykštės“ (8 psl.) (Amalėkas – biblinė tauta, nuolatos pasirengusi naikinti žydus).  

                Tad jei yra nors vienas žydas, kuris savo veikla diskredituoja žydų kaip pavyzdinės tautos vaidmenį, tai visi žydai turi pareigą jį sutramdyti. Jei jie to nepadaro, tuomet atsakomybė tampa kolektyvinė ir bausmė gali ištikti žydų tautą bet kurioje vietoje. Vienintelis būdas atskiram žydui apsisaugoti nuo tos bausmės - padaryti viską, kas asmeniškai nuo jo priklauso, kad ir kiek beviltiškai mažai būtų vilties tuo ką nors pakeisti. O visi tie, kurie nieko nepadarė dėl žydo paklydėlio, ypač jei liko abejingi, tampa atsakingi už paklydimus netgi tų savo tautiečių, kurių net niekada nėra sutikę.

Čia būtų ne pro šalį nukrypti ir trumpai užsiminti, kad judaizmas abejingumą laiko viena didžiausių blogybių. Kartais prasižengėlis savo nusikaltimus daro iš kvailumo, kartais dėl dėmesio stokos; jei visi aplinkiniai, vos jam žengus pirmą žingsnį blogu keliu, tuoj pat viską metę spaustų jį nuo to susilaikyti, jis veikiausiai paklausytų. Didelė ir neišvengiama dalis kiekvieno nusikaltėlio susiformavimo procese - aplinkinių abejingumas.

                 Tad mums beliko nustatyti ar, judaizmo nuomone, buvo pakankamai priežasčių žydus kolektyviai ištikti tokia baisia bausme kaip Holokaustas. Tam mes turime objektyviai įvertinti žydų vaidmenį komunizmo kūrime. Pradėsiu nuo „draugo“ Lenino citatos: „Didelės reikšmės revoliucijai turėjo aplinkybė, kad Rusijos miestuose buvo daug žydų inteligentų. Jie likvidavo tą visuotinį sabotažą, su kuriuo mes susidūrėme po Spalio revoliucijos [...] Žydiškieji elementai buvo mobilizuoti  [...] ir taip išgelbėjo revoliuciją sunkią minutę. Mums pavyko užvaldyti valstybės aparatą vien dėl šių protingos ir raštingos darbo jėgos atsargų“ (Y.Slezkine, „Žydų šimtmetis, 238 psl.).

Visų pirma, visi žinome, kad teorinius komunizmo pamatus padėjo žydai (Maksas, Engelsas). Ikirevoliucinių grupelių veikloje žydai sudarė bent pusę jos narių. Tačiau jie buvo neproporcingai labiau išsilavinę ir sumanūs. Be šito revoliucinis įkarštis niekuomet nebūtų įsibėgėjęs. Pati Spalio revoliucija nebūtų pavykusi be lemiamo Trockio indėlio (tą taip pat pripažino V.Leninas); dauguma bolševikų vadovybės, įskaitant dalinai V.Leniną, po revoliucijos buvo žydai. Pavyzdžiui, jie sudarė 41 iš 61 CK narių pirmaisiais revoliucijos metais. Žydai buvo tiesiog pasmerkti užimti visus svarbiausius šalies valdymo postus, nes alternatyva jiems buvo buki rusų prasčiokai. Revoliucija, žinoma, negalėjo sau to leisti.

               Ir Stalino laikotarpiu žydų indėlis liko neproporcingai didelis. Jie, vadovavo, berods, 32 iš 37 komisariatų (t.y. ėjo ministrų pareigas). Daugumos gulagų vadai taip pat buvo žydai. Gulagų sistemos vadovas – G. Jagoda – žydų tautybės. Uoliausi, geriausi NKVD darbuotojai - žydai. Tik prieš pat Stalino mirtį žydus pradėta diskriminuoti. Tada jie pamažu nuo komunizmo nusigręžė ir šis nustojo pasauliui būti mirtina kasdiene grėsme.

               Žydai, kaip rašo istorikas Yuri Slezkine knygoje „Žydų šimtmetis“, buvo entuziastingiausia ir svarbiausia tautinė grupė komunizmo statybose. Tą jis pagrindžia gausiais skaičiais. Niekas taip entuziastingai netroško perkurti pasaulio, nulydyti naują socialinę tvarką, kaip žydai. Tad žydams entuziastingai dalyvaujant „tarybinė liaudis“ nepaliaujamai žengė pirmyn - tiek tankų gamybos, tiek Gulago aukų prasmėmis. Abiejuose šiuose „darbo frontuose“ žydų indėlis buvo neproporcingai didelis. Tad iki Holokausto žydai, tiesiogiai ar netiesiogiai, jau buvo spėję pražudyti dešimtis milijonų nekaltų žmonių (minima 65 milijonus aukų iki 1941 m.).

               Tarpukario laikotarpiu (uždraustoje) Lietuvos komunistų partijoje žydų dalis sudarė arti pusės narių. Kaip ir kitur - aktyviausia, gyvybingiausia dalis. Nenuostabu, kad dalis žydų sovietus sutiko su gėlėmis,  neprieštaravo stoti į NKVD tarnybą, pradėjo represuoti savo kaimynus.

Rabis apie Holokausto priežastis:

https://www.youtube.com/watch?v=atwrsvDyZac

                Kur visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį buvo ta žydų bendruomenės dalis, kuri nepritarė komunizmui? Ką ji darė, kad suturėtų, kaip jiems liepia jų tikėjimas, savo paklydėlius? Ar, pavyzdžiui, fabrikų savininkai nors pirštą pakrutino, kad jų komunistuojantys tautiečiai iš šios judaizmui esmingai prieštaraujančios veiklos pasitrauktų? Nežinau kaip jūs, aš nesu girdėjęs apie jokią tokią pastangą.

                  O dabar atsitraukime nuo komunistų ir pažiūrėkime, ar tokiomis aplinkybėmis yra pagrindas Holokaustui pačioje Biblijoje? 2 Samuelio knygoje 21 skyriuje yra pasakojama apie Dovydo pokalbį su gibeoniečiais. Kad geriau suprastume apie ką jie kalbasi, apsakysiu priešistorę. Biblija mini, kad kai žydai atėjo į Pažadėtąją žemę, jie pradėjo užiminėti vieną miestą po kito. Viena iš Kanaane gyvenusių tautų - gibeoniečiai - nuolankiai atėjo pas žydų lyderį Jošua (Jozuė)  ir prašė leisti jiems pasilikti gyventi žydų kaimynystėje, o už tai pažadėjo, kad laikysis judėjiškų priesakų nežydams (7 Nojaus įsakymų). Jošua, pasitaręs su Viešpačiu, sutiko, ir prisiekė jiems, kad žydai jų nelies.

                 Tačiau po kelių kartų žydai šią priesaiką sulaužė- karalius Šaulis (Saulius)mėgino gibeoniečius išnaikinti Izraelio žemėje. Gibeoniečių atstovai šio karaliaus įpėdinio Dovydo pareikalavo, jog už kompensaciją šis jiems atiduotų septynis karaliaus Šaulio  sūnus - kad gibeoniečiai juos žiauriu būdu nužudytų. Dovydas, pasitaręs su Viešpačiu sutiko. Talmude yra toks komentaras: Viešpats verčiau leis nudirti niekuo dėtiems žydams odą, negu suteiks progą gojams (hebr. tautoms) sakyti, kad žydai yra nesąžiningi ir kad savo žodžio jie nesilaiko. Prisiminkime, kad žydai privalo rodyti D-vo tautos pavyzdį.  

                Galiausiai, radau vieną biblinę užuominą, kuri parodo, kad iš tiesų be D-vo rankos Holokausto istorijoje neapsieita. Lietuvoje, kaip žinoma, aukų skaičius didžiausias, ir siekia 95 procentus prieškarinės žydų bendruomenės. Tai lietuvius kaltinantys pasauliečiai žydai pateikia kaip neva patvirtinimą, kad ilgaamžė tūžmastis žydams čia buvo ypač stipri (ko niekaip nepaliudija pačių žydų atsiminimai apie nerūpestingą gyvenimą iki karo ir puikius santykius su lietuviais iki tragedijos).

                           O užuomina, kuri turėtų priversti sudrebėti kiekvieną žydą, yra tokia: Lietuvoje Holokusto vykdymu praktiniu lygiu rūpinosi ypač energingas nacis, pavarde Joachim Hamann. Kuo ypatingas šis vardas? Kai žydai švenčia Purim (hebr. kaukės) šventę, jie skaito Esteros knygą apie stebuklingą žydų išsigelbėjimą nuo sunaikinimo. Sunaikinimo iniciatorius - Persijos karaliaus Achašverošo ministras pirmininkas Hamanas. Tai mistinės Amalėko tautos - nesutaikomai nekenčiančios žydų ir nuolat skirtingais pavidalais iškylančios istorijoje, kad pamėgintų juos sunaikinti - atstovas. Esteros knygoje viskas baigiasi gerai, Hamanui nepavyksta. Todėl Purim yra linksma šventė. Tačiau šios šventės metu skaitant Esteros knygą žydai daužo delnu į suolą - tam, kad atbaidytų šią grėsmę nuo savęs ateityje. Taigi judaizmas sako, kad Hamanas yra dvasinis reiškinys; jis nėra visiškai sunaikintas ir gali užklupti žydus, vėl pamėginti juos sunaikinti jų dvasinio nuosmukio valandą.

                  O dabar atskleisiu, kodėl visa tai jums pasakoju. Tikrai ne tam, kad lietuviai atsipalaiduotų ir nebegalvotų, kad dėl žydų žudynių „mes ne prie ko“. Prie ko, ir netgi labai. Visa tai, ką čia perskaitėte - pagal jų pasaulėžiūrą. Pagal mūsų pasaulėžiūrą žuvę žydai niekuo nekalti, o mūsų tautiečiai susitepę jų krauju. Net jei žydams tai buvo bausmė iš viršaus, kiekvienas lietuvis galėjo pasipriešinti ir netapti Viešpaties vėzdu. Tad mes atsakome, ir taip pat atsakome kolektyviai. Jei, neduok Die, Holokaustas mūsų žemėje kada nors pasikartotų, jūs ir aš būsime atsakingi - dėl to, kad nepakankamai padarėme, vėl dėl to nelemto abejingumo.  

                Mums svarbiausia yra ne raudoti ir aimanuoti, kas metai surengti oficiozines gedulo iškilmes žudynėms paminėti. Manau, kad svarbiausia pamoka lietuviams - tai įsisąmoninti žydų kultūros ir religijos vertę, iš jų pasimokyti. Tuomet kitą kartą, jei Hamanas verstų mus vėl šauti į nuogą žydą, mes jaustumėmės, tarsi mus jis mus verčia šauti į savo tėvus.

                 Tačiau šis straipsnis - apie Holokausto pamokas patiems žydams. Sunku suvokti, kad žydai, tikėdami, jog niekas jiems negali atsitikti be Visagalio D-vo valios, leidžasi savo apgaudinėti, kad ši tragedija jiems nepateikia jokių pamokų. Kad užtenka tik kovoti su lietuvių, ukrainiečių ir pan. nuožmumu. Jei iš Holokausto tinkamai nepasimokys patys žydai, tai, pirma, paminklai aukoms teliks tik oficialūs akmenys ir, antra, Holokaustas gali ištikti dar kartą.

                Kokios, mano įsitikinimu, svarbiausios Holokausto pamokos žydams? Žinia, persikėlę gyventi į JAV jie nusimetę komunistų uniformas ir tapo tokiais pat uoliais žmogaus teisių gynėjais. Apie komunizmo virsmą radikaliais „žmogaus teisių“ judėjimais   - V.Bukovskio straipsnyje „Politinis korektiškumas blogiau už leninizmą“. Noriu tvirtai patikinti, kad esu už žmogaus teises, suprantu jų vertę. Tačiau žmogaus teisių judėjimai perlenkė lazdą, kai pradėjo tvirtinti dalykus, kardinaliai priešingus Torai. Taip, pavyzdžiui, kova už moterų teises virto kova už teisę ištvirkauti ir žudyti savo negimusius kūdikius. Buvę komunistai, dabar tapę žmogaus teisių gynėjais, nieko nenori žinoti apie jų Toroje pateiktas nuorodas, kas yra gerai, o kas blogai. Jie vienodai aršiai, kaip ir anksčiau komunistai, atmeta judėjiškas nuostatas, ir į jų vietą stato savo liberalų supratimą kas yra gėris, o kas blogis.

                Taip žmogaus teisių judėjimas išsigimė ir tapo persidažiusių komunistų kryžiaus žygiu prieš šeimą, prieš gyvybę. Iš pradžių reikėjo sujaukti supratimą apie moters vaidmenį, dėl to šios dabar neranda vyrų, arba vyrai jas palieka. Kova už žmogaus teises pavirto kova už negimusių kūdikių žudymą - Holokaustas, net dar didesnis nei buvęs, dabar persikėlė į įsčias. Galiausiai, šeimą taikomasi galutinai pribaigti pateikiant jai daug lengvesnę alternatyvą - kaip gėjiško sekso institutą. Kam, sakykite, Jūsų vaikui kurti šeimą, vargti ją aprūpinant, aukotis vaikų labui, jei vienodai tinkama ir teisinga šeima - paprasčiausiai tenkintis su gėjumi? Tada šeima bus ne vieta, kur dera save aukoti dėl ateities kartos, o kur tik smaginiesi. Kiek daug jaunuolių norės „tradicinės“ šeimos, jei vienodai tinkamu vedybiniu variantu laikys ir tokią „šeimą“?

                 Po gėjų „švenčių“, kuriose jie kovoja, kad būtų pažeista dvasinė šeimos samprata, paprastai kyla įvairių incidentų, kurie mums pateikia užuominų. Po pernai vykusio parado Vilniaus centre rasti du jo dalyviai tenkinantys vienas kitą oraliniu būdu tiesiog gatvėje gatvėje. Šiuometinės „šventės“ metu iš užsienio atvykęs svečias nusimovė kelnes prieš kunigą A.Svarinską ir šalia jo buvusius žmones. Na, o Švedijos teismas visai neseniai įteisino masturbavimąsi viešuose paplūdimiuose, nes „tai nepažeidžia kitų žmonių teisių“.

                 Šiame gėjų judėjime žydai (kaip, beje, ir visuose kituose pasauliui reikšminguose judėjimuose – teik teigiamuose, tiek neigiamuose) svarbų vaidmenį atlieka žydai. Ir Lietuvoje didžioji jų dalis remia tokį prieš žmogiškumą nukreiptą žmogaus teisių supratimą. Kaip rodo pasaulio istorija, jei dauguma žydų laikosi kokios nors nuomonės, tai ji lemia pasaulio veidą. Komunizmas, be kita ko, buvo tokia didele grėsme pasauliui tik iki tol, kol jį masiškai rėmė žydai.

Tad dabar jau galime judėti prie išvadų. Holokaustas, anot judaizmo - kraštutinis priminimas žydams, kad jie negali apleisti savo Viešpaties, ir kad jiems per amžius galiojo ir galios Įstatymas. Bėgdami nuo Toros priesakų jie pridaro pasauliui daug nelaimių, o šios bumerangu sugrįžta jiems patiems. Jie turi didžiulę atsakomybę prieš pasaulį. Ši atsakomybė reikalauja, kad jie - patinka jiems tai ar ne - būtų D-vo tauta ir rodytų tinkamą pavyzdį pasaulio tautoms.