Izraelis tampa pasauliniu technologijų centru

Pirmaisiais metais po įsikūrimo Izraelis atrodo įstrigęs. Iš vienos pusės, imigrantų srautas milžiniškas (vien 1949 metais arti 300 tūkstančių), o iš kitos – kur gi visus tuos žmones dykumoje dėti, ypač kai kaimynai aklinai uždarė sienas ir rengia vieną įsiveržimą po kito? Tuo metu gyvenimas Izraelyje atrodo taip: atvyksta naujas emigrantas, štai tau pasas, štai tau ginklas, ir keliauk į frontą kautis su arabais. Maisto tiekimas valstybės reguliuojamas – vienas kiaušinis gyventojui per savaitę ir t.t.

Tačiau jei Izraelis ar apskritai žydija atrodo įstrigę, tai mes jau žinome, jog netrukus bus proveržis - nes čia ne ta publika kad ilgai stanguotų. Izrealiui tenka žūtbūtinės užduotys (1) dykumoje išvystyti žemės ūkį (kibucai), (2) apginti šalį nuo jėgų, ne juokais nusiteikusių juos visus iki vieno sunaikinti, (3) užmegzti glaudesnius ekonominius ryšius su pasauliu. Tad žydai su D-vo pagalba to ir imasi. Aišku, pradėjo nuo dvasinio intelekto centro, kuris įkurtas dar 1918 metais, o vėliau vieną po kito kūrė mokslinius institutus ir universitetus.

Kaip visada, viską stengiasi padaryti taip, kad rezultate kuo didesnę dalį produkte sudarytų protas. Pavyzdžiui, izraeliečiai sako, kad žemės ūkis yra didžiai technologiška pramonės šaka: 95 proc. rezultato lemia mokslas ir 5 proc. – rankų darbas. Tad nereikia stebėtis, kad vienas pirmųjų darbų – apsistatyti save moksliniais institutais. Izraelis kuria inovatyvias žemės apdirbimo technologijas, o kiek vėliau pradeda jas eksportuoti po visą pasaulį. Ypatingai svarbios yra kapiliarinio drėkinimo (šalia augalų eina vamzdis, o ties kiekvienu augaliuku purkštukai, paliejantys vandenį tiksliai ten kur reikia) ir jūros vandens gėlinimo technologijos.

Antroji gyvybiškai svarbi užduotis – sukurti veiksmingą armiją, pajėgiančią atlaikyti pasikartojančius daug kartų gausesnių priešo pajėgų puolimus iš visų pusių. Tas Izraelį pavertė iniciatyvia ir egalitarine visuomene, nes iš karo grįžę kareiviai visuomet vienas kitam brangiausi bičiuliai. Iš pradžių Izraeliui ginklus tiekė sovietai (per Čekoslovakiją), o kai Izraelis nusigręžė nuo komunistinio bloko – daugiausia prancūzai. Deja, artėjant 1967 metų karui, kai visiems atrodė, jog Izraeliui ateina paskutinioji, Š.de Gaule‘is atsuka izraeliečiams nugarą, nutraukia diplomatinius santykius ir nebeparduoda ginklų. Žydus tuomet išgelbėja JAV, tačiau jaunoji žydų valstybė padaro išvadą, jog geriau tokioje gyvybiškai svarbioje srityje nuo gojų nepriklausyti, verčiau jau ginklus gamintis patiems. Ir savaime aišku, tie ginklai turi būti geresni nei bet ko kito pasaulyje. Taigi valstybė meta didžiulias pajėgas ginklų pramonės kūrimui. O ko verti dabartiniai izraelietiški ginklai galite surasti gausybę vaizdo klipų – pavyzdžiui, kad ir šis ginklas kad Izraelis mūšyje nebeprarastų savo tankų: „Future Weapons from Israel“

Trečiasis gyvybinis tikslas – prakirsti langus į pasaulį, užmegzti normalius prekybinius ir kitokius ryšius su tolimesnėmis šalimis. O integruotis į pasaulį žydai imasi ne inkštimu, kaltinimais visiems išskirus save ir visų įmanomų iniciatyvų blokavimu, kaip tai spręstumėme mes, o problemą racionalizuodami ir ieškodami jai kuo protingesnio sprendimo. Iš pradžių jie pamėgino išspręsti ekonomines problemas augindami dykumoje apelsinus, tačiau tai negalėjo pakelti Izraelio iš besivystančios šalies liūno. Be to, vien žemės ūkyje sunku panaudoti žydų išsilavinimą ir kompetenciją, kurią šie susivežė atvykdami iš pasaulio šalių.

Klaustrofobija – nekoks jausmas, kai esi uždarytas mažoje erdvėje – skatina izraeliečius imtis inovuoti informacinėje erdvėje. Todėl pradeda sparčiai vystytis informacinės technologijos. Jie atsigręžė į informacines technologijas kaip į būdą išspręsti savo atskirtumo nuo pasaulio problemą. Kaip visuomet, žydai savo problemų sprendimo ieško pasitelkdami protą ir išradinėdami.

Kadangi apelsinai Izraelio ekonominių problemų išspręsti negali, buvo nutarta eksportuoti tai, ko izraeliečiai turi tiek, kad nežino kur dėti - intelektą. Tad, vyriausybei padedant, buvo pradėtos kurti mokslininkų komandos, kurių paskirtis buvo vykdyti iš užsienio gaunamus užsakymus. Šiam tikslui – pritraukti tokius užsakymus – pajungta ir diaspora.

Pamažu, nenoriai, tačiau aštuntame dešimtmetyje amerikiečių IT sektoriaus mokslinių tyrimų užsakymai pradėjo judėti į Izraelį. Pradininkai buvo „Intel“ ir „Cisco“, tačiau vėliau, po to, kai pirmieji bandymai susilaukė įspūdingos sėkmės, tuomet jau entuziastingai pajudėjo visi kiti – Microsoft, Google, Facebook, ir t.t. Pamažu Izraelis tapo pagrindiniu visų šių IT bendrovių technologinių inovacijų šaltiniu. Pavyzdžiui, „Microsoft“ vadovas Steve‘as Ballmer‘is dėl izraelietiško padalinio svarbos savo kompaniją vadino ir amerikietiška, ir izraelietiška.

Apie izraelietiškus išradimus galite rasti daug vaizdo klipų internete „Made in Israel“

Amžiaus pabaigoje atsirado dar du veiksniai, paskatinusieji inovacijų spartą. Vyriausybė, bendradarbiaudama su aukštųjų technologijų verslais, 1993 metais įkuria rizikos kapitalo įmonę „Yozma“ (hebr. iniciatyva). Pritraukino į inovacijas modelis veikia taip: izraelietis turi rasti Izraelio bendrovę, kuri norėtų plėtoti jo idėją; užsienio bendrovę, kuri sutiktų investuoti; jei rizika nepasiteisins, Izraelio vyriausybė sutinka padengti užsienio bendrovei jos nuostolius. Šis modelis privedė prie to, kad Izraelis tapo inovatyviausia šalimi pasaulyje, o „Nasdaq“ biržoje izraelietiškų bendrovių skaičius ėmė viršyti visas europietiškas kartu sudėjus.

Antrasis IT sektoriaus sėkmės faktorius – milžiniška emigracijos banga subyrėjus Sovietų Sąjungai. Dešimtame dešimtmetyje į Izraelį plūstelėjo arti milijono emigrantų, ir apie trečdalį jų turėjo gana nemenką supratimą apie techniką (atvyko techniniai specialistai, kūrę Sovietų Sąjungos karinę mašiną). Kur mažai dykumos valstybei dėti tokį milžinišką  inžinierių skaičių? – Nieko nepadarysi, teko plėsti technologijų pramonę ir jos eksportą...

Šiuolaikinis žydiškas verslas atrodo maždaug taip: keli iš armijos atleisti jaunuoliai sugalvoja kokią nors kompiuterinę inovaciją, pristato ją rizikos kapitalistams, kurie globoja šiuos jaunuolius kol jie nesukuria įmonės su įdomiu inovatyviu sprendimu, o vėliau neretai šią įmonę už milijardą kitą parduoda amerikiečiams. O amerikiečiai bijo nepirkti, kad tuos pasiutėlius išradėjus neduokdie nenupirktų tiesioginis konkurentas...

Šį modelį, žinoma, dabar su skirtingu sėkmės laipsniu mėgina kopijuoti visas pasaulis. Daugelis visgi patiria nesėkmę. Žydiška pasaulėžiūra yra geriausiai pritaikyta problemas paversti išganingais sprendimais. Tokios kultūros kaip, pavyzdžiui, mūsų, kurios garbina jokiais faktais neparemtą tikėjimą ir laiko jį daug svarbesniu už tikrovę bei būtinybę ją pažinti, žinoma, niekuomet negalės prilygti žydams. Nebent prieš tai pakeis savo nuomonę, kaip tai padarė pietų korėjiečiai, kurie dabar ne tik nebijo pastudijuoti Toros, bet ir įtraukė Talmudo studijas į vidurinių mokyklų programą. Na ir, žinoma, ne šiaip sau iš pat pradžių paminėjau, kad visa Izraelio verslo sėkmės istorija prasidėjo nuo dvasinio intelekto centro įkūrimo. Nėra dvasingumo – nėra sėkmės, tik nusivylimai, neviltis ir pagieža.

Dar keli išskirtiniai bruožai – sugalvoję idėją izraeliečiai imasi veikti iš karto. Esu pats pastebėjęs, kad idėjos atidaro trumpą galimybių langą – jie nepasiskubinsi kaipmat jos palaistyti savo triūsu, idėja greitai nuvys. Antra – ten vyrauja tikslo pojūtis. Žydai imasi technologijų skatinami idealistinių paskatų, ne vien siekdami prisikimšti sau kišenes. Norisi sukurti ką nors vertingo ir padėti savo šaliai – tas vadinama pelningu patriotizmu. Jei kas nors padarė ką nors įspūdingo, žydas iš karto mąsto kaip jam tai padaryti geriau.

Žinoma, nespjauna Izraelis ir į naujai atsirandančias technologijų pramonės šakas. Jie turi stiprias pozicijas biotechnologijų pramonėje. Beje vaistus gaminanti Lietuvos „Sicor Biotech“– izraeliečiams priklausanti  bendrovė. Izraelis uoliai kuria vis geresnius, ekonomiškai pasiteisinančius elektromobilius, o neseniai netgi pasirodė pranešimas, kad sukūrė pigų alternatyvų naftai kurą .

Žodžiu, žydai turi unikalią savybę visas problemas, kurias jiems pameta jų nekenčiantys gojai, paversti laimėjimais. Ne išimtis buvo ir arabų blokada. Ji privertė žydus sukti galvas kaip išgyventi, ir tai tapo pagrindine varomąja jėga kuriant IT sektorių, geriausius pasaulyje ginklus ir inovacijas žemės ūkio srityje.

Tai šis priešiškumas įkalė į galvą Sovietų Sąjungos žydams, kad jei nori išgyventi – privalai būti geriausias savo srityje. O arabai, kuriems, augant gyventojų skaičiui, pradėjo stigti maisto, šiuo metu dantis sukandę studijuoja Izraelio patirtį kaip pradėti žemės apdirbimą dykumoje. Be to, jie jau nebedrįsta pulti Izraelio, nes puikiai žino, kad priešas būtinai jiems bus parengęs kokių tai technologinių netikėtumų, prieš kuriuos jie neturės atsako.  

Parengta pagal San Senor ir Saul Singer „Idėjų šalis“ (Start-Up Nation).

Tai buvo paskutinis pasakojimas apie žydiškas idėjas ir žydų istoriją. Mes dar pora kartų sugrįšime prie šios temos: pažvelgsime kaip klostysis žydų istorija ateityje ir pasidarysime iš viso, ką sužinojome, išvadas.