Visi girdėjome, kad Biblijoje yra viena tokia neaiški istorija apie Pažinimo medį, kaip nuo jo užvalgę Adomas ir Ieva buvo ištremti iš rojaus. Kadangi galėčiau lažintis, jog retas kuris jaučiatės gerai suprantantis kas ten sakoma, pamėginsime sustatyti viską į vietas. Tuo pačiu, tikiuosi, įrodysiu jums, kad be Talmudo Biblijos padoriai suprasti neįmanoma. Žinoma, jei jums reikia prisiminti Nuopolio istoriją, paskaitykite šį Biblijos skyrių.

 

Kad suprastumėme apie ką ten kalbama, visų pirma turime žinoti pora Biblijos simbolių. Tora, D-vo žodis vaizduojamas kaip jaunas medis. Kuo pasižymi jaunas medis? Jauno medelio svarbiausia savybė yra ta, kad jis lengvai lenkiasi, nelūžta, tačiau kaskart grįžta į tiesią padėtį. Tai pagrindinė tiesos savybė – gali ją korumpuoti kiek tik nori, tačiau ji kaskart grįš kur buvusi.

 

Antrasis simbolis – gyvatė. Lietuviškame vertime kalba apie žaltį, tačiau tai neteisingas vertimas. Didelis klausimas, ar tuose kraštuose apskritai yra žalčių. Na, o tikriausiai ši klaida padaryti neatsitiktinai, turint omenyje didelę senovės lietuvių meilę žalčiams. Taigi – gyvatė. Kuo ji pasižymi? Jei atidžiau stebėsite šiuos padarus, netruksite pastebėti, kad jie užima kokią tik nori pozą, išskyrus tiesią. Kaip tik priešingai – joms patinka kuo labiau surangyti. Vadinasi, gyvatė yra jėga, nepaliaujamai mėginanti palenkti medį. Gyvatė pati pradeda išsitiesinėti tik tokiu atveju, jei pakvimpa grobiu.

 

Taigi gyvatė prišliaužia prie Ievos ir mėgina ją įtikinti, kad tiesu yra kreiva, ir atvirkščiai. Kodėl gyvatė nešliaužia prie Adomo? Nes ji ieško silpniausios grandies. Atranda, kur mūsų žinojimas ir moralinis atsparumas silpniausi, ir būtinai braunasi per tą vietą.

 

Kas gi pasikeičia, kai Ieva ir Adomas užvalgo uždrausto vaisiaus? Talmudinis išaiškinimas yra toks: paragavę pažinimo vaisiaus Adomas ir Ieva įgauna teisę interpretuoti kas yra bloga, o kas gera. Iki tol jie gyveno visiškame aiškume: čia gerai, o čia blogai. Bloga pateikinėti už gera iki tol buvo nesuvokiama, kaip mums nesuvokiamas būtų kvietimas persikelti gyventi į mėnulį, nes ten atseit gaivesnis oras ir žalesnė žolė. Dabar Adomas ir Ieva įgauna teisę patys kurti visokius sąmoningus ir nesąmoningus pateisinimus, kas yra blogai, o kas gerai.

 

Kodėl tuomet kalbama apie tai, kad jie pažino gėrį ir blogį? Juk, atrodytų, kaip tik priešingai. Jiems viskas tik susijaukė!

 

Iš tiesų jie anksčiau nepažinojo skirtumo taip giliai, kaip pradėjo pažinti dabar. Paklauskite kokio nors metusio gerti alkoholiko, ir mes sužinosime, kad jis apie alkoholį žino bei supranta kur kas daugiau nei mes, kurie niekuomet nebuvome įklimpę.  Taip pat jis kur kas labiau gali įvertinti blaivybės palaimą. Tas, kuris visuomet tik ir buvo blaivas, to niekuomet nesupras.

 

Taigi viskas čia sutampa. Atsikandę nuo pažinimo medžio žmonės galėjo ir pradėjo išsigalvoti, kodėl gera yra bloga ir atvirkščiai. Visos tos racionalizacijos vedė juos į klaidas ir nuopolius, o tai savo ruožtu leido jiems savo kailiu patirti, kas tai yra gėris, ir kas blogis.

 

Tik lieka neaišku, kodėl sakoma, kad jie pažino gėrį ir blogį dar prieš tai, kol buvo išvaryti iš rojaus. Vėlgi – čia svarbi pamoka. O Biblijoje visa, kas neaišku, yra svarbi pamoka. Talmudo atsakymas yra toks: nuo tada, kai žmonės nusižengia D-vo žodžiui, kratymas jau prasideda dvasiniame lygmenyje. Fiziniame bėdos dar nesimato, tačiau fizinis pasaulis tuo ir netobulas, kad vangus ir apsnūdęs.

 

Adomas ir Ieva, vos užvalgę nuo Pažinimo medžio, tuoj pat suprato esantys nuogi ir susigėdo. Ką reiškia šis epizodas? Jis simbolizuoja tai, kas vėliau vadinama sukilimu prieš D-vą. Adomas ir Ieva pamatė, kad D-vas yra sukūręs didingą, tobulą tvarką, ir palygino tai su savo „pasiekimais“. Aišku, atrado, kad jie tėra tik nereikšmingas šios sistemos sraigtelis. Kilo protestas – nusprendė sukurti kažką savo, kas nebūtų D-vo valia, kitaip nei Jis.

 

Nuo tada žmogus iš tiesų stengiasi kompensuoti savo menkumą prieš savo Kūrėją. Jis stato galingas imperijas, Babelio bokštus, „užkariauja“ gamtą ir kosmosą. Talmudas visas šias pastangas vertina kaip mėginimus paslėpti savo silpniausias vietas po figos lapais.

 

Tame skyriuje yra dar viena svarbi pamoka. Kai D-vas paklausė, ar Adomas valgė nuo Pažinimo medžio, jis pradėjo teisintis ir projektuoti kaltę kitiems: „Moteriškė, kurią Tu man atvedei, davė man nuo to medžio ir aš valgiau“. Atkreipkite dėmesį į Adomo viražą: Kalta moteriškė, kurią Tu man atvedei... Ieva, savaime aišku, pradėjo kaltę permetinėti gyvatei. Kalta aplinka. Bėdos musyse, bet jokiu būdu ne konkrečiai manyje.

 

Tai buvo lemiamas epizodas. Jei Adomas būtų prisiėmęs atsakomybę, jam būtų atleista. Tačiau tą, kuris padaro prasižengimą ir dangstosi pasiteisinimais, telieka tik grubiai bausti. Todėl toliau seka prakeiksmai, kaip jiems bus sunku gyventi žemėje. Nesąžiningumas prieš save ir kitus, atsisakymas gyventi su tiesa yra baudžiamas.

 

Taigi šis epizodas atskleidžia giliausius Būties slėpinius: yra nuo žmogaus nepriklausanti Tiesa, kurią tik laikinai įmanoma palenkti. Žmogus, norėdamas kompensuoti savo menkumą, lenkia dvasinę tikrovę ir ši apsimeta pasiduodanti. Po kurio laiko ši alchemija subliūkšta, prasideda skaudžios pagirios. Žmogui nupuolus jam neišvengiamai gelia gyvatė, kuri visą laiką, kol jam sekasi, apsimeta jo geriausiu draugu.

 

Leiskite pateikti iliustraciją, kas tai yra gyvatė. Talmudas visuomet aiškino, kad gyvatė atspindi charkterio tipažą. Tai gundanti sukilti prieš D-vo tvarką būtybė. Jos kalba, racionalizacijos, skirtos melą pateikti už tiesą ir atvirkščiai. Ta kalba be galo saldi ir viliojanti. Tai, ką gyvatė siūlo, iš pažiūros atrodo visai nekalta. Paaukoti reikia tiek nedaug! Viso labo žengti nedidelį žingsnį nuo D-vo įstatymų, o gausi aukso kalnus.

 

Pateikiu jums F.Mercury „Show must go on“. Nuostabus talentas, nepaprastai aukštas meninis lygis. Iš pažiūros visiškai nekalta pramoga. Deja, visa F.Mercurio kūrybos filosofija buvo antitezė Toros vertybėms – visiška žmogaus laisvė, nežabotas kūniškumas, žmogaus tiesos triumfas prieš dangaus baimę. Svarbiausias šios pasaulėžiūros leitmotyvas - žmogus pats sprendžia, nustato, kas yra gėris, o kas blogis. Verta prisiminti, kaip šis dainininkas baigė. Tačiau jo išpažintos idėjos gyvuoja. Lietuvoje jas geriausiai įkūnija M.A.Pavilionienė, begėdiškai propaguojanti laisves ten, kur žmonės tragiškai neišprusę ir protingai pasirinkti nepajėgūs.

 

Laimei, mes vis labiau pradedame suprasti, kokius pragaro vartus praveria ši filosofija. Telieka pradėti atitinkamai ir elgtis. Kaip ne kaip, niekur kitur jokio kito kelio paprasčiausiai nėra.