Vadimas Vileita parašė „Esu apolitiškas, išdidžiai sako jie“. Šiame straipsnyje Vadimas paliečia jautrią temą: supratimas, kas yra geras žmogus, lietuvių tautoje nebrandus ir iškreiptas. Apolitiški žmonės bodisi „nešvaria politika“ ir save pozicionuoja kaip esančius aukščiau to blogio. Tačiau, kaip pastebi autorius, tuomet prasideda kvaili ir kartu baisūs dalykai. Puikus straipsnis, išsiskiriantis iš kitų savo įtaigumu.

 

Pratęsime V.Vileitos temą. Pastaruoju metu nemažai rašiau apie apolitiškumo problemą. Geriausią straipsnį  - Kodėl esame tokie pilietiškai pasyvūs -  rasite įvadiniame aguoga.lt puslapyje. Mūsų pilietiškumas kyla ne iš kur kitur, o iš baudžiavinės pasaulėžiūros, kuri sako, kad pasipriešinti ponui yra labai neprotinga ir didžiai nuostolinga. Todėl baudžiauninkas visada stengėsi ponui neužkliūti, o jei jau tenka susidurti – būti kuo nuolankesnis. Po to, kai ponas toli, galima jį apspjaudyti žodžiais. Toks buvo sakysime, 19 amžiaus lietuvio baudžiauninko supratimas apie tai, kas yra geras žmogus. Šio supratimo simbolis – raudantis rūpintojėlis. „Dvasingai“ kenčia, tačiau tik sėdi rankas gniaužydamas.

 

O kiek iš tiesų toks žmogus yra geras? Tai gerai parodė V.Vileita – virtuvėje siautėja vagys ir plėšikai, o „gerieji namo gyventojai“ patyliukais inkščia ir virkauja. Toks vaizdas visiškai atitinka padėtį 19 amžiaus pradžios Lietuvos dvare.

 

Vakar pateikiau S.Šalkauskio 1939 m. citatą, kuriame jis lietuvius apibūdino kaip vergų tautą, kurie tik laiko klausimas kada savo nepriklausomybę praras. Tai atsitiko kur kas greičiau nei įsivaizdavo intelektualas. Po to sekė skaudžios pamokos, kurios turėjo lietuvį išmokyti, kad būti vergu nėra toks jau patrauklus dalykas. Tačiau ir dabar lietuvius drąsiai galima apibūdinti taip pačiais žodžiais. Šimtai tūkstančių aukų, šalis baisiai suluošinta, tačiau nieko neišmokta.

 

Pamėginsime išsiaiškinti, kuo lietuviui taip patraukli vergo padėtis. Atsakymą netikėtai radau vienoje M.Solonino knygoje. Jis taikliai pastebi, kad „Vergas neturi atsakomybės jausmo. Atsisakęs laisvės ir asmenybės orumo jis neatsako už savo poelgius“.

 

Įsivaizduokime: sugedo jūsų mašina, o jūs nenorite kišti rankų prie „purvino reikalo“. Netaisote savo mašinos. Tingite ar nenorite mokėti, o gal ir viena, ir kita. Vietoj to raudate, kokie blogi tie vokiečiai ar japonai, kurie tą automobilį pagamino. Ir tariatės, kad esate geresnis už juos.

 

Viskas atrodo baisu ir beprotiška, kol nesupranti po tuo slypinčių motyvų. Kaip yra pastebėjusi rašytoja, nepriklausomybės akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė, lietuvis mąsto stebuklinių pasakų kategorijomis. Priminsiu, kad stebuklinės pasakos – tai tos, kurių eigai lemiamą vaidmenį daro vykstantys stebuklai. Pavyzdžiui, Elenutė turi suvaikščioti geležines kurpes, tačiau tai padaro tik gerosios karvytės pagalba, kurios Elenutė anksčiau pagaili.

 

Prie stebuklinio mąstymo apraiškų galima priskirti ir motyvus, kurie gyventojui leidžia būti apolitiškam ir nesijausti paskutiniu kvailiu. Pavyzdžiui, neseniai nagrinėjome pasaką apie gerąjį carą, kuris visaip stengiasi išvaduoti liaudį iš kančių, tačiau jo kilnias pastangas sužlugdo piktavalių dvariškių aplinka. Tačiau štai ką noriu pastebėti: kai tauta vadovaujasi stebukliniu mąstymu, jos kasdienybė primena beprotnamį. Ir tai anaiptol nėra juokinga. Šis vaizdas varo pečius pagaugais. Apie tai, kas vyksta beprotnamyje, išsiplėsime kiek vėliau.

 

Masių mentalitete tvirtai įsišaknijusi norma, kad geras yra tas, kuris kalba į pievas ir neliečia nemalonių temų. Tai neseniai pastebėjau per save patį. Esu didelis žurnalisto V.Savukyno gerbėjas, nes jis kolegiškai drebia tiesą apie tai, kokie mes esame. Vieną kartą jis „Facebooke“ parašė kažkokį literatūrinį popsą „į pievas“: emocingai apie šiaudinius stogus, kaip po jais gera būti, ar pan. Iš karto pajutau kylančią nevalingą simpatiją: kad tai parašė nuostabus, labai malonus žmogus. Toks jausmas man sukilo dėl to, kad žinutė, kalbant žargonu, „negruzino smegenų“.  

 

Liaudis garbina popsą: malonu ir gera, ir visai nesvarbu, kad tai melas. Todėl jie ir nekenčia sakančių tiesą, nes šie sukelia kaip tik priešingas emocijas. Iki Vilniaus Gaono studijų Lietuva nežinojo, kad emocijos yra visiškai nepatikimas tiesos kompasas. Dvasiškai neišprususiam žmogui emocijos rodo į visai priešingą pusę. Šūkis „Sek savo širdimi, ji tau parodys kelią“ yra nepaprastai žalingas.

 

Telieka išsiaiškinti, kodėl vergas taip vengia atsakomybės. Kartu atsakysime į intelektualams opų klausimą: kodėl mes vis raginame visuomenę pabusti, tačiau ji tik pažiovauja ir vėl krenta į snaudulį? (beje, situacija pastaruoju laiku aiškiai keičiasi)

 

Vergas vengia atsakomybės dėl to, kad atsakomybė yra krūvis. Krūvis psichikai, kūnui ir dvasiai. Asmuo, kurio aukštesniosios sielos dalys neišvystytos, siekia žemiausio lygio pasitenkinimo – pratingėti ar pasirūpinti vien savo malonumais.  Ko jis nesupranta, kad pasaulis yra taip sukurtas, kad vis tiek kol gyvi būsime priversti grumtis su blogiu. Gali tik pasirinkti: arba priimsi kovas toli nuo gimtųjų namų sienų, arba blogis netrukdomas prieis arčiau. Kuo žemesnė asmens sąmonė, tuo arčiau jis prisileidžia blogį, todėl tuo skaudesnė jam ši kova.

 

Jei jis būtų pilietis ir rūpintųsi Respublikos reikalais, tuomet asmeniškai klestėtų. Įtampos priežastis jo galvoje būtų ne buitinės išgyvenimo problemos, o kilnūs visuomeniniai tikslai. Pilietiškai nusiteikę žmonės dėl savo pačių išgyvenimo neturi grumtis. Tai jiems ateina kažkaip savaime. Tą galiu paliudyti kaip visuomeninio judėjimo dalyvis – aplink matau daugybę šio dėsnio pavyzdžių. O apolitiška „visuomenė“ (kokia ten visuomenė, jei jie visi kas sau?) gyvena tarsi beprotnamyje – tą puikiai atskleidė gerb. V.Vileitos straipsnis.

 

Turime padaryti lakonišką išvadą, kad apolitiškumas, savo pilietinių teisių atsisakymas veda žmones į beprotystę. Beprotnamyje gyventojai stūgauja, vaitoja, rodo idiotiškas minas, kruvinasi galvas į sieną. Tačiau savo stebuklinį mąstymą jie garbina tiek, kad nesutinka jo atsisakyti net ir tokios žiaurios tikrovės akivaizdoje.

 

O mūsų „piliečiai“ – formaliai valstybės suverenas – tai beprotnamio gyventojai. Valdžiažmogiai – jų gydytojai, kurie su jais daro ką tik užsimano, iš durnių tyčiojasi ribojami tik savo fantazijos. „Suverenas“ tuo tarpu virkauja kaip kūdikiai, stūgauja kęsdami pažeminimą po pažeminimo, kartais iš skausmo pratrūkdami nevalingai bliauti (visų pirma turiu omenyje „Delfi“ komentarus). O vėlais vakarais, kai gydytojai išeina namo, pajuodusiomis akimis vienas kitam seka pasakas iš savo galvoje saugomo beprotystės lobyno. Šios pasakos juos nuramina, teikia jėgų ir toliau būti rimtais bepročiais.

 

Prisiminkime garsųjį Milošo Formano filmą „Skrydis virš gegutės lizdo“. Į beprotnamį lengva patekti, tačiau ten patekęs iš tiesų atsiduri kalėjime, iš kurio ne taip jau paprasta ištrūkti. 

2012 kovo 13 d.