Iš emancipacijos į modernybę

Praėjusį kartą baigėme B.Spinoza ir emancipacijos (švietimo epochos) priešaušriu. Pažangioji žmonija suprato, kad D-vas yra viso labo tik gamtos intelektas, o tai reiškė mokslo epochos pradžią (nes juk reikia pažinti naująjį dievą, ar ne?) pilietinės visuomenės raidą (nes jei nėra nei žydų, nei krikščionių Dievo, tai kodėl tuomet žydai sėdi uždaryti getuose?)

Žydų istorijoje emancipacijos epochą pradeda menkai kam girdėtas asmuo – Mošė Mendelsonas (1729 – 1786; F. Mendelsono maršas – jo anūko darbas). Literatas ir filosofas, kurio laukia rabio karjera, tačiau jis pats save apmokė vokiškos kultūros bei filosofijos. M. Mendelsoną pažinojo ir jį gerai priėmė to meto Prūsijos intelektualai, tokie kaip G.E. Lesingas, G.Leibnicas, t.t.

Pagrindinį Mendelsono indėlį į žydų istoriją geriausiai apibūdina jo paties žodžiai: „Paskirti savo jėgų likučius savo vaikų labui ir gerajai savo tautos daliai, priartinti žydus prie kultūros, nuo kurios mano tauta, deja!, yra taip toli, kad net tenka nerimauti, ar ji kada nors sugebės įveikti savo atsilikimą“.

Matome atgimusį antikinį konfliktą: pasenusi ir prietaringa religija prieš pasaulio šviesą ir kultūrą. Anais senais laikais pasaulis tvatino žydus už tai, kad laikosi savo D-vo ir nepersiiminėja civilizuoto pasaulio normomis; šį kartą viskas kitaip, tik baigtis ta pati. Vakarų Europos žydai masiškai palieka getus ir įsilieja į pasaulietinę visuomenę. Įsilieja su tokia energija ir entuziazmu, kurio gali tik pavydėti tautos - tų kultūrų šeimininkai; XIX a. žydai tampa pirmaujančiais V.Europos šalių literatais (Heine, Eliot, Zweig) filosofais (Marx, Husserl) mokslininkais (Freude, von Baeyer), pramoninkais (Montefiore, Rothshilde, Oppenheimer), netgi politikais (B.Disraeli, Lassalle) ir t.t.

Atėjo 1871 m., ir pasaulis džiugiai švenčia antisemitizmo pabaigos pradžią. Vakarų Europoje žydams visos valstybės suteikia pilietybę ir pripažįsta juos visaverčiais piliečiais. Taigi istorikas H.Graetz tais metais išleistoje „Žydų tautos istorijoje“ pabaigoje rašo: „Esu laimingas labiau nei bet kuris iš mano pirmtakų galėdamas savo pasakojimą pabaigti džiaugsmingai, nes civilizuotame pasaulyje žydų gentis pagaliau atrado ne tik laisvę bei teisingumą, bet ir tam tikrą pripažinimą. Pagaliau ji turi neribotą laisvę ugdyti savo talentą ne dėl kieno nors malonės, o turi tam teisę, iškovotą tūkstanteriopa kančia“.

Kaip netrukus paaiškėjo, džiūgauti pradėta kiek per anksti. Tylos prieš audrą laikotarpis baigėsi nacionalizmo gimimu (XIX a. devintas ir dešimtas dešimtmečiai). Kultūrų, į kurias taip uoliai įsiliejo žydai, šeimininkai, stebėdami kaip vis didesnį vaidmenį jų kultūrų gyvenime perima ši dar neseniai užguita ir prispausta rasė, išsigąsta. Atgimsta antisemitizmas, dabar nacionalizmo pavidalu.

Prancūzijoje tai išryškėjo per A. Dreifuso bylą (1894 – 1906), kai jaunas karininkas buvo apkaltintas valstybės išdavimu, o pagrindinis įkaltis – tai, kad jis žydų tautybės. Gerą dešimtmetį šioje šalyje virė aistros tarp tų, kurie piktinosi, jog tikrieji išdavikai išsisuko, ir tų, kurie negalėjo patikėti, jog Prancūziją galėjo išduoti tikras prancūzas, kai šalia sukinėjosi kažkoks žydelis. Galiausiai visgi išaiškėjo, kad slaptus dokumentus vokiečiams perdavė „tikras prancūzas“, o išdavystės priežastis – uliojimai paliko nemažai skolų.

Jei Prancūzijoje nacionalizmas plėtojosi vienos bylos šešėlyje, tai Vokietijoje jis tapo intelektualų vaikeliu. Čia Paul Lagarde skelbia filosofiją, kad krikščionybę reikia atmesti kaip žalingą žydo Pauliaus smegenų knisimą, ir laikas pradėti kurti stiprią tautą – tai daroma religijos objektu padarant Deutsches Volk. Šią filosofiją entuziastingai parėmė R.Vagneris, populiarus kompozitorius, kuris save matė kaip paskutinį nekorumpuotą vokiečių menininką, kuriam dar rūpėjo apsaugoti vokiečių kultūrą nuo svetimtaučių užvaldymo.

Religijos paprastai kuriamos paimant dvi jau egzistuojančias religijas, kiekvienos iš jų dalį atmetant, o kas lieka sujungiant į viena. Tai štai, Vokietijoje gimusio nacionalizmo formulė tokia: iš protestantizmo paimama mokymas apie išrinktąją tautą (tokią, kuri tiki teisingiau už popiežių) ir tas sujungiama su moksline kovos už išlikimą gamtoje teorija. Pamažu iš to išsirutuliojo graži nauja religija, leidžianti nuiminėti galvas tiems, kurie ne tos tautybės ir kurie kaip nors, iš tiesų ar tariamai, kliudo teisingai tautybei įsigalėti negailestingoje kovoje už būvį.

Žydų reakcija į nacionalizmo V.Europoje pakilimą ir carines represijas – sionizmas.