Inkvizitorių ainiai

2012 balandžio 4d.

 

Protarpiais sulaukiu priekaištų, kad tiek pliekiu krikščionybę arba kad apskritai verčiau palikčiau religiją ramybėje. Tačiau religija, net kai liko tiek nedaug liko ją praktikuojančių, vis dar daro lemiamą poveikį mūsų gyvenimui.

 

Šiandien mes pažvelgsime, koks yra inkvizicijos pagrindas krikščionybėje ir kaip inkvizicija transformavosi į pasaulietinę teroro struktūrą. Net ir šiandien, kai stebime kaip mūsų saugumas veikia prieš Lietuvos visuomenę, turime atsigręžti į, atrodytų, visiškai pasenusią Bažnyčios istoriją.

 

5 amžiaus pradžioje, jei nepaisysime ankstesnių sporadiškų susidorojimų su pagonimis, prasideda bažnytinių persekiojimų ir inkvizicijos istorija. Teorinį pagrindą tam suteikia didysis krikščionių humanistas šv. Augustinas. Savo 93 laiške jis pagrindžia „Priversk juos ateiti“ (Compel them to come in) doktriną. Čia Augustinas disputuoja, kad tikėjimas yra didžiausia dovana žmogui, todėl prievarta galima; be, tvirtina šventasis, pats D-vas tai daro, o juk jis myli labiau nei bet koks mirtingasis (žr. 93 laišką).

 

Pirmoji inkvizicijos banga užgriuvo donatistus – krikščionių sektą Š. Afrikoje, kurie nebuvo linkę labai jau palaikyti tarpininko tarp D-vo ir tikinčiųjų idėjos. Tuo donatistai buvo kažkuo panašūs į protestantus.

 

Taigi šio „didžiojo humanisto“ dėka įsigalėjo požiūris, kad mirtingieji kitus gali prievartauti įtikėti, ir kad susidorojimas su kitaminčiu yra didžiulis meilės pasireiškimas. Turime šiuolaikinio beprotnamio prototipą – gydytojas pasako, kas yra normalu ir teisinga, o tam nepaklūstantieji yra skelbiami psichiniais ligoniais, kuriuos yra humaniška prievartauti.

 

Mažai kas žino, kiek bažnytinė inkvizicija išsilaikė ir kada išnyko. Abiejų tautų respublikoje paskutinis inkvizicijos susidorojimas užfiksuotas 1794 metais. Mes buvome viena paskutinių vietų Europoje, kur panaikinta inkvizicija. Ispanijoje ji praktikuota ir 19 amžiaus 1 dešimtmetį.

 

Tačiau apskritai inkvizicijos praktika nenunyko. Pamažu bažnytines kankinimų praktikas perėmė pasauliečiai valdovai. Čia pirmu smuiku pradėjo griežti Rusija, kurioje jau ir iki tol caro paliepimais buvo vykdomos nežmoniškos egzekucijos. Tačiau nuo 19 amžiaus vidurio Rusijoje pradėjo formuotis valstybės saugumo struktūros, sekimo ir baudimo metodai darėsi vis rafinuotesni. Tad bolševikams nebereikėjo tiek jau daug išradinėti – viskas, kuo jie pasižymėjo, tai kad gerokai išplėtė teroro apimtis.

 

20 amžiuje bažnytinį tikėjimą pakeitė pasaulietinės „šventos“ ideologijos. Diktatorius yra šventasis, galutinės tiesos apaštalas. Visi, kas jo evangelijos nesupranta – bepročiai ir užkrato skleidėjai. Šie tampa kliūtimi į neišvengiamą žmonijos laimę. Tad apšviestasis rodo savo kraštutinį gerumą imdamasis šį netikėlį „priversti ateiti“ arba, jei nėra tam laiko, pašalinti iš kelio, kad netrukdytų žmonijos galutiniam žmonijos šuoliui į amžinąją laimę.  

 

Šio „tikėjimo“ liekanų randame ir šiandieninėje Lietuvoje. Kai visuomenė pakilo prieš neteisybę, mums pradėjo piršti, kad tik teisėsauga kai ką apie tai žino ir supranta. Visi, kas reiškia kitą nuomonę – paklydėliai, valstybės (tai teisėsaugininkų stabas) griovėjai. Į saugumą ir teisėsaugą sulindę KGB-istai – demokratijos nešėjai. Nesutinkančius  persekioja, nes gina „šventąjį tikėjimą“.