Perskaičius šį straipsnį jums, tikiuosi, paaiškės atsakymas į įdomų klausimą: kodėl Lietuvos žmonės vangiai protestuoja prieš visuotinį šalies skurdinimą, tačiau kaipmat atgyja, kai iškyla gėjų tema?..

 

 

Protarpiais, pakaitomis „užvažiuoju“ tai ant katalikų, tai ant gėjų. Netikėkite tuo, kad nemėgstu gėjų. Aš turiu problemų ne su gėjais, o su tais, kurie apsimeta ginantys jų interesus. Kairieji ekstremistai pavolios gėjų teises ir paliks patiems gėjams srėbti privirtą košę. Ar ne taip atsitiko su feminizmu? Lygiai taip pat negaliu sakyti, kad nemėgstu katalikų. Katalikai mielai domisi katalikiškos teologijos iškraipymais ir, kaip nebūtų keista, visai nemėgsta savo „švenčiausios“ bažnyčios.

 

Visgi manau, kad gėjai ir katalikai iš tiesų nemėgsta vieni kitų. Pamėginsiu išsakyti savo nuomonę, kodėl šis konfliktas kilo ir kaip jį išspręsti.

 

Viskas prasideda nuo to, kad krikščionybė iškraipo dvasinę tikrovę. Tai baigiasi tuo, kad kaip kalbama Talmude (Pirkei Avos 18 a), žmonių veidai tampa pajuodę nuo sunkių gyvenimo patirčių.

 

Dalis pasekėjų nusivilia savo kunigais ir renkasi laisvę nuo krikščionybės. Jei tai intelektualai, jie paprastai religiją pakeičia mokslais ar menais (pvz. prof. M.A. Pavilionienė, anksčiau prof. A.Šliogeris).

 

Laisvamaniai intelektualai džiaugiasi atrasta laisve, save ir kitus tikina atradę galutinę tiesą. Tačiau laisvamanė visuomenė netrunka slinkti į dekadansą. Jų laisvė pamažu išvirsta į visai negražų pasileidimą. Laisvamaniai intelektualai išsigelbėjimo ieško stodami į dar aršesnę kovą su taip nekenčiama religija. Paskaitykite ką M.A. Pavilionienė mano apie Katalikų bažnyčią ir pamatysite, kad ten atsiduoda alergiška neapykanta.

 

Laisvamaniai rodo į Katalikų bažnyčią ir mato ten vien purvą. Tai nuoskauda ir kerštas dėl to, kad dvasinė tradicija juos paklaidino ir sukėlė daug kančių. Todėl dabar jie keršija. Laisvamaniams atrodo, kad bažnyčioje tiesos apskritai nėra, kad ji duoda tik aklumą ir atsilikimą. Įskaudinti buvę pasekėjai aklai maištauja: jei bažnyčia už, tai apsprendžia jų prieš. Tačiau bažnyčia laisvamanius vis dėlto netiesiogiai valdo – tik su minuso ženklu.

 

Koks katalikų santykis į gėjus? Kaip žinome, kančių prispaustas, antrą žandą atikišęs Kristus iš tiesų kyla ne į dangų, o virsta slibinu siaubūnu. Ten, kur toleruojamos patyčios, piktnaudžiavimai ir neteisybė, įsigali sadomazochistiniai santykiai. Valdo begėdis nachalas, o klusnieji laukia progos jį pakeisti. Tokia, deja, mūsų katalikiška istorija.

 

Šiame sado-mazo žaidime neatsiejama rolė yra atpirkimo ožys. Katalikiškas tikėjimas nedraudžia smerkti ir kaltinti nedorėlį, jei tai nepakenks Kristaus tikėjimui. Todėl kaip garo nuleidimo vamzdis istoriškai pasirinkti žydai. Jie ne tik kad atitraukia liaudį nuo problemos esmės, bet dar ir stiprina tą juos smaugiantį tikėjimą. Gudriai, ar ne?

 

Deja (t.y. laimei), istorija atsisuko prieš šią schemą. Krikščionių atpirkimo ožiu žydo daryti nebeišeina. Be to, silpstantis Vatikanas veikiausiai suprato, kad žydų vertimas velniais atsigręžia prieš juos pačius, nes per visą istoriją visiems antisemitams baigdavosi tik liūdnai.

 

Tačiau kaip tada su atpirkimo ožiu? Be atpirkimo ožio Kristaus tikėjimas neveikia. Jei niekas dėl nieko nekaltas, tai kodėl esame nemylinčių ir nemylimų žmonių visuomenė? Kodėl krikščionys, būdami teisiausi iš visų, tiek tarpusavyje žudosi, kad mūsų žemynas dabar pustuštis?

 

Reikia naujo atpirkimo ožio. Neapykantos reitingų lentelėje pakyla gėjai. Katalikams suteikia progą už savo kančias atsigriebti jei ne at žydų, tai ant gėjų. Ujami katalikai vėl laipteliu aukščiau grindų, jie turi naują objektą ką pakankinti. Eilinius katalikus kankina jų vadai, tačiau pastarieji gali atsigriebti ant silpnesnių už save - šiuo atveju ant gėjų. Sado-mazo kinkinukas  važiuoja toliau!

 

Tolerancijos amžiuje tai, žinoma, negalėjo nesukelti reakcijos. Prasideda kova už gėjų teises, kuriai vadovauja – spėkite kas? Ogi tie patys atskilėliai nuo Katalikų bažnyčios! Gėjai jiems tampa pretekstu išlieti savo apmaudą ir pakenkti „šventiesiems tėvams“. Tokie aktyvistai kaip M.A.Pavilionienė iš tiesų yra krikščionybės paklydęs vaikas, nepageidaujamas tikėjimo šalutinis poveikis. Tačiau niekas, ir jau tikrai ne M.A.Pavilionienė (tą žinau prisimindamas jos paskaitas), nemėgins neigti, kad jos sąmonė ir pažiūrų atspirties taškas yra krikščioniška pasaulėžiūra. Juk tolerancija – tai meilės išraiška, ar ne?

 

Patys to nesuprasdami, gėjų teisių aktyvistai įsitraukia į krikščioniškąjį sadomazochizmą. Jie pradeda pliekti visuomenę už jų atsilikimą, versti ją „prašviesėti“. Tai nėra grynakraujė šviečiamoji veikla, nes jiems rūpi ne tiek gėjų teisės, kaip įkąsti Bažnyčiai. Meilės čia nedaug, nes tai karas! Jei ne karas, kodėl tolerastai tokie netolerantiški savo oponentų nuomonei?

 

Kaip iš viso to padoriai išeiti? Grįžkime į pradžią, nuo ko viskas ir prasidėjo. O prasidėjo, kaip sakiau, kad krikščionybė iškraipė dvasinę tikrovę, išnaudojimo kančią ir dvasinį neišprusimą pateikę už idealą.

 

Biblijoje pranašas Amosas (8:11) taip sako: „Štai, ateina laikas, sako Viešpats D-vas, kai aš užleisiu žemei badą. Ne duonos badą, ne vandens troškulį, bet troškimą D-vo žodį girdėti“.

 

Įtakingas Izraelio rabinas, Panevėžio ješyvos (Ponevezh yeshiva) vadovas rabbis Yosef Kahneman šį epizodą komentuoja taip. Kadangi Tora yra vadinama gyvybės vandeniu, tai negaudami vandens žmonėms tampa neišrankūs tam, ką geria. Todėl žmonės, ištroškę D-vo žodžio, gers užterštą gyvybės vandenį. Tai reškia, kad mesis į visokias sektas, islamus ar dar kažkokį užterštą dvasinį vandenį. 

 

Prie ko tai priveda? Nueiti neteisingu keliu lengva, tačiau oi kaip sunku grįžti! Štai, pavyzdžiui, Švedijoje moterys vyrams atidarinėja automobilių dureles, o atvirkščiai – šiukštu draudžiama. JAV vaikai auga be prisilietimų, nes dėl menkiausio prisilietimo prie svetimo vaiko gali atsidurti kalėjime (priekabiavimas). Mums tokie dalykai atrodo juokingi, tačiau kaip jiems iš to išeiti? Kaip mums, pavyzdžiui, susidoroti su alkoholizmo epidemija? Kaip pripratinti žmones atsakingai mąstyti? Ką daryti, kad pilietis įsirašytų į NVO?

 

Visi žino, kad paprastas grynas vanduo mums sveikiau ir naudingiau. Deja, mūsų dvasinis vanduo šiandien yra Coca Cola. Tai cukrumi ir chemikalais užterštas vanduo, už kurį dar turime ir nemažai susimokėti. Visi žinome, kad toks vanduo mums nieko gera neduos – ateis laikas, ir „Coca Cola“ mums „padovanos“ tik ligų. Visgi atidėjome į šalį sveiką protą ir geriame užterštą vandenį.

 

Tačiau neišvengiamai ateis laikas, kai visi po vieną turėsime atsakyti už savo pasirinkimus. Užpuls negalios. Tai vadinama Teismo diena. Turėsime pasiaiškinti, kodėl taip mąstėme, kodėl taip kvailai pasirinkome. Tada bus nejuokinga. Pradėsime galvoti. Imsime ieškoti tiesos, graušime save, kad per vėlai supratome...