Gedulo ir vilties dienai

2012 birželio 14 d.

 

Šiandien, gedulo ir vilties dieną, mintys bus niūrios, o kartu ir viltingos.

 

Šiuo metu esu įnikęs į A.Anušausko knygą „Teroras. 1940 – 1958m.“. Ši knyga mums gali atsakyti į daugybę mįslių, susijusių ir su mūsų šiuolaikiniu gyvenimu. Pavyzdžiui, perskaitęs šią knygą pradėjau suprasti, kodėl žmonės taip save cenzūruoja. Pastaruoju metu jau lipame iš kiauto, tačiau dar prieš kelis metus visus buvo sukausčiusi baimė atvirai reikšti savo asmenybę. Sovietinė sistema išoriškai buvo be galo humaniška ir teisinga. Ji norėjo, kad žmogus pats susiprastų ir nedarytų to, kas valdžios požiūriu yra neteisinga ir smerktina. Tad buvo užsuktas smarkaus teroro mechanizmas, kad įpratintų žmones nesireikšti kitaip nei iš jų tikimasi.

 

Šios sistemos atgarsius jaučiame ir šiandien. Kone visiems pasipriešinimo judėjimo lyderiams užvestos baudos už legalius veiksmus. Kaip skelbia vienas plakatas, kurį radau internete, „Susirinkimų laisvė yra konstitucinė teisė, kuri yra administracinis pažeidimas, o šis savo ruožtu yra kriminalinis nusikaltimas“. Tai labai gerai apibūdina tiek stalininės, tiek dabartinės sistemos siekius. Tačiau lemiamą balsą tars visuomenė – ar ji priims tokią tvarką, ar jos netoleruos.

 

Žinoma, dabartinė tvarka nuo anos iš esmės ir skiriasi. Kaip labai taikliai yra pastebėjęs Volteras, „Istorija pasikartoja arba tragedija, arba farsu“. Pridurčiau, kad jei pasikartoja kaip tragedija, tai anksčiau ar vėliau ji vėl kartosis, kol nepasikartos kaip farsas. Tą stebime ir šiomis dienomis. Tai, ką valdžia dabar mėgina daryti su visuomeninio judėjimo lyderiais, yra tolimas aidas to, kas vyko stalininio teroro metais. Tada už antisovietinę veiklą, tikrą ar tariamą, kišdavo į kalėjimą, palaikydavo metus kitus nežmoniškomis sąlygomis, o po to kaip šunį nušaudavo. Dabar – administracinių pažeidimų protokolai, gąsdinimai baudomis ir šmeižimas manipuliuojamoje žiniasklaidoje.

 

Taigi dabartiniai kagėbistai yra tik karikatūra tų budelių, kurie tada taip suluošimo mūsų tautą. Sakyčiau, kad tai, kas dabar vyksta, yra savotiškas psichologinis eksperimentas, skirtas mums paties įsitikinti, kad praeities traumas jau įveikėme ir atgijome normalų žmogišką atsparumą neteisingumui. Finansines baudas ir administracinius pažeidimus pakelti tikrai galime. Jei šito neišsigąsime (o viskas juda link to, kad tikrai neišsigąsime), jau rudenį galime išsilaisvinti iš praeities baubų.

 

Istorijos pamokas būtina išmokti. Turime išsiaiškinti, kodėl stalininis teroras mus užklupo ir padaryti viską, kad tai nebepasikartotų. Nepretenduoju į galutinį atsakymą, tačiau mano asmeninės išvados galbūt prie jo prisidės. O aš sau pasidariau tris išvadas.

 

Pirma, mūsų tautinėje sąmonėje nebuvo suvokimo, kad toleruodamas nusikaltėlį pats tampi nusikaltėliu. Lietuvis dėl šios nuostatos sau ant galvos užsitaiso piktnaudžiautoją, po to gailiai gniaužo rankas ir vaizduojasi, kad yra tauresnis už savo kankintoją. Tačiau iš tiesų jie yra vieno ir to paties sado-mazo kinkinuko keleiviai. Vienas traukia, kitas sėdi vežime ir jį ragina botagu. Jei nebūtų terpės nusikaltėliui, tai šio ir neatsirastų. Nuo to išsivalyti labai rekomenduočiau Roberto A.Gloverio el. knygelę „No More Mr. Nice Guy“ (Gana gerojo berniuko).

 

Antra išvada. Prieš karą pakilo nacionalistinis vajus, kai bendražmogiškos vertybės buvo nustumtos į antrą planą, o pagrindinėmis paskelbtos tautinės kultūros vertybės. Taip buvo prieita iki absurdo, kad katalikybė patapo lietuviškumo globotoja ir atrama. Visa Europa pradėjo klastoti savo istoriją, kad parodytų, kokie esame geri, o visų mūsų nelaimių kaltininkai susigrūdę į visas puses nuo mūsų valstybės sienų. Šiais laikais mėginimų atgaivinti tokią ideologiją taip pat nestinga. V.Tomaševskis per lenkų eiseną mėgino aiškinti, kad jo kova dėl iškabėlių yra kova už tikėjimą, nes senolių tikėjimas apėmė ir meilę užrašams įprastine kalba. Neseniai siunčiau straipsnį, kad dabartinė Rusijos oficialioji bažnyčia skelbiasi tautinių vertybių (rusiškumo) saugotojais. Įdomu, ką apie tai mano Kristus? Ar tikrai jis ėjo ant kryžiaus už rusiškumą? Na, ir galiausiai lietuviai neiškentė ir nutarė su iškilmėmis laidoti J.Ambrazevičių – Brazaitį, kuris trumpai vadovavo vyriausybei prie nacių, ir kurio vadovavimo laikotarpiu vyko baisiausias žydšaudžių siautėjimas. Visa tai – mėginimai pasislėpti nuo bendražmogiškų tiesų po tautinėmis „vertybėmis“, kas nuolat išvirsta į nacionalines tragedijas.

 

Ir trečia išvada, kuri visiškai nėra akivaizdi, todėl vertingiausia. Rabis Ken Spiro savo paskaitoje „A Nation that  Dwells Alone“ (Tauta, kuri gyvena viena) atskleidžia gilią įžvalgą: pasakykite man, ką šalis galvoja apie žydus, ir aš pasakysiu, kokia toje šalyje žmogaus teisių padėtis. Įdomu. Puoliau žiūrėti į žemėlapį, tikrinti. Pasirodo, tautoms tiksliai atseikėta žmogiškumo tiek, kiek jos gerbia ir vertina žydus. Tada apie šį dėsnį įmečiau į užkietėjusių antisemitų kalvę – vieną interneto forumą, kuriame jie kovoja prieš „sionistus“, „pasaulio užgrobėjus“ bankininkus, ES ir JAV. Papasakojau, kad rabis kalba apie tokį dėsnį, ir jei tas dėsnis yra teisingas, tuomet jie yra dvasiškai atsakingi už nežmoniškumus Lietuvoje. Pasiūliau rasti nors vieną šalį, kuri būtų išimtis šiam dėsniui. Ši grupelė, paprastai agresyviai prieštaraudavusi kiekvienam mano teiginiui ir pateikinėjusi gausybę medžiagos savo „tiesoms“ pagrįsti, šį kartą (vienintelį kartą) pratylėjo. Vadinasi, nėra pasaulyje tokios šalies, kur gyventojų nuomonė apie žydus ir žmogiškumas toje šalyje patrauktų skirtingais keliais. Tas liudija, kad išrinktoji tauta – ne juokas ir ne mitas, o dvasinė tikrovė.

 

Šią paskaitą rekomenduočiau išklausyti: A Nation That Dwells Alone

 

Biblijoje  randame tokias eilutes: „Sugrįžk, Cione, iš Babilonijos pabėgęs, kuris ten tebegyveni! Visagalis Viešpats sako, kad jis mane išsiuntęs sulig garbe į pagonis, kurie jus apiplėšė. Nes kas jus užgaus, tas užgaus jo akies obuolį“ (Zecharija 2: 7-8). Taigi yra biblinis perspėjimas neskriausti tremtyje atsidūrusių žydų, nes D-vas į tai reaguos tarsi jam krapštytų akies obuolį.

 

Dabar susimąstykime, kad augant antisemitinėms nuotaikoms prieš karą neteisingai prastėjo ir Lietuvos nuomonė apie žydus. Nepadėjo ir perspėjamasis sovietų teroras 1940 – 1941 m. Prieš žydus prasidėjo žiauriausi nusikaltimai, kuriuose nedidelė tautos dalis dalyvavo, kita nedidelė dalis juos gelbėjo rizikuodami savo gyvybėmis, o dauguma tyliai toleravo (žr. 1 punktą).

 

Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai gerėja gyventojų nuomonė apie žydus. Tuo pačiu mažėja ir valdžios galimybės piktnaudžiauti, pradėjome tvarkytis su smurtu šeimoje, girdime mažiau atvejų apie kraują stingdančias žmogžudystes, mažiau siautėja chuliganų gaujos daugiabučių kiemuose. Na ir išvogimo iš biudžeto mastai jau daug mažesni nei prieš kelerius metus. Tad nors esame ir labai pasipiktinę valdžios išpuoliais, tačiau valdžiai juos vykdyti tampa daug sunkiau dėl to, kad visuomenė to jau nebevirškina. Taigi žmogiškumo situacija Lietuvoje krypsta į gera, tik, žinoma, užkietėjusių antisemitų liko dar ne vienas. Tai svarbus iššūkis. Mano ir jūsų dvasinė pareiga juos visais teisėtais būdais užkardyti.