Dvasingumo sritis – vis dar patikima tamsos prieglauda

Taip jau istoriškai susiklostė, kad dvasingumo (mūsų pasaulėvokos) sritis buvo palikta kaip prieglauda įvairioms tikyboms, kurioms objektyvumo matas netaikomas ir nepageidaujamas. Tai yra, šioms doktrinoms netaikoma sąlyga įrodyti savo teisingumą ir netgi savo veiksmingumą. Kaip tik priešingai, raginantys tai padaryti skelbiami didžiai nedvasingais ir nesupratingais.

Pateiksiu keletą pavyzdžių. Pavyzdžiui, pateikus vaizdo įrašą apie tai, kodėl žydai krikščionybę laiko neteisinga, man iš karto atsakoma, kad keliu religinius nesutarimus. Dvasingas žmogus neva ieško Dievo ne ginčuose, o žvelgdamas į save. Arba – jei naikinu žmonių tikėjimą objektyviai parodydamas jo neteisingumą – tai neva šiems žmonėms kažkaip kenkiu, nes vargšiukai neteks vilties.

Pirmasis tikinimas – apie tai, kad D-vo ieškoti reikia savo viduje – įteisina dabar paplitusį polinkį dvasingumo srityje galutine tiesa laikyti save patį. Nereikia nieko aiškintis kas teisinga – jei aš taip manau, vadinasi, taip turi manyti ir tikrovė. Tokiu būdu žmogus apsiskelbia neklystančiu dievu. Neigiama galimybė, kad žmogus savo pasaulėvokoje gali potencialiai klysti.

Antrasis – įteisinamas melas per tai, kad jis teikia tikėtojui viltį. Prašau nesiaiškinkime kiek teisingai žmogus tiki, nes jei jo įsitikinimas sugrius, tuomet susvyruos jo viltis. Tačiau žmogus – tikėjimui pasmerktas padaras. Jei jis netikės vienu, iš karto pradės tikėti kuo nors kitu. Netgi jei visos viltys žlugs, jis tikės bent jau tuo, kad niekuo tikėti neverta. Tad galima patikimai sakyti, kad jei sugriausi žmogui visas iliuzijas, jam nieko kita neliks, kaip pradėti tikėti tiesa.

Kodėl taip svarbu, kad dvasiniai žmogaus įsitikinimai atitiktų tiesą (tikrovę)?

Visi suprantame, kad svarbu, jog žmogus turėtų šiokį tokį IQ (intelektą). Be intelekto jis nesusivoks tikrovėje - pavyzdžiui, nesugebės atsirinkti kurie sandoriai parduotuvėje jam naudingi, o kurie ne - todėl nuolatos kentės. Intelektas atsakingas už gebėjimą rasti sau palankią išeitį ir apsisaugoti nuo nevilties. Intelekto turėtoją galime pavadinti gudriu žmogumi. Pavyzdžiui, kortų sukčius turi gerus gebėjimus susigaudyti žaidime, ir tai jis paverčia šlamančiais.

Jei IQ atsakingas už žmogaus gudrumą, tai dvasingumas – už išmintį. Tai aukštesnis susigaudymo tikrovėje lygis. Tai tarsi strategiją palyginti su taktika. Kortų sukčius, manipuliuojantis žaidimu pinigams gauti, gali būti gudrus, tačiau jo nepavadinsi išmintingu. Jis susitelkęs į lokalią naudą, tačiau pražiūri platesnę perspektyvą. Kadangi kortų sukčius nusispjovė į teisingumą, ateina policija ir jį išsiveda. Nebelieka nei lokalios, nei platesnės naudos – jo taktika atvedė jį į visišką žlugimą visose srityse.

Tuo tarpu teisingumo neignoruojantis žmogus veikiau susikurtų sau teisėtą verslą, todėl turės ateitį. Tokiam kokie nors pavyduoliai gali pridaryti laikinų nuostolių ar net atimti verslą, tačiau jis persikels į kitą vietą ir netrukus vėl suklestės.

Taigi dvasingumas – tai mokslas, kaip per aplink greičiau. Nedvasingi žmonės ir visuomenės reguliariai žlunga, nes nepaiso dvasinės tikrovės. Jų gyvenimas – ciklas: akla viltis, žlugimas, neviltis. Po kiek laiko pasisėdėję neviltyje jie vėl kartoja ciklą. Todėl ten, kur nėra dvasingumo, nėra tąsos ir visi darbo vaisiai pražūva. Pavyzdžiui, pavažinėję po provinciją jūs rasite gana mažai patvirtinimų, kad šiai šaliai suėjo 1000 metų. Paprastai matote tik pastarųjų 100 metų palikimą.  

Štai kodėl krizės į tam tikrus regionus smogia reguliariai, dažniau ir stipriau nei į kitus. Jei mūsų tikėjimas neturi nieko bendra su tiesa (tikrove), mūsų gyvenimai pasmerkti žlugti. Jei gyvename harmonijoje su tikrove (religijoje tai vadinama „vaikštome Viešpaties keliais“), tuomet esame pasmerkti klestėti. Ne visuomet materialine prasme, tačiau tokie asmenys apsaugoti nuo žlugimo. Kaip jau minėjau, trumpam jie gal ir gali sužlugti, tačiau tuoj pat kaip plūdė ir vėl iškils į paviršių. O ne visi turtingi yra dėl to, kad žmonės turi dalintis tuo, ko turi daugiau. Jei visi būtų tik turtingi, turtuoliai negalėtų įvykdyti savo prievolės pasidalinti savo turtais su stokojančiais.

Kaip gerai pastebėjo viena kolegė, Lietuva yra pasakų kraštas, o tos pasakos skirtos tam, kad visi galėtų patogiai snausti. Tačiau D-vas nekenčia snaudalių, ir juo labiau nekenčia pasakų, kurios padeda žmonėms snausti atmerktomis akimis.

Tad dvasingumo stokojantį arba dvasingumo su objektyvumo nesiejantį žmogų galima lyginti su tuo kortu lošėju. Jo perspektyva per trumpa, ir jis pats nuo savęs neramiai slepia tiesą, kad ne už ilgo jo laukia neišvengiamas žlugimas. Tačiau jam norisi patogiai prasnausti savo gyvenimą. Judaizmas tvirtina, kad taip nusistatę asmenys žlugs dar šiame gyvenime ir iš karto keliaus į pragarą kitame.